Stephen King - Dvikova

Įrėmęs į petį „Šmaiserio“ buožę, Loidas iššovė į lubas. Dvi lemputės sprogo nelyginant bombos. Vyriškis kaubojaus drabužiais ėmė pamažu suktis.

— Likite savo vietose, ir niekas nenukentės! — riktelėjo Loidas, bet Tinginys nedelsiant pavertė jį melagiu, suvarpydamas padažą besirenkančią moterį. Toji pargriuvo.

— Bet kam, Tinginy? — šūktelėjo Loidas. — Nereikėjo...

— Nuraminau ją, drauguži! — suvebleno Tinginys. — Нор! Нор!

Vyriškis kaubojaus apranga vis taip pat lėtai atsisukinėjo. Cigaretes jis laikė kairėje rankoje. Pro vitriną ir stiklines duris srūvanti ryški šviesa žėrinčiomis žvaigždelėmis atsispindėjo tamsiuose jo akinių stikluose. Prie jo diržo kabojo 45-o kalibro „Koltas“, ir dabar, kol Loidas su Tinginiu vėpsojo į užmuštą moterį, jis neskubėdamas traukė ginklą iš dėklo. Pagaliau nusitaikė, iššovė, ir netikėtai kairioji Tinginio veido pusė pranyko kraujo pursluose, minkštų audinių atplaišose ir dantų skeveldrose.

— Nušovė! — sukriokė Tinginys, išleisdamas iš rankų ginklą ir traukdamasis atatupstas. Krisdamas nužėrė rankomis bulvių traškučius, saldainius ir kitokius niekniekius, viską išbarstydamas ant grindų. — Iššovė į mane, Loidai! Pasižiūrėk. Nušovė mane! Nušovė! — jis trenkėsi į stiklines duris, tos prasivėrė, ir Tinginys žnektelėjo ant slenksčio, išmušdamas senas duris iš vyrių.

Apstulbintas netikėto įvykio, Loidas iššovė greičiau refleksiškai nei gindamasis. „Šmaiserio“ tratėjimas pripildė patalpą. Skriejo skardinės, dužo buteliai, tiško pomidorų padažas, marinuotų daržovių mišrainė, aliejus. Dzinktelėjo pepsikolos šaldiklio stiklas. Viską užklojo putos. Kaubojiškai apsitaisęs vyras, vis toks pat ramus ir susikaupęs, dar kartą iššovė. Loidas greičiau pajuto negu išgirdo, kaip pro šalį prašvilpė kulka, tik vos ne vos užkabindama jo plaukus. Loidas nervingai mostelėjo „Šmaiseriu“ iš kairės į dešinę. Žmogus su kepuraite „SHELL“ taip greitai pranyko po prekystaliu, kad pašaliniam stebėtojui galėjo atrodyti, tarytum po juo atsivėrė liukas. „Šmaiseris“ paliko tris kulkų skyles kaubojaus marškiniuose. Tasai parvirto, vis dar spausdamas vienoje rankoje savąjį „Koltą“, o kitoje — bloką cigarečių.

Mirtinai išsigandęs, Loidas vis tebešaudė. Vamzdis svilino jam rankas. Skimbtelėjo ir nulėkė žemyn dėžė butelių su sodos vandeniu. Gražuolė iš kalendoriaus su permatomu bikini gavo kulką į patraukliai nuostabų klubą. Kai „Šmaiseryje“ baigėsi šoviniai, įsiviešpatavusi tyla atrodė tiesiog kurtinanti. Tvyrojo tirštas, atstumiantis svilėsių ir parako tvaikas.

— Štai taip, — tarė Loidas. Jis atsargiai dirstelėjo į kaubojų. Vargu ar tasai galėjo artimesnėje ar tolimesnėje ateityje pridaryti kokių nors nemalonumų.

— Iššovė į mane! — įšliauždamas vidun, sugargaliavo Tinginys. Jis taip stipriai stumtelėjo duris, kad jos atitrūko nuo antrų vyrių ir nuvirto ant slenksčio.

— Nušovė mane, Loidai! Pažiūrėk!

— Aš atkeršijau jam, Tinginy, — paguodė jį Loidas, bet tasai, regis, jo neišgirdo. Tinginio veidas pavirto į kruviną marmalynę. Dešinė akis, nelyginant tamsus safyras, rūškanai žėrėjo. Kairioji pranyko. Kairysis skruostas išgaravo; Tinginiui kalbant, galima buvo stebėti, kaip juda žandikauliai. Taip pat stigo didesnės dalies dantų. Marškiniai persigėrė krauju. Jeigu jau kalbėti atvirai, tai kruviną marmalynę priminė visas Tinginio kūnas.

— Šitas ožys mane pašovė! — sušvokštė Tinginys. Jis sugriebė savąjį „Magnum’ą“. — Aš parodysiu tau, ką reiškia į mane šaudyti!

Jis prisiartino prie kaubojaus — kaimo gydytojo Marksono. Užkėlęs vieną koją ant jo kūno, kaip daroma pozuojant fotografijai prie sumedžioto lokio, kurio kailis netrukus papuoš jaukaus kabineto sieną, Tinginys pasiruošė ištuštinti savo „Magnum’ą“ į kaubojaus galvą. Loidas jį stebėjo tylėdamas, pravėręs burną, laikydamas rankoje rūkstantį automatą ir vis dar stengdamasis suprasti, kaip visa tai galėjo atsitikti. Tą akimirką kaip velniukas iš tabokinės iš po prekystalio išniro vyras su „SHELL“ kepuraite; jo veidas išsikreipė nuo pašėlusio ryžto, o kiekvienoje rankoje jis laikė po revolverį.

— A? — klyktelėjo Tinginys ir pakėlė veidą kaip tik laiku, kad gautų po kulką iš abiejų vamzdžių. Jis parkrito; dabar jau veidas pavirto visiška mišraine.

Loidas nusprendė, kad laikas nešti kudašių. Velniop tuos pinigus. Pinigų galima gauti ir kitoje vietoje. O dabar atėjo laikas užsiimti kitais dalykais. Jis apsisuko ir apleido parduotuvę, skuosdamas dideliais, vos žemę siekiančiais žingsniais. Jis jau bemaž nusileido laiptais, kai į kiemą įlėkė Arizonos valstijos policijos patrulio mašina. Šalia vairuotojo sėdėjęs policininkas iššoko lauk su nukreiptu į jį pistoletu.

— Stok, nė iš vietos! Kas čia vyksta?

— Trys negyvi! — šūktelėjo Loidas. — Viskas išdaužyta! Vaikinas, kuris tai padarė, įlėkė pro užpakalines duris! Man pasisekė pasprukti!

Jis nukūrė prie „Kontinentalio“ ir jau buvo besėdąs už vairo, kai prisiminė, jog uždegimo raktelis liko Tinginio kišenėje; tuo metu policininkas sušuko:

— Stok! Stok, šausiu!

Loidas sustojo. Po to, kai Tinginio veidas jį įtikino radikaliosios chirurgijos efektyvumu, jam neprireikė pernelyg daug laiko priimti sprendimą.

— O Viešpatie, — nelaiminga išraiška pratarė jis, kai antrasis policininkas į jo galvą įrėmė pistoleto vamzdį. Pirmasis uždėjo jam antrankius.

Vyriškis su „SHELL“ kepuraite išėjo ant slenksčio, vis dar gniauždamas rankoje pistoletą.

— Jis nušovė Bilą Marksoną! — griežtai riktelėjo. — O antrasis nužudė misis Strom! Velniai rautų! Aš nudėjau antrąjį! Dabar jis pats negyviausias iš visų numirėlių! Aš nudėčiau ir šį niekšą, jeigu jūs pasitrauktumėte į šoną!

— Nusiramink, Popai, — tarė vienas iš policininkų. — Linksmybė baigėsi.

— Aš nušausiu jį vietoje! — suriko tasai, kurį pavadino Popu. — Aš jį paklosiu! — paskui jis pasilenkė į priekį, tarsi anglų dvariškis, atliekantis pagarbų nusilenkimą, ir nusivėmė tiesiog sau ant batų.

— Ei, vaikinai, laikykite mane toliau nuo šio liurbio, gerai? — tarė Loidas. — Jis gi beprotis.

— Kai išeidinėjai iš parduotuvės, tu rankose laikei štai šitą, — pasakė policininkas. Automato vamzdis blykstelėjo saulėje, o paskui pokštelėjo į Loido Henreido galvą; Loidas taip ir neatsigavo iki pat vakaro kalėjimo lazarete.

17 skyrius

Starkis stovėjo priešais antrą monitorių, įdėmiai apžiūrinėdamas antros klasės techniką Frenką D. Briusą. Kai jis paskutinįsyk matė Briusą, tasai sėdėjo sukniubęs prie stalo ir įmerkęs į sriubos lėkštę galvą. Jokių pokyčių, tik išsipūtė kūnas. Normali situacija, velniai griebtų.

Mąsliai sudėjęs už nugaros rankas, tarytum armiją inspektuojantis generolas, panašiai kaip Juodasis Džekas Peršingas, jo vaikystės herojus, Starkis nuėjo prie ketvirto monitoriaus, kurio ekrane situacija pasikeitė į gera. Negyvas daktaras Emanuelis Ezvikas vis taip pat tysojo ant grindų, bet užtat centrifuga sustojo. Vakar vakare 19:40 iš jos ėmė kilti dūmų srovelės. 19:55 dūzgiantis garsas Ezviko laboratorijoje pavirto kažkuo panašiu į žik-žik-žik, o paskui perėjo į kur kas gilesnį chrup-chrup-chrup... 21:07 centrifuga, išleidusi paskutinį garsą, apmirė. Regis, Niutonas yra pasakęs, kad kažkur už pačios tolimiausios žvaigždės ribų, ko gero, yra absoliučios ramybės kūnas. Niutonas buvo visiškai teisus, jis suklydo tik paminėdamas atstumą, pamanė Starkis. Nereikia leistis taip toli. „Mėlynojo projekto“ būsena yra absoliučiai rami. Ir Starkis tuo buvo labai patenkintas. Centrifuga buvo paskutinė gyvybės iliuzija, ir uždavinys, kurį jis paprašė išspręsti Stefensą, padedant centriniam kompiuteriniam bankui (Stefensas pažvelgė į jį kaip į pamišėlį, taip, Stefensas pamanė, kad jis iš tiesų kuoktelėjo), buvo toksai: „Kiek laiko suksis ši centrifuga?“ Atsakymas, kurį gavo po 6,6 sekundės skelbė: 3 METUS, GEDIMO GALIMYBĖ PER KITAS DVI SAVAITES — 0,009 proc., TIKIMYBĖ, KAD SUBYRĖS GUOLIAI — 38 proc., PAGRINDINIS VARIKLIS — 16 proc., KITI GEDIMAI — 54 proc.“. Tai buvo labai protingas kompiuteris. Starkis paprašė Stefenso pateikti kompiuteriui dar vieną užklausimą dėl Ezviko centrifugos. Kompiuteris susisiekė su inžinerine duomenų banko sistema ir pranešė, kad subyrėjo centrifugos guoliai.