Stephen King - Dvikova

Todėl pabėgau. Jau turėjau šešiolika metų, ir nemanau, kad manęs pernelyg atkakliai ieškojo. Supratau, jog jeigu nepateksiu į kokias nors kebeknes, viskas bus gerai. Mokiausi kursuose, kadangi Rudis sakė, esą išsilavinimas — tai svarbiausia. Kai įsikursiu kur nors pastoviai, būtinai laikysiu egzaminus vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimui gauti. Aš sugebėsiu išlaikyti visus egzaminus. Man patinka mokytis. Galbūt aš net įstengčiau mokytis koledže. Žinau, kad tai skamba beprotiškai, bet nemanau, jog neįmanoma. Štai ir visa mano istorija“.

Ryte Beikeris atėjo apie pusę aštuntos, kai Nikas išnešinėjo krepšius su šiukšlėmis. Šerifas atrodė kiek geriau.

„Kaip jaučiatės?“ — parašė Nikas.

— Normaliai. Aš degiau iki pusiaunakčio. Tokios aukštos temperatūros neturėjau nuo pat vaikystės. Ir aspirinas nepadėjo. Džeinė norėjo iškviesti gydytoją, bet apie pusę pirmos karštis atslūgo. Po to miegojau kaip užmuštas. Kaip tavo reikalai?

Nikas ratu sujungė nykštį su smiliumi.

— Kaip mūsų svečiai?

Nikas porą kartų prasižiojo ir susičiaupė, vaizduodamas riksmus. Parodė įniršusią grimasą. Pademonstravo, kaip sulaikytieji beldė ir kratė savo kamerų duris.

Beikeris atlošė galvą ir nusikvatojo, paskui porą sykių nusičiaudėjo.

— Tau reikia pasirodyti per televiziją, — tarė jis. — Ar parašei savo gyvenimo istoriją, kaip ketinai?

Nikas linktelėjo ir padavė jam du prirašytus popieriaus lapus. Patogiau atsisėdęs, šerifas viską įdėmiai perskaitė. Baigęs jis taip ilgai ir tiriamai spoksojo į Niką, kad tasai kažkurią akimirką sutriko, susinepatogino ir nuleido akis.

Kai jis vėl pasižiūrėjo į Beikerį, tasai paklausė:

— Tu gyveni savarankiškai nuo šešiolikos metų? Ištisus šešerius metus?

Nikas linktelėjo.

— Ir tu tikrai mokeisi visuose šiuose kursuose?

Nikas popieriaus lapelyje parašė: „Man teko vytis, kadangi aš labai vėlai išmokau skaityti ir rašyti. Kai uždarė prieglaudą, aš tik buvau pradėjęs vytis likusius. Aš išėjau šešis vidurinės mokyklos programos kursus ten ir šešis jau po to, Čikagoje. Sužinojau apie juos iš skelbimo. Man reikia išklausyti dar keturis kursus“.

— Ką tau dar reikia išmokti? — paklausė Beikeris, paskui pasuko galvą ir šūktelėjo:

— Nagi, užsičiaupkite! Gausit savo kavą su bandelėmis kada priklauso, ir ne anksčiau!

Nikas parašė: „Geometrija. Aukštoji matematika. Dveji metai kalbai. To būtinai reikalauja stojant į koledžą“.

— Kalba. Tu turi omeny prancūzų? Vokiečių? Ispanų?

Nikas linktelėjo.

Beikeris linguodamas galvą nusijuokė:

— Argi tai ne sensacija? Kurčnebylis mokosi šnekėti užsienio kalba. Nenorėjau tavęs užgauti, mažyli, suprask tai. O kodėl tu tiek daug bastaisi?

„Kol netapau pilnametis, nedrįsau pernelyg ilgai užsilaikyti vienoje vietoje, — parašė Nikas. — Bijojau, kad jie pasistengs įgrūsti mane į kitą prieglaudą ar pan. Kai pakankamai suaugau ir jau galėjau gauti nuolatinį darbą, šalyje užėjo sunkūs laikai. Kalba, kad sutrikusi rinka ar kažkas panašaus, bet kadangi esu kurčias, apie tai negirdėjau (cha-cha)“.

— Daugeliu atvejų tave paprasčiausiai pavarys šalin, — tarė Beikeris. — Sunkiais laikais žmogiškojo širdingumo pienas teka ne itin gausiai, Nikai. O dėl nuolatinio darbo, ko gero, aš galėčiau paieškoti kokio nors ir šičia, jeigu šie vaikinai neišmušė tau noro pasilikti Sojoje, Arkanzaso valstijoje. Bet... ne visi mes čia tokie.

Nikas linktelėjimu parodė viską supratęs.

— Kaip tavo dantys? Gerokai tau kliuvo. Ar gėrei nuskausminančias tabletes?

Nikas parodė du pirštus.

— Gerai. Žinai, man reikia užsiimti šiokia tokia rašliava dėl šių vyrukų. O tu imkis savo darbo. Vėliau pasišnekėsim.

*

Daktaras Soumsas, kuris vos nepervažiavo Niko savo mašina, atvyko tą patį rytą, pusę dešimtos. Tai buvo daugmaž šešiasdešimties metų vyras pašiauštu žilu kuodu, viščiuko kaklu ir veriančiomis mėlynomis akimis.

— Didysis Džonas pasakė, kad tu skaitai iš lūpų, — tarė jis. — Jis taip pat pasakė, kad nori priimti tave į darbą, todėl, manau, man derėtų įsitikinti, ar nenumirsi tiesiog jam ant rankų. Nusirenk marškinius.

Nikas prasisagstė mėlynus marškinius ir juos nusiėmė.

— Dieve švenčiausias, tik pasižiūrėk į jį, — nusistebėjo Beikeris.

— Taip, jie gerokai padirbėjo, — Soumsas pasižiūrėjo į Niką ir sausai pastebėjo: — Berniuk, tau gi beveik atmušė visą kairiąją krūtinės pusę, — jis parodė į plėštinę žaizdą virš spenelio. Niko pilvas ir šonai priminė Kanadoje tekančios saulės spalvą. Soumsas jį apčiupinėjo, įdėmiai patyrinėjo vyzdžius. Pagaliau apžiūrėjo priekinių Niko dantų likučius, tai, ką iš tiesų tuo metu skaudėjo, nepaisant visų mėlynių.

— Tai turėtų velniškai skaudėti, — tarė jis, ir Nikas liūdnai linktelėjo. — Teks juos pašalinti, — tęsė Soumsas. — Tu... — jis tris kartus paeiliui nusičiaudėjo. — Atleiskite. Ateities prognozė nebloga, išskyrus žaibavimą ir aludžių lankymą. Tavo nebylumas — fizinės prigimties ar dėl kurtumo?

Nikas parašė: „Fizinės. Gimdymo trauma“.

— Labai gaila. Neliūdėk, dėkok Dievui, kad Jis nedavė tau vietoje smegenų pjuvenų. Gali apsirengti.

Nikas apsirengė. Soumsas jam patiko; savotiškai jis labai priminė Rudį Sparkmeną, kuris sykį jam pasakė, esą visiems kurčnebyliams Dievas dovanoja papildomai po du colius žemiau pilvo, šitaip bent kiek kompensuodamas tai, ko nedavė jiems aukščiau apykaklės.

Soumsas pastebėjo:

— Liepsiu, kad vaistinėje tau parduotų nuskausminančias tabletes. Ir tegul šitas pinigų maišas už jas sumoka.

— Ho-ho! — pratarė Beikeris.

— Jis prikaupė pinigų daugiau nei paršelis lašinių, — nusijuokė Soumsas. Paskui vėl nusičiaudėjo, išsišnypštė nosį, pasikapstę savo lagaminėlyje ir išsitraukė iš jo stetoskopą.

— Tu ieškai nemalonumų, Šnirpšly. Aš areštuosiu tave už girtuokliavimą ir nepaklusnumą valdžiai, — šypsodamasis pagrasino Beikeris.

— Gerai, gerai, — nusileido Soumsas. — Kada nors pernelyg plačiai pražiosi burną ir prarysi patsai save. Nusirenk marškinius, Džonai. Pažiūrėsime, ar tavo raumenys tokie stiprūs, ar ne.

— Nusirengti marškinius? Kodėl?

— Džeinė Beiker prašė tave apžiūrėti. Ji mano, jog tu negaluoji, ir nenori, kad įsisirgtum dar labiau. Be to, pageidauja sužinoti, kodėl pasiligojai. Argi aš jai nesakydavau, kad mums nereikės slėptis, jei tu gulėsi po žeme? Nagi, Džoni, pasirodyk mums.

— Tai paprastas persišaldymas, — atsakė Beikeris, nenoriai sagstydamasis marškinių sagas. — Aš jau neblogai jaučiuosi. Garbės žodis, Ambrozijau, man regis, tai tu sergi. Dar smarkiau negu aš.

— Ne tu daktarui patarinėji, o jis tau, — kol Beikeris nusirenginėjo marškinius, Soumsas pasisuko į Niką ir pasakė:

— Įdomiai plinta šis persišaldymas. Serga misis Latrop, taip pat visa Ričio šeima, ir dauguma Bakerio kelio gyventojų kosti iki proto aptemimo. Netgi Bilis Vorneras, kuris sėdi čia, areštinėje, irgi kosti.

Beikeris nusitraukė apatinius marškinėlius.

— Na, argi aš tau nesakiau, Nikai? — paklausė Soumsas. — Argi jis negalėtų susilaukti iš klumpių verčiančio pasisekimo? Netgi tokia sena vyža kaip aš, žiūrėdamas į jį, stojuosi piestu.

Kai stetoskopas prisilietė prie jo krūtinės, Beikeris suraukė kaktą.

— Viešpatie, šalta! Ką tu su juo darai, laikai šaldytuve?

— Įkvėpk, — paniurdamas pratarė Soumsas. — O dabar iškvėpk.