Stephen King - Dvikova

Į kiekvieną klausimą Nikas neigiamai kratė galvą.

— Gal pamėginsi pasitraukti iš miesto? Manau, kad tu sugebėsi, jeigu bandysi prasiveržti laukais.

Nikas vėl pakratė galvą ir parašė: „Tie žmonės uždaryti. Aš negaliu jų šitaip palikti. Vinsentas Hoganas serga, bet du kiti, regis, sveiki. Aš nunešiu jiems pusryčius ir nueisiu aplankyti misis Beiker“.

— Tu nuovokus jaunuolis, — tarė Soumsas. — Tai tokia retenybė. Mūsų visuotinio degradavimo amžiuje jaunuolis, jaučiantis atsakomybę ir pareigą, sutinkamas dar rečiau. Džeinė tai įvertins, Nikai, aš tai žinau. Misteris Breismenas, metodistų dvasininkas, sakė irgi užsuksiąs. Bijau, kad jam dar teks nemažai gedulingų vizitų, iki baigsis ši diena. Tu juk būsi atsargus su tuo trejetu, ar ne taip?

Nikas patvirtindamas linktelėjo.

— Gerai. Po pietų aš pasistengsiu pas tave užvažiuoti, — Soumsas užvedė variklį ir nuvažiavo. Nikas susirūpinęs stebėjo, kaip tolsta šis nuo nemigos ir ligos paraudusiomis akimis išsekęs senukas, o paskui vėl patraukė užkandinėn. Ji buvo atidaryta, bet darbo vietoje nebuvo vieno iš dviejų virėjų, o trys iš keturių padavėjų neatėjo į savo pamainą. Nikui teko ilgai laukti. Kai jis pagaliau sugrįžo į nuovadą, Maiką su Biliu rado siaubingai persigandusius. Vinsas Hoganas smarkiai nusilpo ir apie šeštą valandą vakaro numirė.

19 skyrius

Laris taip seniai nebuvojo Taimso skvere, kad tikėjosi pamatyti šią visuomet kupiną magiško žavesio vietą kažkokią kitokią. Kiekviena detalė čia atrodė kažkaip sumažėjusi ir tuo pat metu pagražėjusi. Jis jau nesibaimino šios vietos bildesio, kvapų ir pavojingo judėjimo kaip savo vaikystės laikais, kada jis vienas arba su Badžiu Marksu atbėgdavo čia paspoksoti į parduotuvių vitrinas arba pasivaikščioti po žaidimų sales.

Bet viskas atrodė kaip ir anksčiau — dargi ryškiau, nei turėjo atrodyti, kadangi kai kas vis dėlto pasikeitė. Prie išėjimo iš metro, pačiame kampe, dingo stendas su laikraščiais. O dar už pusės kvartalo, ten, prie švieselėmis švytinčios, varpeliais skambančios arkos, įsikūrė kavinė „Apelsininis Džulijus“, prie kurios būriavosi jauni juodaodžiai, žemiau juostos jų kūnai gracingai judėjo, tarytum kažkur būtų grojusi ir grojusi muzika, muzika, kurią sugeba išgirsti tik juodžio ausis. Ir dar atsirado daugybė masažo kabinetų bei kino teatrų, kuriuose buvo rodomi filmai su indeksu „X“.

Ir vis tiek čia viskas buvo po senovei. Laris ilgesingai nuliūdo: dabar jis jautėsi čia kaip turistas. Bet, ko gero, netgi Niujorko senbuviai jaučiasi šioje aikštėje turistais, nykštukais. Ir ne jam apie tai spręsti; jis pamiršo, ką reiškia būti Niujorko dalimi. O mokytis to iš naujo nespyrė didelė būtinybė.

Ryte motina nenuėjo į darbą. Paskutiniąsias kelias dienas ji kovojo su persišaldymu ir šiandien anksti ryte prabudo su aukšta temperatūra. Gulėdamas savo senoje siauroje lovoje, jis girdėjo, kaip ji krapštosi virtuvėje, čiaudi ir ruošia pusryčius. Prabilo įjungtas televizorius, ėjo programa „Šiandien“. Pavykęs pasikėsinimas Indijoje. Sprogo elektrinė Vajominge. Tikimasi įstatymo patvirtinimo Aukščiausiajame Teisme.

Kai Laris užsiseginėdamas marškinių sagas išėjo iš savo kambario, naujienos jau baigėsi, ir Džina Šomet ėmė interviu iš pliko vyriškio. Plikis rodė įvairius žvėrelius, kuriuos jis buvo sukūręs pats. „Stiklo gaminiai, — pasakė jis, — mano keturiasdešimties metų hobis, ir „Random House“ ketina išleisti mano knygą šia tema“. O paskui jis nusičiaudėjo. „Atleidžiame jums“, — tarė Džina Šomet ir sukikeno.

— Tau neplaktos kiaušinienės ar omletą? — paklausė Alisa Andervud. Ji vilkėjo chalatu.

— Omletą, — atsakė Laris, žinodamas, kad nėra jokios prasmės protestuoti prieš kiaušinius. Alisos nuomone, kokie gali būti pusryčiai be kiaušinių (kuriuos, būdama geros nuotaikos, vadindavo „dūžtančiais vaisiais“). Juose yra proteino ir daug kitų maistingų medžiagų.

Laris atsisėdo už stalo, stebėdamas, kaip motina gamina omletą, mušdama kiaušinius vis į tą patį puodelį, plakdama vis tuo pačiu plakikliu kaip ir anuomet, kai jis ėjo į pirmą klasę.

Ji išsitraukė iš chalato kišenės nosinaitę, kostelėjo, nusičiaudėjo, atsikrenkštė į ją, o paskui įsikišo atgal.

— Tau laisvadienis, ar ne?

— Paskambinau ir pasakiau, kad sergu. Šis persišaldymas nori mane paguldyti. Aš nemėgstu atsiprašinėti dėl ligos penktadieniais, kaip tai daugelis daro, bet tiesiog virstu iš kojų. Turiu temperatūros. Be to, skauda gerklę.

— Ar išsikvietei gydytoją?

— Gydytojai ateidavo į namus, kai buvau žavinga mergaitė, — pasakė ji. — Dabar gi, kai susergi, tenka keliauti ligoninėn, į skubios medicinos pagalbos kabinetą. Tai reiškia praleisti ištisą dieną, belaukiant, kol koks nors šarlatanas apžiūrės tave vienoje iš tų vietų, kurioje neva turėtum sulaukti pagalbos — cha-cha! — nepasitraukdamas nuo kasos. Įeik ir būk pasirengusi priimti medicinos pagalbą. Bet šiose vietose dar blogiau nei universalinėje Kalėdų savaitę. Liksiu namuose, išgersiu aspirino ir rytoj rytą būsiu sveika.

Kone visą rytą Laris praleido namuose, prižiūrėdamas motiną. Jis pernešė televizorių arčiau jos lovos („Tu gausi trūkį, kad aš galėčiau pažiūrėti „Imkimės reikalo“, — suniurzgė ji), atnešė jai sulčių, vaistų, ir nubėgo parduotuvėn nupirkti jai porą knygelių. Paskui jiems nebeliko kas daryti, kaip tik gadinti vienas kitam nervus. Ji stebėjosi, kad miegamajame televizorius rodo daug blogiau, o jis atsakydamas suurzgė, jog „blogiau“ vis dėlto geriau nei „nieko“. Pagaliau Laris pareiškė eisiąs pasišlaistyti po miestą.

— Puiki mintis, — su pastebimu palengvėjimu atsakė Alisa. — O aš šiek tiek nusnūsiu. — Tu geras berniukas, Lari.

Taigi jis nusileido siaurais laiptais (lifto vis dar nepataisė) į gatvę, jausdamas drauge ir kaltę, ir pasitenkinimą. Jam prieš akis buvo visa diena, be to, šiek tiek pinigų kišenėje. Bet dabar Taimso skvere jis nesijautė taip nerūpestingai ir lengvai kaip anksčiau. Vienišas mynė gatvėmis, jo piniginė senokai persikėlė į priekinę kišenę. Stabtelėjo prie muzikos įrašais prekiaujančios parduotuvės vitrinos, apstulbintas iš garsiakalbių sklindančių savo balso garsų:

Aš atėjau čia ne prašyt,

Kad leistum pasilikt nakčia,

Ne klausinėti atėjau aš čia,

Ar ketini mane iš vyt...

Bet kas man, kas man, kas man pasakys,

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą,

Kursai geriausias iš visų?

Mažyte, ar gali surasti savo vyrą?

„Tai aš“, — pamanė Laris, mašinaliai peržiūrinėdamas albumų viršelius, bet šiandien jo paties skambantis balsas slėgė. Dar blogiau — jis aitrino namų ilgesį. Jis nenorėjo stovėti po šiuo pilku liūdnu dangumi, kvėpuoti Niujorko išmetamomis dujomis ir viena ranka nuolat čiupinėti piniginę, šitaip pasitikrindamas, jog ji vis dar savo vietoje. Niujorkas — štai paranojos vardas. Ūmai jis panoro atsidurti Vakarų pakrantėje, įrašų studijoje, ir-imtis įrašinėti naują albumą.

Laris paspartino žingsnį ir užėjo po arka. Pasigirdo varpelių skambesys. Jis prisiartino prie kiosko ir išsikeitė dešimtį dolerių monetomis. Priešais, anapus gatvės, buvo telefonas automatas, ir jis iš atminties surinko numerį. „Džeinės pastogė“. Tai buvo vieta, kur retsykiais trainiojosi Veinas Stakis. Ten jis žaisdavo pokerį.

Laris mėtė monetas į automatą, kol jam paskaudo ranka ir kol už trijų tūkstančių mylių suskambo telefonas. Moteriškas balsas atsiliepė: