Stephen King - Dvikova

Franė nutylėjo.

— Atleisk, aš nenorėjau tavęs įžeisti.

— O tu ir neįžeidei, — atsakė ji. Jo charakteristika, nors ir grynai ironiška, buvo ganėtinai tiksli, bet Franė vis dar stengėsi nuslopinti nuostabą, kurią sukėlė žodis įžeisti. Atrodė labai keista būtent jį išgirsti iš jo lūpų. „Galbūt čia yra užslėpta prasmė“, — pamanė ji. Kai tavo mylimasis ima kalbėti apie „įžeidimą“, vadinasi, jis jau nėra tavo mylimasis.

— Frane, mano pasiūlymas tebegalioja. Jeigu tu pasakysi „taip“, aš nupirksiu porą žiedų ir užlėksiu jau šiandien popiet.

„ Pertraukos metu“, — pamanė jinai ir vos nenusijuokė. Juokas Džesui būtų pasirodęs siaubingas, neatleistinas dalykas, ir Franė sekundei pridengė ragelį delnu, idant įsitikintų, kad juokas neištrūks laukan. Per pastarąsias šešias dienas ji juokėsi ir verkė daugiau nei per visą tą laiką nuo penkiolikos metų, kai pradėjo lakstyti į pasimatymus.

— Ne, Džesai, — atsiliepė ji, ir jos balsas buvo visiškai ramus.

— Aš iš tikrųjų to noriu! — su beįsiliepsnojančia aistra sušuko jis, tarytum būtų matęs, jog ji kovoja su juoku.

— Žinau, — atsakė Franė. — Bet aš dar nepasiruošusi vedyboms. Aš gi save žinau, Džesai. Ir nieko čia nepadarysi.

— O kaipgi vaikas?

— Aš jį išsaugosiu.

— Ir paskui atsisakysi?

— Kol kas nenusprendžiau.

Džesas nutilo, ir Franė išgirdo kitus balsus kituose kambariuose. Kiekvienam savo problemos. Gyvenimas, vaikuti, — tai kasdieninė drama. Mes mylime savąjį gyvenimą, todėl kai norime pažvelgti rytojun, ieškome kelrodės žvaigždės.

— Aš nerimauju dėl vaiko, — pagaliau pratarė Džesas. Franė abejojo jo žodžių nuoširdumu, bet tai buvo vienintelis dalykas, galėjęs jai suteikti skausmą. Ir jis buvo ištartas.

— Džesai...

— Ir kurgi tu keliausi? — griežtai paklausė jis. — Tu negali pasilikti „Harborsaido“ viešbutyje visą vasarą. Jeigu tau reikalingas gyvenamasis plotas, galėčiau jo paieškoti Portlende.

— Aš jau pasiieškojau.

— Kur, ar man nedera to žinoti?

— Nedera, — atsakė jinai, tačiau beregint prikando liežuvį, apgailestaudama, kad nesugebėjo rasti mandagesnės formuluotės.

— O! — ištarė jis. Džeso balsas buvo gąsdinančiai tylus. Pagaliau labai atsargiai paklausė: — Ar galiu tavęs, Frane, šio to paklausti ir negauti per dantis? Kadangi aš iš tiesų norėčiau žinoti. Tai anaiptol ne retorinis klausimas.

— Klausk, — įsitempusi atsiliepė Franė. Mintyse ji nusiteikė būsimam klausimui, nes kai Džesas pradėdavo tokiomis įžangomis, po to sekdavo kas nors užslėpto, egoistiško.

— O argi aš neturiu jokių teisių? — paklausė Džesas. — Argi aš negaliu pasidalyti atsakomybe ir priimti sprendimus?

Minutėlę ji išsigando , bet paskui šis jausmas praėjo. Džesas liko pačiu savimi, stengdamasis išsaugoti ir apginti asmeninį imidžą dėl paties savęs, — taip pasielgia visi mąstantys žmonės, kai nebegali užmigti naktimis. Franei visuomet patiko Džeso nuovokumas, bet į šią panašiose situacijose jis tik erzino. Tokie žmonės kaip Džesas — taip pat ir kaip ji pati — visą gyvenimą mokėsi to, kas yra geriausia — veržtis nepaisant kliūčių ir būti aktyvūs. Bet kartais reikia nusvilti, — ir labai smarkiai, — idant suprastum, jog kai kuriais atvejais geriau pasislėpti krūmuose ir palaukti. Jo norai buvo paremti gerais ketinimais, bet vis dėlto tebuvo vien norai. Jis nenorėjo jai leisti pranykti.

— Džesai, tarė ji, — nė vienas iš mūsų šio vaiko netroško.. Aš gėriau tabletes, kad tai neatsitiktų. Tu niekuo nenusikaltai ir už nieką neatsakai.

Jis atsiduso:

— Tu man paskambinsi, kai įsikursi?

— Manau, kad taip.

— Ar ketini tęsti mokslą?

— Ko gero. Greičiausiai teks praleisti rudens semestrą.

— Jeigu tau manęs reikės, Frane, žinai, kur mane rasti. Aš nepasitraukiu iš žaidimo ir nebėgu.

— Aš tai žinau, Džesai.

— Jeigu tau prireiks pinigų...

— Gerai.

— Skambink, neprapulk. Aš nenoriu daryti tau spaudimą, bet... aš noriu tave matyti.

— Gerai, Džesai.

— Sudie, Frane.

— Iki.

Kai padėjo ragelį, atsisveikinimas jai pasirodė galutinis, o pokalbis nebaigtas. Tai ją sukrėtė. Visų pirma jiedu nepridūrė: „Aš tave myliu“. Dėl to ji labai nuliūdo, ir nors įkalbinėjo save neliūdėti, šie įtikinėjimai nepadėjo.

Paskutinysis, blogasis, skambutis sučirškė apie pusiaudienį. Skambino tėvas. Prieš porą dienų jie drauge vakarieniavo, ir jis jai pasakė, kad labai nerimauja dėl Karlos, kurią paskutinieji įvykiai smarkiai paveikė. Praėjusią naktį ji neatsigulė miegoti; visą laiką praleido svetainėje, mąstydama ties savo giminės genealogija. Maždaug pusę dvyliktos jis jos paklausė, kada gi ji ketina eiti miegoti. Karlos plaukai buvo paleisti ant pečių, ir Piteriui ji pasirodė tarytum nelabai suvokianti, kas dedasi aplinkui. Ant jos kelių gulėjo tasai storasis albumas, ir ji nė nepažvelgė į vyrą, tik vis tebevartė puslapius. Karla atsakė, kad miego nenori ir dar šiek tiek pasėdės. Daugiau apžiūrinėdamas sumuštinius, nei juos valgydamas, Piteris Franei pasakė, kad motina labai persišaldžiusį. Sloguoja. Kai Piteris paklausė, ar Karla nenorėtų stiklinės karšto pieno, toji apskritai neatsiliepė. Vakar ryte jis rado ją užsnūdusią tiesiog kėdėje, su albumu ant kelių.

Kai Karla pagaliau prabudo, atrodė jau geriau, buvo panaši į save, bet negalavimas sustiprėjo. Ji atmetė visus jo mėginimus pakviesti daktarą Edmontoną ir tvirtino, jog tai paprasčiausias persišaldymas. Užsidėjusi garstyčių kompresą ir susisukusi kuo šilčiau, tikino, esą sloga jau praėjusi. Bet Piteriui jos išvaizda nepatiko. Apie tai jis ir papasakojo Franei. Nors Karla nesutiko pasimatuoti temperatūrą, ir taip buvo akivaizdu, jog ji karščiuoja.

Tėvas paskambino Franei šiandien, kaip tik tuo metu, kai įsisiūbavo pirmoji audra. Virš įlankėlės tvenkėsi tamsiai violetiniai debesys, pradėjo lyti, pradžioje tyliai, o vėliau pliūptelėjo tikra liūtis. Kalbėdama telefonu, Franė grįžtelėjo į langą ir išvydo, kaip žaibas trenkia į vandenį, kaip tik už bangolaužio, ir kiekvienąsyk tokio trenksmo metu ragelyje sutraškėdavo, nelyginant grotuvo adata būtų brėžusi plokštelę.

— Šiandien Karla guli lovoje, — pranešė Piteris. — Galų gale jinai sutiko, kad Tomas Edmontonas ją apžiūrėtų. Jis mano, kad tai gripas.

— O Dieve, — užmerkdama akis, pasakė Franė, — jos amžiuje tai ne juokas.

— Tu teisi, — tėvas patylėjo. — Aš jam apie viską papasakojau, Frane. Apie kūdikį, apie kivirčą, įvykusį tarp tavęs ir Karlos. Tomas gydo tave nuo pat vaikystės, ir jis moka laikyti liežuvį už dantų. Aš tiesiog norėjau sužinoti, ar negalėjo tai tapti priežastimi. Jis patikino, kad ne. Gripas — tai gripas.

— Gripą kas daro? — rūškanai pratarė Franė.

— Kaip kaip?

— Nekreipk dėmesio, — atsiliepė Franė. Jos tėvo akiratis buvo nuostabiai platus, bet AC/DC fanas jis nebuvo, — kalbėk toliau.

— Na, daugiau nėra apie ką kalbėti, mieloji. Daktaras sakė, kad visur daug sergančių gripu. Kažkokia siaubinga jo atmaina. Regis, liga atėjo iš pietų, epidemija plinta ir Niujorke.

— Bet išmiegoti visą naktį svetainėje... — abejodama prabilo Franė.

— Daktaras sakė, kad sėdimoji padėtis, ko gero, patogiausia jos plaučiams ir bronchams. Daugiau jis nieko nepridūrė, bet Alberta Edmonton — aktyvi narė tų pačių organizacijų kaip ir Karla, todėl Tomui nereikėjo ką nors pridurti. Mudu abu žinojome, kad anksčiau ar vėliau kas nors panašaus atsitiks, Frane. Karla — miesto Istorikų draugijos prezidentė, Moterų ir Literatūros mylėtojų klubų sekretorė, ji aktyviai reiškėsi mūsų miestelio labdarybės veikloje nuo to laiko, kai numirė Fredas, o nuo praėjusios žiemos dar dalyvauja Gailestingumo fonde. Galų gale pastaruoju metu Karla stengėsi daug dėmesio skirti pietinio Meino genealogijos draugijai. Ji nusikamavusi ir išsekusi. Iš dalies todėl ir tave taip smarkiai užsipuolė. Edmontonas tepridūrė, jog jinai paruošė dėkingą dirvą pirmam pasitaikiusiam virusui. Tai ir viskas, ką daktaras galėjo pasakyti. Ji sensta, Frane, bet nenori pasiduoti. Motina dirbo netgi daugiau už mane.