Stephen King - Dvikova

— Jai labai bloga, tėti?

— Ji guli lovoje, geria sultis ir tabletes, kurias nurodė Tomas. Šiandien aš pasiprašiau laisvadienio, o rytoj prie jos pasėdės misis Holidėj. Ji nori, kad tai būtų misis Holidėj, su kuria, pasinaudodama proga, galėtų sudaryti Istorikų klubo liepos posėdžio dienotvarkę, — Piteris sunkiai atsiduso. — Kartais man atrodo, jog ji nori numirti tiesiog savo koviniame poste.

Franė vangiai pratarė:

— Kaip tu manai, ar ji neprieštaraus, jeigu aš...

— Šiuo metu prieštaraus. Bet duok jai laiko, Frane. Jai reikia visa tai pergyventi.

Dabar, praėjus keturioms valandoms, apsigobdama galvą šaliku, Franė abejojo, ar motina panorės visa tai pergyventi. Ko gero, jeigu jinai nuspręstų kūdikiu atsikratyti, niekas mieste apie tai nesužinotų. Tačiau vargu. Mažuose miesteliuose žmonių nosys junta vėjelio dvelksmą itin jautriai. Ir, be abejo, jeigu kūdikį pasiliks... Bet ji dar negalvojo apie tai rimtai. Negalvojo?

Vilkdamasi lengvą apsiaustą, Franė jautė ją apimantį kaltės jausmą. Žinoma, jos motina pervargo. Franė tai pastebėjo, kai atvažiavo iš koledžo ir jodvi apsimainė bučiniais. Po Karlos akimis atsirado maišeliai, oda įgavo gelsvą atspalvį, o visuomet tvarkingoje šukuosenoje, nepaisant trisdešimt dolerių kainuojančių dažų, akivaizdžiai padaugėjo žilų plaukų. Ir vis dėlto... Motina buvo isterikė, nepataisoma isterikė. O Franei beliko klausinėti savęs, kaip nustatyti savąją kaltės dalį tuo atveju, jeigu motinos gripas sukels plaučių uždegimą arba visiškai nualins jėgas. Arba ji apskritai numirs. Viešpatie, kokia siaubinga mintis. To negali atsitikti, ne. Viešpatie, tik ne tai. Vaistai išvarys iš jos šią ligą, ir jeigu Franė nepaklius motinai į akis, ramiai išnešiodama kūdikį Samersvorte, jos motina atsigaus nuo smūgio. Ji...

Suskambo telefonas. Franė bukai įsispitrijo į jį, lauke blykstelėjo žaibas, griaustinis driokstelėjo taip arti, kad ji prisimerkė. Dzin-dzin-dzin. Bet juk jau skambino tris sykius, kas tai dar galėtų būti? Debė vargu ar skambintų dar kartą, o ir Džesas taip pat. Galbūt tai koks nors prekybos agentas? O gal ir Džesas, pasiryžęs paskutiniam mėginimui.

Kol Franė kėlė ragelį, ji jau buvo įsitikinusi, jog tai tėvas, ir žinia bus siaubinga. „Tai pyragas, — tarė pati sau. — Atsakomybė — tai pyragas. Kartais atsakomybė perkeliama į labdarą, kuria užsiėmė motina, bet tu tik apgaudinėji save, jei manai, kad tau neatiteks didžiulis, pirmarūšis, geriausias gabalas. Ir suvalgyti jį teks iki paskutinio trupinio“.

— Alio, — ragelyje tylėjo, ir Franė išsigandusi bei pasimetusi pakartojo: — Alio?..

Išgirdo tėvo balsą:

— Frane? — paskui vėl sekė tramdomas atsikvėpimas, ir Franė su didėjančiu siaubu suprato, kad jos tėvas stengiasi sulaikyti, užslopinti raudą. Viena ranka ji suspaudė kaklą, pirštais tąsydama šaliko mazgą.

— Tėti? Kas atsitiko? Kas nors... mamai?

— Frane, aš užvažiuosiu tavęs. Aš... Aš atvažiuosiu ir paimsiu tave. Tai viskas, ką galiu padaryti.

— Mamai nieko neatsitiko? — išrėkė ji ragelin. Virš įlankėlės vėl nugrumėjo griaustinis, privertęs ją suvirpėti, ir Franė pravirko. — Atsakyk man, tėti.

— Jai labai pablogėjo. Tai ir viskas, ką galiu pasakyti, — atsiliepė Piteris. — Maždaug praėjus valandai po mūsų pokalbio jai pablogėjo. Pakilo temperatūra. Pradėjo kliedėti. Mėginau prisiskambinti Tomui... Bet Reičelė pasakė, kad jo nėra, kad labai daug ligonių... Todėl paskambinau į Sanfordo ligoninę, bet jie man atsakė, kad visi greitosios pagalbos automobiliai iškviesti, o Karlą įtrauks į sąrašą. Į sąrašą, Frane, ką, po velniais, reiškia šis sąrašas? Aš pažįstu Džimą Voringtoną, vieną greitosios pagalbos vairuotoją, — kol neįvyksta kokia nors avarija 95-ajame plente, jis visą dieną prasėdi lošdamas kortomis. Ką reiškia šis sąrašas? — Piteris kone šaukė.

— Nusiramink, tėti. Nusiramink. Nusiramink! — Franė vėl apsiverkė, jos ranka liovėsi tąsiusi šaliko mazgą ir ėmė šluostyti akis. — Jeigu mama vis dar namuose, geriau tau pačiam ja pasirūpinti.

— Ne... Ne, jie atvažiavo maždaug prieš penkiolika minučių. Ir, o Viešpatie, Frane, mašinoje jau buvo šešetas. Vienas iš jų — Vilas Ronsonas, tasai iš vaistinės. Ir Karla... tavo motina... kai ją gabeno į mašiną, atsigavo; ji visą laiką kartojo: „Aš negaliu kvėpuoti, Piteri, aš negaliu kvėpuoti. Kodėl aš negaliu kvėpuoti?“ O Viešpatie! — užbaigė jis drebančiu vaikišku balsu, kuris dar labiau ją išgąsdino.

— Tu pajėgus vairuoti mašiną, tėti? Ar įstengsi atvažiuoti?

— Taip, — atsakė jis. — Žinoma, — atrodė, kad stengiasi suimti save į rankas paskutinėmis valios pastangomis.

— Aš tavęs lauksiu prie išėjimo.

Franė padėjo ragelį ir nepajėgdama sutramdyti virpulio skubiai nusileido laiptais. Stovėdama viešbučio prieangyje, ji stebėjo, kaip vis dar tebelyja, bet paskutiniai audros debesys jau ima sklaidytis ir jų properšose prasimuša besileidžiančios saulės spindulys. Ji mašinaliai paieškojo akimis vaivorykštės ir ją išvydo — aukštai virš vandens, neryškų, mistinį lanką. Kaltė sujudėjo ir suniurzgė, trikdydama naują gyvybę jos viduje, ir Franė apsiverkė. „Valgyk savo pyragą, — vėl pasakė pati sau, laukdama, kol atvažiuos tėvas. — Šio pyrago skonis siaubingas, štai ir valgyk jį. Gali pasiimti ir antrą gabalą, ir trečią. Valgyk savo pyragą, Frane, valgyk iki paskutinio trupinio“.

21 skyrius

Stju Redmenas buvo išgąsdintas.

Jis pažvelgė pro grotuotą savo naujojo kambario langą Stovingtone, Vermonto valstijoje, ir išvydo apačioje išsibarsčiusi nediduką miestelį, mažytę degalinę, kažką panašaus į nedidelį fabrikėlį, pagrindinę gatvę, upę, pagrindinį plentą, o už jo — granitinį Naujosios Anglijos vakarinio pakraščio skeletą — Žaliuosius kalnus.

Jis buvo išgąsdintas, kadangi tai labiau priminė kalėjimo kamerą nei ligoninės palatą. Jis bijojo, kadangi dingo Denindžeras. Jis nematė Denindžero nuo pat savo kelionės iš Atlantos į čia pradžios. Deitcas irgi pranyko. Stju manė, kad Denindžeras su Deitcu serga, o galbūt ir negyvi. Kažkas padarė klaidą. Arba tai, arba liga, kurią Čarlsas D. Kempionas atgabeno į Arnetą, pasirodė labiau užkrečiama, negu kas nors galėjo numatyti. Kitais žodžiais tariant, Atlantos virusologijos centro darnoje atsirado spraga, ir Stju atrodė, kad dabar kiekvienas, kuris tiktai buvo su šiuo reikalu susijęs, užsiiminėjo savojo Nuostabiojo-A, arba supergripo, tyrinėjimais. Ir čia jie atlikinėjo jo analizes, bet dabar visa tai vyko kažin kaip padrikai. Grafikas tapo nereguliarus. Rezultatai buvo užrašinėjami paskubom, ir Stju įtarė, jog kažkas atsainiai juos peržvelgdavo, o paskui suglamžęs išmesdavo artimiausion šiukšliadėžėn.

Tačiau ne tai buvo baisiausia. Didžiausią siaubą kėlė ginklai. Medseseris, kurios ateidavo paimti kraujo, seilių arba šlapimo mėginius, dabar nuolat lydėdavo kareivis baltu kombinezonu, pas šį kareivį prie juosmens, plastikiniame krepšelyje buvo pritvirtintas kareiviško pavyzdžio 45-o kalibro „Koltas“, ir Stju neabejojo, kad jeigu jis pamėgintų papokštauti kaip antai su Deitcu, „Kolto“ dūmai bei ugnis bematant suplėšytų krepšelį, ir Stju Redmenas pavirstų gražiu numirėliu.

Jeigu jie veikė pagal įsakymą, vadinasi, jis pavirto žmogumi, kurį galima likviduoti. Būti suimtam ir saugomam — blogai. Bet esant galimybei būti dar ir sušaudytam — tai labai blogai.

Dabar Stju kiekvieną vakarą įdėmiai žiūrėjo naujienų programą. Žmogus, bandęs Indijoje įvykdyti valstybinį perversmą, buvo sučiuptas „išorinių priešų“ ir nužudytas. Policija vis dar ieškojo teroristo arba grupės teroristų, sukėlusių sprogimą Vajomingo valstijos Laramio elektrinėje. Aukščiausiasis Teismas patvirtino įstatymo pataisą, kuria uždraudžiama atleisti iš darbo homoseksualistus. Pirmą sykį nuvilnijo pakuždos ir apie kitokius dalykus. Oficialūs Arkanzaso valstijos Milerio apygardos atominės elektrinės atstovai paneigė spėliones apie reaktoriaus išsilydimą. Atominėje elektrinėje, išsidėsčiusioje mažame Fouko miestelyje už trisdešimties mylių nuo Teksaso sienos, tikrai buvo nedidelių problemų dėl įrangos, kontroliuojančios atominio reaktoriaus aušinimo sistemą, bet jokio pagrindo nerimauti nėra. Armijos padaliniai šioje apygardoje jau ėmėsi visų saugumo priemonių. Stju abejojo, kad armijos padaliniai galės imtis kokių nors priemonių, jeigu Fouko reaktorius pakartos „Kinijos sindromą“. Jis pamanė, kad Arkanzaso pietvakariuose kariuomenė galėjo atsirasti ir dėl kitos priežasties. Foukas buvo netoli Arneto.