Stephen King - Dvikova

— Alio! „Džeinės pastogė“ atidaryta.

— Ar kiekvienam? — paklausė jis, suteikdamas balsui seksualinį atspalvį.

— Paklausyk, gudruti, pas mus ne... Ei, tai tu, Lari?

— Aš. Sveika, Arlena.

— Kur tu prapuolei? Niekas nežino, kur tu esi, Lari.

— Aš esu Rytų pakrantėje, — mįslingai, stengdamasis kalbėti atsargiai, atsakė jis. — Kai kas pranešė, kad mane medžioja vampyrai ir kad man kol kas geriau pasitraukti kuo toliau.

— Girdėjau apie tai, — tarė ji. — Didelės išlaidos.

— Ar ten netoliese nėra Veino, Arlena?

— Ar turi omeny Veiną Stakį?

— Žinoma, kad ne Džoną Veiną, jis juk numirė.

— Nejaugi tu žinai?

— O ką aš turėčiau žinoti? Juk esu kitoje pakrantėje. Ei, jam viskas gerai?

— Jis ligoninėje. Gripas. Čia jį vadina Keliaujančiu kapitonu. Ir tai ne juokas. Pas mus jau daug kas numirė nuo šios ligos. Žmonės bijo čia pasilikti. Pas mus šešetas tuščių stalų, o tu juk žinai, kad pas Džeinę niekuomet nebūna tuščių stalų.

— Kaip jis jaučiasi?

— Kas gali žinoti? Ten sargyba, niekam neleidžia lankyti ligonių. Tai siaubinga, Lari. Pas mus čia aplink vien kariškiai.

— Išleisti iš tarnybos?

— Iš tarnybos išleisti kariškiai nesinešioja su savimi ginklų ir nevažinėja šarvuočiais. Daugelis čia mirtinai išsigandę. Tau pasisekė, kad esi taip toli.

— Ar ką nors apie tai pranešė viešai?

— Laikraščiuose kažkas šmėstelėjo apie gripo epidemiją, bet tai ir viskas. Pasakoja, esą kariškiai neatsargiai pasielgė su kažkokiu indeliu, kuriame išvedinėjo virusą. Argi tai ne siaubinga? O ten, kur esi tu, nieko panašaus?

— Ne, — atsakė jis ir iškart prisiminė savo motinos persišaldymą. Bet argi mažai čiaudinčių ir kosinčių žmonių metro? Jis dar prisiminė, kaip pamanė, kad metro primena tuberkulioze sergančiųjų ligoninę. „Persišaldymo virusas labai draugingas, — manė Laris. — Jam patinka bendrauti su sveikaisiais“.

— Džeinės irgi nėra savo vietoje, — toliau tarškėjo Arlena. — Sakė, kad turi temperatūros ir skauda gerklę. Bet aš manau, kad tos senos raganos neįveiks jokia liga.

— Gerai, aš grįšiu po savaitės, Arlena. Ir mudu dar pasišnekėsime. Arlena? Gal atsitiktinai pažįsti tokį Diujį Kaladę?

— O! — priblokšta ir išsigandusi šūktelėjo ji. — O! Lari! Ačiū Dievui, kad tu nepadėjai ragelio! Aš mačiau Veiną prieš dvi dienas, iki jis pateko ligoninėn. Visiškai apie tai pamiršau. O Dieve!

— Na ir...

— Vokas. Jis sakė, kad skirtas tau, bet paprašė manęs savaitėlę jį pasaugoti arba perduoti tau, jei mudu susitiktume. Ir dar užsiminė: „Jam velniškai pasisekė, kad tai nepateko į Diujo Kaladės rankas“.

— O kas voke? — Laris perėmė ragelį kiton rankon.

— Sekundėlę. Aš pažiūrėsiu. — Tyla, paskui atplėšiamo popieriaus garsas ir Arlenos balsas: — Tai čekių knygelė. Pirmasis Kalifornijos komercinis bankas. Sąskaitoje... O! Daugiau kaip trylika tūkstančių dolerių! Jeigu manęs kur nors nenusivesi, išūšiu tau ausis!

— Tau neteks to daryti, — šypsodamasis atsakė jis. — Ačiū, Arlena. Pasilaikyk kol kas voką prie savęs.

— Ne, aš išmesiu jį į vandenyną, mulki.

— Kaip gera būti mylimam.

Jinai atsiduso.

— Per daug tau garbės, Lari. Aš įdėsiu knygelę į voką ir užrašysiu mudviejų abiejų vardus. Tuomet sugrįžęs negalėsi manęs apgauti.

— Tau neverta dėl to jaudintis, mieloji.

Arlena padėjo ragelį, ir bematant pasigirdo telefonistės, reikalaujančios už pasikalbėjimą trijų dolerių, balsas. Laris vis dar šypsodamasis su malonumu ėmė mėtyti monetas į plyšį automate. Paskui, minutėlę pastovėjęs, pažvelgė į gulinčias ant lentynėlės prie taksofono likusias monetas, paėmė vieną iš jų ir įmetė į automatą. Po akimirkos suskambo telefonas jo motinos bute. Pirmasis žmogaus protrūkis, sužinojus gerą naujieną, būna pasidalyti su kuo nors savo džiaugsmu. Laris manė, ne, jis tikėjo, kad būtent tai paskatino jį paskambinti. Norėjo suteikti palengvėjimą ir motinai: juk jis vėl turi pinigų.

Bet šypsena nuo jo lūpų pamažu tirpo. Ragelyje girdėjosi pratisi signalai. Laris įsivaizdavo liepsnojantį iš karščio jos veidą, išvydo ją — čiaudinčią, kosinčią, krenkščiančią į nosinę. Nemanė, kad motina galėjo išeiti. Neturėjo tiek jėgų, jog galėtų nusileisti gatvėn. Jis pakabino ragelį ir mašinaliai paėmė monetą, kai toji iškrito atgalios. Skimbčiodamas smulkiais, Laris paliko kabiną. Išvydęs taksi, ją sustabdė, ir kai taksi vėl įnėrė judančio transporto srautan, ėmė dulkti lietus.

*

Durys buvo užrakintos. Du ar tris sykius pasibeldęs, Laris pamanė, kad namuose nieko nėra. Tokiu beldimu galėjo pažadinti ne tik gyvuosius, bet ir mirusius. Jis privalėjo įeiti ir įsitikinti, kad butas iš tiesų tuščias, tačiau neturėjo raktų. Jau pasuko leistis žemyn, pas misterį Frymeną, portjė, kai netikėtai išgirdo už durų tylią dejonę.

Durys turėjo tris spynas, bet motina visų trijų nerakindavo, nepaisant nuolat persekiojančios puertorikiečių grėsmės. Laris stuktelėjo į duris petimi, ir pasigirdo garsus trakštelėjimas. Jis dar kartą stuktelėjo, ir šį sykį spyna neatlaikė.

Bute tvyrojo prieblanda; temo labai greitai, be to, iš gatvės sklido lietaus šiurenimas. Svetainėje žiojėjo pusiau pravertas langas, balta užuolaida išsipūtė virš stiklo nelyginant laivo burė, paskui langas vėl įsitraukė ją vidun. Ant grindų, ten, kur pataikydavo lietaus lašai, telkšojo balutės.

— Ma, kur tu?

Vėl išgirdo dejonę. Nugriaudėjo perkūnija. Laris patraukė virtuvėn ir vos neužkliuvo kojomis už motinos. Ji tysojo ant miegamojo slenksčio kojomis į koridorių.

— Ma! Jėzau, ma!

Ji pamėgino pasisukti į sūnaus balsą, bet tesugebėjo pakrutinti galvą. Alsavo labai sunkiai, bronchuose girdėjosi karkimas. Bet siaubingiausiai atrodė nepamirštama jos pastėrusių akių išraiška — taip žiūri į skerdyklą genami gyvuliai. Alisos veidas liepsnote liepsnojo nuo karščio.

Jis priklaupė ir tramdydamas virpulį pakėlė ją ant rankų. Prasiskyrė chalato kraštai, atskleisdami suskalbtus naktinius marškinius ir baltas kojas, išvagotas mėlynomis išsiplėtusiomis venomis. Ji labai smarkiai karščiavo, ir tai Larį išgąsdino. Su tokia aukšta temperatūra žmonės negali gyventi. Jai turėjo galvoje išsilydyti smegenys.

Tarytum šitai patvirtindama, motina dirgliai sumurmėjo.

— Lari, nueik pakviesti savo tėvą. Jis bare.

— Nusiramink, — neviltingai pratarė jis. — Nusiramink ir užsnūsk, mama.

— Jis bare su tuo fotografu! — veriančiai suklykė ji besibaigiančios dienos ūkanose, o lauke vėl grėsmingai nugriaudėjo perkūnija. Lariui atrodė, kad visą jo kūną padengė lėtai nutekantis žemyn lipnus purvas. Į svetainę pro pusiau pravirą langą įsiveržė vėsaus vėjo gūsis. Tarsi atsakydama į jo prisilietimą, Alisa ėmė virpėti, jos rankos pašiurpo. Nervingai ir karštligiškai kaukšėjo dantys. Miegamojo prietemoje veidas degė it mėnulio pilnatis. Laris nukėlė antklodę, paguldė motiną lovon, paskui iki pat smakro šiltai ją apkamšė. Bet motina vis tiek tebedrebėjo. Jos veidas buvo sausas, be jokio lašelio prakaito.

— Pasakyk jam, kad šaukiu jį namo! — riktelėjo jinai, o paskui stojo tyla, paryškinama vien tik iš jos krūtinės besiveržiančio kimaus alsavimo.

Laris sugrįžo į svetainę, prisiartino prie telefono, tačiau apėjo aplink. Trinktelėdamas uždarė langą, paskui vėl prisiartino prie telefono. Žinynas gulėjo ant mažo staliuko. Jame Laris suieškojo Bruklino Mersi ligoninės numerį ir jį surinko. Tuo metu dar kartą nugrumėjo griaustinis. Ką tik jo uždarytą langą žaibas pavertė baltos ir žydros spalvos rentgenograma. Miegamajame šūktelėjo motina, ir nuo šio bejėgiško garso jo gyslose sustingo kraujas.