Stephen King - Dvikova

Beikerio iškvėpimas pavirto kankinančiu kosulio priepuoliu.

Soumsas ilgai klausėsi šerifo. Iš priekio ir nugaros. Pagaliau padėjo stetoskopą į šalį ir mediniu pagaliuku apžiūrėjo Beikerio gerklę. Baigęs apžiūrą, pagaliuką sulaužė ir jo nuolaužas įmetė į kibirą. Paskui apčiupinėjo Beikerio glandas. Prisilietus jo pirštams, Beikeris atitraukė galvą.

— Man net nereikia klausti, ar tau skauda, — konstatavo Soumsas. — Džonai, tu beregint keliausi namo ir atsigulsi lovon. Ir tai ne patarimas, o įsakymas.

— Ambrozijau, — ramiai paprieštaravo šerifas, — paklausyk. Tu juk puikiai žinai, kad aš negaliu to padaryti. Turiu tris areštuotus, kuriuos šiandien pat privalau išsiųsti į Kamdeną. Praėjusią naktį palikau su jais šį mažylį, nors ir neturėjau teisės to daryti. Ir daugiau tai nepasikartos. Jis kurčnebylis. Niekuomet nebūčiau taip pasielgęs, jeigu vakar vakare būčiau normaliai viską suvokęs.

— Tau nereikia visu šituo rūpintis, Džonai, nes pačiam atsirado problemų. Ir, iš visko sprendžiant, ganėtinai rimtų, be to, turi temperatūros. Gavai bronchų uždegimą, Džoni, ir, kalbant atvirai iki galo, žmogui su tokiu viršsvoriu kaip tavasis, ši liga — ne juokai. Keliauk į lovą. Jeigu rytoj rytą pasijusi geriau, galėsi nusiųsti savo belaisvius kur reikia. O dabar geriau paskambinti valstijos policijai, kad ji atvažiuotų ir nusigabentų juos pati.

Beikeris, tarytum atsiprašinėdamas, pažvelgė į Niką.

— Žinai, — tarė, — aš tikrai jaučiuosi tarsi sudaužytas. Galbūt šiek tiek poilsio...

„Eikite namo ir atsigulkite, — parašė Nikas. — Aš būsiu atsargus. Be to, man reikia pakankamai uždirbti, kad galėčiau susimokėti už tabletes“.

— Niekas uoliau už šį narkomaną pas tave nedirbo, — pasakė Soumsas ir sukikeno.

Beikeris paėmė du popieriaus lapus su Niko parašyta autobiografija.

— Ar galiu tai pasiimti namo, kad ir Džeinė perskaitytų? Tujai iš tiesų labai patikai, Nikai.

Nikas parašė: „Be abejo, galite. Jūsų žmona labai gera“.

— Tikra tiesa, — pritarė Beikeris ir sagstydamasis marškinius atsiduso: — Vėl kyla temperatūra. O aš maniau, kad ją numušiau.

— Išgerk aspirino, — patarė Soumsas, uždarydamas savo lagaminėlį. — Tai kažkokia folikulinė infekcija, kuri man labai nepatinka.

— Apatiniame stalo stalčiuje guli pakelis nuo cigarečių, — Beikeris kreipėsi į Niką. — Jame yra pinigų smulkioms išlaidoms. Gali kur nors papietauti, drauge nusipirksi ir vaistų. Šie vaikinai greičiau smulkūs chuliganai nei galvažudžiai. Taigi viskas bus gerai. Ir užrašyk, kiek išleidai pinigų. Aš susisieksiu su valstijos policija, ir tu išsilaisvinsi iš šio trejeto jau šiandien vakare.

Nikas sujungė žiedu nykštį su smiliumi.

— Patikėjau tavimi, bemaž nieko apie patį nežinodamas, — šaltakraujiškai pratarė Beikeris, — bet Džeinė sako, kad tai normalu. Tu sąžiningas vaikinas.

*

Apie šeštą vakaro atėjo Džeinė Beiker ir atnešė vakarienę bei pakelį pieno.

Nikas parašė: „Labai dėkoju. Kaip jaučiasi jūsų vyras?“

Ji nusijuokė:

— Jis norėjo ateiti pats, tačiau aš jį atkalbėjau. Taip smarkiai karščiavo, kad buvau išsigandusi, bet dabar temperatūra beveik nukrito. Manau, kad dėl valstijos policijos. Džonis niekuomet nebūna tikrai laimingas, kol neširsta ant policijos.

Nikas klausiamai pažvelgė į ją.

— Jie atsakė, kad negalės nieko pasiųsti atsigabenti suimtųjų iki devintos valandos ryto. Esą jiems labai sunki diena, daugiau kaip dvidešimt policininkų darbuojasi nenuleisdami rankų. O likusieji vežioja žmones po Kamdeno ir netgi Pain Blafo ligonines. Visur daugybė negaluojančių. Man regis, Ambrozijus Soumsas sunerimęs daug labiau, negu stengiasi parodyti.

Džeinė ir pati atrodė sunerimusi. Paskui ji iš kišenės išsitraukė du sulankstytus popieriaus lapus.

— Tai tikras apsakymas, — grąžindama jam rašinį, tyliai pratarė ji. — Tau labai nepasisekė. Aš žaviuosi tuo, kaip tu įveiki savo fizinį trūkumą. Dar kartą prašau atleisti už savo brolį. Tikiuosi, pasiliksi Sojoje. Tu patikai mano vyrui, taip pat ir man. Būk atsargus su čia esančiais vaikinais.

„Gerai, — parašė Nikas. — Perduokite šerifui mano linkėjimus kuo greičiau pasveikti“.

Ji išėjo, ir Nikas praleido neramią naktį, kartkartėmis vis keldamasis patikrinti tris suimtuosius. Jie nebuvo galvažudžiai; dešimtą valandą visas trejetas jau miegojo. Du miestelio gyventojai užėjo Niką aplankyti ir sužinoti, ar jam viskas gerai; Nikas atkreipė dėmesį, kad, ko gero, abu jie sirgo.

Jis sapnavo keistą sapną. Vienintelis dalykas, kurį įstengė prabudęs rytą prisiminti, — kaip jis ėjo per akimis neaprėpiamą kukurūzų lauką, kažko ieškodamas ir siaubingai kažin ko bijodamas, kas, regis, sėlino įkandin jo.

*

Rytą jis prabudo anksti ir kruopščiai iššlavė visas patalpas, nekreipdamas dėmesio į Bilį Vornerą ir Maiką Čaildresą. Kai jis išeidinėjo, Bilis šūktelėjo jam įkandin:

— Rėjus sugrįš atgalios! Ir kai tave sugaus, tuomet pasigailėsi, kad esi ne aklas , kaip esi kurčias ir nebylys!

Nugara pasisukusio Niko nepasiekė nė vienas žodis.

Aštuntą valandą sunkia širdimi jis galvojo, ar naktį šerifo Beikerio neištiko dar vienas sunkus priepuolis. Nikas laukė jo ateinant, būdamas visiškai pasirengęs perduoti tris areštuotuosius, vos tik pasirodys policininkai. Be to, jau ėmė gurgėti Niko pilvas. lš užkandinės niekas nepasirodė, ir jis šnairavo į telefoną greičiau su pasibjaurėjimu, nei laukdamas pagalbos. Nikui labai patiko mokslinė fantastika, retsykiais jis pirkdavo išparduodamas nebenaujas knygeles po dešimtį centų, ir jau ne pirmą sykį pasvajodavo apie tą didžią dieną visame kurčnebylių pasaulyje, kai bus visuotinai pradėta naudotis visuose fantastiniuose romanuose pranašaujamais videotelefonais.

Be penkiolikos minučių devintą Nikas ėmė rimtai nervintis. Jis prisiartino prie durų, kurios vedė prie areštinės kamerų, ir dirstelėjo vidun. Bilis ir Maikas stovėjo prie savo durų. Abu jie iš visų jėgų spardė kojomis grotas... kas paprasčiausiai įrodo, kad kalbėti negalintys žmonės pasaulyje sudaro nedidelį procentą. Vinsas Hoganas gulėjo. Jis tik pasuko galvą ir pažvelgė į Niką, kai šis prisiartino prie durų. Hogano veidas buvo mirtinai išbalęs, tik ant skruostų liepsnojo raudonos dėmės, o po akimis atsirado tamsūs šešėliai. Kakta išrasojo stambiais prakaito lašais. Nikas susidūrė su jo abejingu, degančiu žvilgsniu ir suprato, kad šis žmogus serga. Jo nerimas dar labiau sustiprėjo.

— Ei, stuobry, kada bus pusryčiai? — šūktelėjo jam Maikas. — Atrodo, kad seniui Vinsui reikia gydytojo. Bet šitas šunėda tikriausiai taip nemano, ar ne, Bilai?

Bilas nepanoro leistis į rietenas ir ramiai tarė:

— Atleisk, kad šaukiau ant tavęs, žmogau. Vinsas, jis tikrai serga. Jam reikalingas daktaras.

Nikas linktelėjo ir išėjo, stengdamasis sugalvoti, kaip gi jam pasielgti. Paskui pasilenkė prie stalo ir ant lapelio parašė:

„Šerifui Beikeriui ar dar kam nors: aš išėjau pusryčių suimtiesiems ir paieškoti daktaro Soumso Vinsui Hoganui. Nikas Androsas“.

Išplėšęs lapelį, paliko jį ant stalo, paskui įsikišo bloknotą kišenėn ir išėjo į gatvę.

Pirmiausiai jį apstulbino šutra ir augalijos kvapai. Apie pusiaudienį bus tikras karštis. Regis, buvo tokia diena, kai žmonės stengiasi kuo anksčiau sutvarkyti visus savo reikalus, o paskui kuo ramiau praleisti laiką namuose, bet šią ryto valandą Šojos gatvė Nikui pasirodė tarsi išmirusi, kaip būna sekmadieniais, tačiau ne darbo dieną. Dauguma aikštelių šalia parduotuvių buvo tuščios. Keliu pravažiavo kelios lengvosios mašinos ir fermerių sunkvežimiai, bet jų pasitaikė labai mažai. Ūkinių prekių parduotuvė buvo atidaryta, bet komercinio banko žaliuzės vis dar kabojo nuleistos, nors jau prasidėjo dešimta valanda.