Stephen King - Dvikova

Nikas pasuko dešinėn, sunkvežimių aikštelės link, kuri buvo už penkių kvartalų. Jis jau žingsniavo ties trečiojo kvartalo kampu, kai išvydo lėtai prie jo besiartinančią ir tarytum nuo pervargimo vinguriuojančią iš šono į šoną daktaro Soumso mašiną. Nikas energingai pamojavo, nebūdamas tikras, kad Soumsas sustos, bet daktaras pririedėjo prie šaligatvio ir nepaisydamas užėmė plotą, kuriame galima būtų pastatyti dar tris automobilius. Iš mašinos nelipo, liko sėdėti už vairo. Jo išvaizda Niką sukrėtė. Nuo paskutinio jų susitikimo, kai daktaras žvaliai šnekučiavosi su šerifu, Soumsas paseno apie dvidešimčia metų. Iš dalies taip atrodė dėl nuovargio, bet nuovargis — tai dar ne viskas. Net Nikas galėjo tai suprasti. Rasi patvirtindamas jo mintį, daktaras, tarsi senas fokusininkas, atliekantis nuvalkiotą, jo paties nebedominantį triuką, išsitraukė iš kišenės nosinę ir kelis sykius nusičiaudėjo. Po to jis atlošė galvą į sėdynės atkaltę ir pusiau pravėręs burną ėmė sunkiai alsuoti. Jo oda buvo tokia geltona ir blizganti, kad Nikui pasirodė panašus į numirėlį.

Paskui Soumsas atsimerkė ir pasakė:

— Šerifas Beikeris negyvas. Jeigu dėl to mane sustabdei, gali apie tai pamiršti. Jis numirė antrą valandą nakties. Dabar ir Džeinė serga tuo pačiu.

Niko akys iš siaubo išsiplėtė. Šerifas Beikeris negyvas? Bet vakar vakare užėjo jo žmona ir pasakė, kad jam geriau. Ir ji... ji buvo visiškai sveika. Ne, šito negali būti.

— Jis miręs, — pakartojo Soumsas, tarsi Nikas būtų išsakęs savo mintis balsu. — Ir ne jis vienas. Per pastarąsias dvylika valandų aš pasirašiau dvylika mirties liudijimų. Ir žinau, kad iki pusiaudienio numirs dar kokie dvidešimt žmonių, jeigu Viešpats nepasigailės. Bet aš abejoju, kad tai būtų Viešpaties darbas. Įtariu, kad Jis laikosi nuo viso šito nuošaly.

Nikas išsiėmė iš kišenės bloknotą ir parašė: „Kas jam atsitiko?“

— Nežinau, — atsakė Soumsas, lėtai suglamžydamas lapelį ir jį išmesdamas. — Bet, regis, miestelyje visi vienodai dėl to pasiligojo. Niekuomet gyvenime neabejojau labiau nei dabar. Aš sergu tuo pačiu, kuo ir likusieji, nors šiuo metu labiau kenčiu nuo pervargimo ir išsekimo. Aš juk toli gražu nesu jaunas. Neįstengiu išbūti ant kojų tiek daug valandų, — jo balse nuskambėjo išgąstis, bet, laimei, Nikas jo išgirsti negalėjo. — Ir gailestis sau jau nepadės.

Nikas, kuris nesuvokė, kad Soumsas jautė gailestį sau, sutrikęs žiūrėjo į jį.

Pasiremdamas į Niko ranką, Soumsas išlipo iš mašinos. Jo delnas buvo silpnas, seniokiškas, ranka truputį virpėjo. Nikas nurodė ranka į policijos nuovadą.

— Jie niekur nedings, — tarė Soumsas, — o jeigu susigriebė šią ligą, tai jau įtraukti į mano sąrašą.

Jie prisėdo ant ryškiai žalia spalva nudažyto suolelio. Soumsas su pasitenkinimu atgręžė veidą saulės šilumai.

— Muša tai karštis, tai šaltis, — pastebėjo jis. — Nuo dešimtos valandos vakaro. Paskutiniuoju laiku nuolat krečia šaltis. Ačiū Dievui, kad nors neviduriuoju.

„Jums derėtų važiuoti į namus ir atsigulti lovon“, — parašė Nikas.

— Žinoma, derėtų. Aš taip ir padarysiu. Bet pradžioje norėčiau keletą minučių pailsėti... — jis užsimerkė, ir Nikas pamanė, kad daktaras užsnūdo. Jis svarstė, ar nenuėjus jam į užkandinę ir nenupirkus Biliui su Maiku pusryčių.

Bet daktaras Soumsas, taip ir neatmerkęs akių, prabilo vėl. Nikas įdėmiai stebėjo jo lūpas.

— Simptomai gana įprasti, — tarė Ambrozijus Soumsas ir ėmė lenkti pirštus, kol nepasinaudojo visa dešimtimi. — Krečia šaltis. Pakyla temperatūra. Galvos skausmas. Bendras silpnumas. Dingsta apetitas. Skausmingas šlapinimasis. Žiočių uždegimas, progresuojantis glandų tinimas. Limfmazgių uždegimas pažastyse ir kirkšnyje. Kvėpavimas silpsta, apsunksta, — jis pažvelgė į Niką. — Tai bendri persišaldymo, gripo, plaučių uždegimo požymiai. Visas šias ligas mes galime išgydyti, Nikai. Jeigu pacientas ne kūdikis arba ne nukriošęs senis ir jeigu jis neišsekintas chroniškos ligos, antibiotikai išmuša iš jo susirgimą. Bet ne šitą. Pastarasis užpuola pacientą ir susidoroja su juo greitai arba lėtai, pasimėgaudamas. Bet ne tai svarbiausia. Niekas nepadeda. Tai pabaisa, šis kažkas atsitraukia, sugrįžta, vėl atsitraukia; silpnumas didėja; uždegimas plinta; pagaliau mirtis.

Kažkas padarė klaidą. Ir jie stengiasi tai paslėpti.

Nikas abejodamas pasižiūrėjo į jį, stengdamasis suprasti, ar teisingai jis suvokė daktaro ištartus žodžius, ar Soumsas paprasčiausiai kliedi.

— Tai skamba kaip paranojiškas kliedesys, ar ne? — paklausė Soumsas, rūškanai šypsodamasis ir žvelgdamas į Niką. — Žinai, anksčiau aš būgštavau dėl jaunesnės kartos paranojos. Amžinai jie bijosi, esą kažkas pasiklauso jų telefono... seka juos... persekioja... įveda į kompiuterį jų duomenis... ir tik dabar supratau, kad jie buvo teisūs, o aš klydau. Gyvenimas — nuostabus dalykas, Nikai, bet man paaiškėjo, kad senatvė iš savo metų aukštumų pernelyg griežtai teisia.

„Ką gi jūs turite omenyje?“ — parašė Nikas.

— Sojoje neveikia nė vienas telefonas, — pasakė Soumsas. Nikas nežinojo, ar tai atsakymas į jo klausimą (Soumsas, atrodo, tik dėbtelėjo į paskutinį Niko įrašą), ar daktaras perėjo prie naujos temos. Jis pamanė, kad karštis, ko gero, verčia Soumso sąmonę svyruoti.

Daktaras pažvelgė į sutrikusį Niko veidą ir pagalvojo, kad kurčnebylis greičiausiai juo nepatikėjo.

— Tai tiesa, — tarė jis. — Kai mėgini surinkti bet kurio telefono numerį už miesto tinklų ribos, išgirsti tik autoatsakovą. Tačiau ir tai dar ne viskas. Abu įvažiavimai ir išvažiavimai iš Sojos atkirsti, ten kabo lentelės „KELIO REMONTAS“. Bet niekas neremontuojama. Tik užtvaros. Aš ten važiavau. Man regis, užtvaras galima nuimti, bet judėjimas pagrindinėje magistralėje šiandien ryte kažin kaip nelabai didelis. Ir daugiausia ten pravažiuoja karinės mašinos. Sunkvežimiai ir džipai.

„O kiti keliai?“ — parašė Nikas.

— 63-asis plentas rytiniame miesto pakraštyje perkastas greideriu, — atsakė Soumsas, — o vakariniame pakraštyje, regis, įvyko siaubinga autokatastrofa. Du automobiliai visiškai blokuoja kelią. Ten išplitusios dvi tepalo dėmės, bet jokios policijos, jokių nukentėjusiųjų.

Jis nutilo, išsitraukė nosinę ir nusišnypštė.

— Buldozeriu dirbantys žmonės, kaip man pasakojo netoliese tos vietos gyvenantis Džo Rekmenas, juda labai lėtai. Prieš porą valandų buvojau pas Rekmenus, apžiūrėjau labai smarkiai sergantį jų berniuką. Anot Džo, jam atrodo, kad tai visai ne buldozerininkai, o kareiviai, nors ir aprengti kelio darbininkų uniformomis ir mašina jų — civilinė.

Nikas parašė: „Iš ko jis nusprendė?“

Atsistodamas Soumsas pratarė:

— Darbininkai retai atidavinėja vienas kitam kareivišką pagarbą.

Pakilo ir Nikas. „O aplinkiniai keliai?“ — greitai brūkštelėjo jis.

— Galbūt, — linktelėjo Soumsas. — Bet aš gydytojas, o ne herojus. Džo pasakė, kad tos mašinos kabinoje matė ginklus. Kareiviškus karabinus. Jeigu kas nors pamėgins prasmukti iš Sojos aplinkiniais keliais, ir jie tai pastebės, tai kas žino? Kartoju: kažkas padarė baisią klaidą. Ir dabar stengiasi tai paslėpti. Beprotybė. Beprotybė. Žinoma, žinia apie tai, kas įvyko, vis tiek iškils paviršiun, ir tai įvyks labai greitai. Bet kiek per tą laiką numirs žmonių?

Kol daktaras Soumsas grįžinėjo prie savo automobilio ir sėdo už vairo, Nikas išsigandęs stovėjo nejudėdamas.

— O tu. Nikai, — iškišas pro langą galvą, paklausė Soumsas. — Kaip tu jautiesi? Šaltis krečia? Čiaudi? Kosėji?