Stephen King - Dvikova

Ragelyje pasigirdo signalas, paskui ūžimas ir trakštelėjimas. Dirbtinai džiugus balsas pratarė: „Su jumis kalbasi Mersi ligoninės autoatsakovas. Šiuo metu visas aptarnaujantis personalas užsiėmęs. Jeigu palauksite, į jūsų skambutį atsakys kaip įmanoma greičiau. Su jumis kalbasi Mersi ligoninės...“

— Mes palikome šepečius apačioje! — šaukėjo motina. Griaustinio grumėjimas. — Šitie puertorikiečiai nieko nežino.

— ...į jūsų skambutį atsakys...

Laris nuspaudė telefono svirtį ir apsipylė prakaitu. Kas tai per prakeikta ligoninė, kuri įjungia autoatsakovą tuomet, kai miršta tavo mama? Kas ten vyksta? Laris nusprendė nulipti pas misterį Frymeną ir paprašyti jo pasirūpinti motina, kol jis pats nuvažiuos į ligoninę. O galbūt jam iškviesti privačią Greitąją pagalbą? Viešpatie, ir kodėl gi mes nežinome paprasčiausių dalykų, kai jie tokie būtini? Kodėl mūsų nemokina to mokykloje? lš miegamojo sklido sunkus motinos alsavimas.

— Aš greitai sugrįšiu, — sumurmėjo jis ir pasuko durų link. Jis buvo persigandęs, baiminosi dėl jos, bet širdies gilumoje skambėjo ir kitas balselis: „Amžinai man kas nors nutinka Ir: „ Kodėl tai turėjo nutikti kaip tik tuomet, kai sulaukiau gerų žinių?“ Ir jau visai nesuvokiama: „ Kaip visa tai paveiks mano planus? Ką man reikės pakeisti?“ Laris neapkentė šito balso, linkėdamas jam greitos ir baisios mirties, bet balselis vis murmėjo ir kuždėjo.

Jis nuskuodė žemyn pas misterį Frymeną. Tuo metu tamsiuose debesyse sudundėjo griaustinis. Kai Laris nubildėjo iki pirmojo aukšto aikštelės, audros gūsis atidarė laukujas duris, ir namą apgaubė lietaus uždanga.

20 skyrius

„Harborsaidas“ buvo pats seniausias Ogankvito viešbutis. Nuo to laiko, kai priešingoje pusėje pastatė jachtų klubą, vaizdas pro jo langus šiek tiek suprastėjo, bet tokiomis dienomis, kai dangų draskydavo trumpalaikės audros, vis dėlto reginys buvo pakankamai įspūdingas.

Franė sėdėjo prie lango apie trejetą valandų, bandydama parašyti laišką Greisei Dagan, savo mokyklos draugei, kuri rengėsi vykti pas Smitus. Šiame laiške ji nutylėjo savo nėštumą ir sceną su motina, — panaši išpažintis tik dar labiau padidintų jos depresiją, be to, Franė manė, kad Greisė ir taip netruks apie daug ką sužinoti iš asmeninių šaltinių mieste. Ji rengėsi parašyti žadėtą draugišką laišką. Gegužės mėnesį su Džesu, Semu Lotropu ir Sele Vinsilas dviračiais keliavome į Rangelį. Man pasisekė biologijos egzaminas. Pegė Teit (dar viena bendra mokyklos draugė) dabar dirba tarnautoja Senate. Artėjančios Emės Lauder tuoktuvės.

Bet laiškas tiesiog nesirašė. Galbūt dėl stebėtinų pirotechriinių dienos efektų — kaip galima rašyti, jei virš vandens įsižiebia ir gęsta žaibai? Be to, nė viena iš šių naujienų neatrodė visiškai tikra. Jos lengvai pasisukdavo, kaip viską pjaunantis peilis rankoje. Kelionė dviračiais buvo labai linksma, bet jųdviejų su Džesu santykiai jau nebebuvo tokie šviesūs. Žinoma, jai pasisekė biologijos egzaminas, bet ne baigiamasis, o įskaitinis. Nei ji, nei Greisė Pege Teit ypatingai nesidomėjo, o artėjančios Emės Lauder vedybos dėl dabartinės Franės padėties atrodė greičiau kaip pasišaipymas, o ne priežastis linksmintis. Emė rengėsi tekėti, o aš turėsiu kūdikį, cha-cha-cha.

Jausdama, kad laiškas bus baigtas tik tokiu atveju, jeigu ji daugiau neatidėlios, Franė parašė:

„ Man iškilo begalė problemų, bet neužtenka tvirtybės apie tai parašyti. Taip blogai, kad nė nesinori apie tai galvoti! Bet aš tikiuosi pasimatyti su tavimi ketvirtą dieną, jeigu tavo planai, apie kuriuos parašei paskutiniajame laiške, nepasikeis. (Vienas laiškas per šešias savaites? Aš jau imu manyti, jog kas nors nupjovė tau pirštelius!) Kai susitiksime, viską tau papasakosiu. Esu tikra, tu man pagelbėsi savo patarimais.

Tikėk manimi, ir aš visuomet tikėsiu tavimi.

Franė“

Ji suraitė savo įprastą parašą, užpildydama visą likusią puslapio erdvę. Ir dėl to pasijuto dar didesnė apgavikė bei melagė. Franė užklijavo voką, užrašė adresą ir padėjo ant palangės. Reikalas atliktas. Štai taip. Kas toliau?

Lauke vėl sutemo. Pakilusi Franė ėmė be perstojo vaikštinėti po kambarį, įtikinėdama save, kad jai tiesiog būtina išeiti gatvėn, kol neėmė lyti. Bet kur eiti? Į kiną? Ji jau žiūrėjo viską, kas demonstruojama vieninteliame kino teatre. Su Džesu. Nuvažiuoti į Portlendą pasižiūrinėti sau naujų drabužių? Neįdomu. Realiai viską vertinant, dabar jai tereikia vienintelio dalyko — naujo drabužio su praplatintu juosmeniu. Vietos dviems. Šiandien ji sulaukė trijų telefono skambučių: pirmasis perdavė gerą naujieną, antrasis — šiaip sau, o trečiasis — visai blogą. Geriau jau būtų paskambinę atvirkštine seka. Už lango pliūptelėjo lietus, aptemdydamas jūros peizažą. Ji vis tiek nusprendė spjauti į lietų ir išeiti pasivaikščioti. Grynas oras, vasaros drėgmė galbūt pakels jai nuotaiką. Gal kur nors užsuks ir išgers stiklinaitę alaus. Laimė butelyje. Bent jau pusiausvyra.

Pirmas, gerasis, skambutis buvo Debės Smit iš Samersvorto. Debė pasakė, kad Franė visuomet ten laukiama. Netgi reikalinga. Viena iš trijų merginų, su kuria jos nuomojo butą, išvažiavo gegužės mėnesį, gavusi sekretorės vietą didmeninės prekybos parduotuvėje. Jodvi su Roda daugiau jau nebegali mokėti už butą be trečios kompanionės. „Be to, mudvi abi užaugome daugiavaikėse šeimose, — pridūrė Debė. — Verkiantis vaikas mūsų neerzins“.

Franė atsakė, kad iki liepos 1-osios bus pasiruošusi persikraustyti, o padėjusi ragelį pajuto, kaip skruostais ritasi dėkingumo ašaros. Palengvėjimo ašaros. Jei jai pavyks išvažiuoti iš savo vaikystės miesto, viskas bus gerai. Kuo toliau nuo motinos ir netgi tėvo. Tai, kad ji turės kūdikį ir bus vieniša, suteiks nusistovėjusiam jos gyvenimui naujų pokyčių ir pareikalaus tam tikros atsakomybės. Tai, žinoma, svarbus, tačiau ne vienintelis veiksnys. „Esama tokio gyvo sutvėrimo, vabalo ar varlės, — pamanė ji, — kurie pavojaus arba baimės akimirką išsipučia iki dusyk didesnio dydžio nei jų normalus. Grobuonis, bent jau grynai teoriniu požiūriu, išvydęs tai, išsigąsta ir pasitraukia“. Franė jautėsi kaip šis vabalas. Tokį pojūtį jai įtakojo visas miestas, visa aplinka. Ji žinojo, kad niekas nesirengia versti ją nešioti geležinius atgailos pančius, bet, antra vertus, suprato: idant jos protas liautųsi nuolat kaltinęs, jai tiesiog būtina išsiskirti su Ogankvitu. Jo gatvėse visuomet juto, kad žmonės, nors ir nežiūri į ją, bet yra pasirengę ją stebėti. Be abejo, nuolatiniai gyventojai, o ne atvykusieji praleisti vasarą. Vietiniams gyventojams visuomet reikia į ką nors žiūrėti — į chuliganą, aprūpintą veltėdį, berniuką iš geros šeimos, kurį sučiupo vagiliaujant parduotuvėje Portlende arba Senajame Očed Byče... Arba į merginą išnykusią talija.

Antrasis, šiaip sau, skambutis buvo Džeso Raiderio. Jis skambino iš Portlendo ir pirmiausiai jai į namus. Jam pasisekė, nes atsiliepė Piteris, kuris be pašalinių komentarų davė jam Franės telefoną „Harborsaido“ viešbutyje. Ir vis dėlto pirmieji Džeso žodžiai buvo tokie:

— Tavo namuose labai įtempta padėtis, taip?

— Taip, šiek tiek, — atsakė ji, nenorėdama leistis į smulkmenas. Tai būtų pavertę juos susimokėliais.

— Dėl motinos?

— Kodėl taip manai?

— Ji panaši į tokius žmones, kuriuos nesunku išvesti iš pusiausvyros. Tasai ypatingas žvilgsnis. Jis byloja: jeigu jūs nudobsite mano šventąją karvę, tai aš nudobsiu jūsiškę.