Stephen King - Dvikova

Kitas korespondentas pranešė, kad Rytų pakrantės gripo epidemijos stadija tik pradinė ir yra rusiškos kilmės, bet nerimauti neverta, reikia tik pasisaugoti mažiesiems ir senstelėjusiems žmonėms. Interviu ėmė iš nuvargusio Niujorko gydytojo Bruklino Mersi ligoninės koridoriuje. Jis pasakė, kad šis gripas, ko gero, yra labai atspari Rusiškojo-A atmaina, ir paprašė reporterių užsidėti kaukes. Paskui visai netikėtai jis ėmė dar kažin ką kalbėti, bet garsas nutrūko, taigi galima buvo stebėti tik krutančias jo lūpas. Pasirodė programos vedėjo studijoje veidas, kuris pasakė: „Niujorke užfiksuota keletas mirtimi pasibaigusių susirgimo gripu atvejų, bet esminė priežastis — didelis daugiamilijoninio miesto užterštumas, taip pat AIDS viruso egzistavimas. Oficialūs atstovai pabrėžia, kad ši gripo atmaina priklauso būtent Rusiškojo-A grupei, o ne pavojingesniam susirgimui — parotitui, tai yra kiaulytei. Ir vis dėlto senas patarimas — pats geriausias, kaip sako gydytojai: likite gulėti lovoje, daugiau ilsėkitės, gerkite daugiau skysčių ir aspiriną, idant numuštumėte temperatūrą“.

Televizijos naujienų vedėjas raminančiai nusišypsojo... O už kameros kažkas nusičiaudėjo.

Dabar saulė lietė horizontą, nuspalvindama jį auksu, kuris netrukus pavirs purpuru, o paskui taip pat greitai išbluks ir nutvieks dangų oranžiniu saulėlydžiu. Klaikiausiu dalyku Stju tapo naktys. Jos pernešdavo jį į nepažįstamą šalies dalį, kuri naktimis tapdavo dar svetimesnė. Pačioje vasaros pradžioje tokia sodri žaluma, kurią jis regėjo pro langą, jam atrodė nenormali, besaikė ir šiek tiek bauginanti. Jis neturėjo draugų; kiek jam buvo žinoma, visi žmonės, su kuriais jis skrido lėktuvu iš Breintrio į Atlantą, mirė. Stju supo žmonės-robotai, imantys jo kraują analizei nutaikytų šautuvų akivaizdoje. Jis būgštavo dėl savo gyvybės, nors iki šiol jautėsi gerai ir ėmė tikėti, jog nesusigriebs To, kad ir kas Tai būtų.

Stju mąstė, ar galės išsikapanoti, išnykti iš savo įkalinimo.

22 skyrius

Birželio 24-ąją Kreitonas rado Starkį įsistebeilijusį į monitorių ekranus ir sudėjusį už nugaros rankas. Ant kairės jo rankos išvydo blizgantį Vest Pointo absolvento žiedą, ir Kreitoną užplūdo gailesčio banga. Starkis jau dešimtį dienų palaikė save antidepresiniais preparatais ir buvo netoli akivaizdaus kracho. Bet, pamanė Kreitonas, jeigu jo įtarimai dėl telefono skambučio pasitvirtins, tai tikrasis krachas jau įvyko.

— Lenai, — tarytum nustebęs, pratarė Starkis, — gerai, kad tu atėjai.

— De nada [* Neverta, nėra už ką (isp.)] , — vos šyptelėjęs, atsakė Kreitonas.

— Tu gi žinai, su kuo aš šnekėjausi telefonu.

— Tai iš tiesų buvo jis?

— Taip, Prezidentas. Mane atleido. Tasai purvinas seniokas mane atleido. Žinoma, aš žinojau, kad tai neišvengiama. Bet vis tiek man skaudu. Velniškai skaudu. Ypač apmaudu, kad šį skausmą kelia tokia geraširdė mėšlo krūva.

Lenas Kreitonas linktelėjo.

— Ką gi, — toliau kalbėjo Starkis, persibraukdamas per veidą ranka. — Reikalas atliktas. Ir nieko negalima pataisyti. Dabar už viską atsakai tu. Jis nori, kad tu kuo greičiau išskristum į Vašingtoną. Jis pasikvies tave ant kilimo ir tol žiautaros tavo užpakalį, kol nepavers jo kruvinu kilimėliu kojoms nusišluostyti, o tu tylomis tai kęsi ir kartosi: „Taip, sere“. Išsigelbėjimo labui padarėme viską, ką galėjome. To pakanka. Kaltina mane, ir šito pakanka.

— Jeigu taip, tai ši šalis turi atsiklaupti prieš tave ant kelių.

— Reguliatorius degino man ranką, bet aš... aš laikiau jį, kiek įmanydamas, Lenai. Aš laikiau, — Starkis kalbėjo ramiai ir užtikrintai, bet jo akys vėl įsmigo į monitorius, ir lūpos akimirką suvirpėjo. — Aš nebūčiau galėjęs to padaryti be tavęs.

— Na... Mudu drauge išvažinėjome beveik visą šalį, Bili, argi ne taip?

— Tu dar turėsi progų apie tai pašnekėti, kareivi. O dabar klausyk. Esama šio to svarbesnio. Pirmai progai pasitaikius, turi pasimatyti su Džeku Klyvlendu. Jis žino, kas stovi už abiejų uždangų — geležinės ir bambukinės. Taip pat žino, kaip su jais susisiekti. Jam nėra reikalo priešgyniauti dėl to, kas turėtų būti padaryta. Jis žino, kad viskas įvyks labai greitai.

— Aš nesuprantu, Bili.

— Mes turime tikėtis pačio blogiausio, — paaiškino Starkis, ir jo veide pasirodė virpanti šypsenėlė. Viršutinė lūpa pakilo ir sudrebėjo — panašiai trūkčioja pririšto šuns snukis. Jis parodė į ant stalo gulinčius popieriaus lapus. — Dabar šita velniava ištrūko iš priežiūros. Persimetė į Oregoną, Nebraską, Luizianą, Floridą. Užfiksuoti susirgimo atvejai Meksikoje ir Čilėje. Kai mes praradome Atlantą, netekome trijų žmonių, kurie geriau nei kiti mokėjo susidoroti su šia problema. Mes taip nieko ir neišgavome iš to misterio Stiuarto „Princo“ Redmeno. Tu žinai, jie specialiai įterpė į jo organizmą tą virusą. O jis manė, jog tai raminantieji. Bet jo organizmas virusą užmušė, ir niekas nenutuokia — kaip.

Jeigu turėtume šešias savaites, bandymą galėtume pakartoti. Bet tiek laiko neturime. Pasakėlė apie gripą tiesiog nuostabi, bet ji primygtinai reikalauja, — primygtinai, — kad antroji pusė niekuomet nesuprastų, jog tokia situacija Amerikoje buvo sukurta dirbtinai. Tai gali sukelti nereikalingas kalbas.

— Klyvlendas turi nuo aštuonių iki dvidešimties vyrų ir moterų Rusijoje ir nuo penkių iki dešimties kiekvienoje Europos šalyje. Net aš nežinau, kiek jų yra raudonojoje Kinijoje, — Starkio lūpos vėl sudrebėjo. — Kai šiandien tu susitiksi su Klyvlendu, vienintelis dalykas, kurį turi pasakyti, — tai „Roma žlunga“. Nepamirši?

— Ne, — atsakė Lenas. Jo lūpos mėšlungiškai susitraukė. — Nejaugi tu tikrai manai, kad jie tai padarys? Tie vyrai ir moterys?

— Mūsų žmonės gavo šiuos siuntinukus prieš savaitę. Jie mano, kad juose — radioaktyvios medžiagos. Tai viskas, ką jiems būtina žinoti, juk taip, Lenai?

— Be abejo, Bili.

— Ir jeigu situacija pasikeis iš blogos į... siaubingą, niekas net nesužinos. Duomenys apie „Mėlynąjį projektą“ nebuvo galutinai paskelbti, mes tuo esame tikri. Naujas virusas, mutacija... Mūsų priešininkai gali įtarinėti, bet jie turės pernelyg mažai laiko. Lenai...

— Taip, Bili?

Starkis vėl žvelgė į monitorių.

— Prieš keletą metų duktė padovanojo man tomelį eilių. Poeto, pavarde Jytsas. Ji pasakė, kad kiekvienas kariškis tiesiog privalo perskaityti Jytsą. Man atrodė, jog tai buvo jos pokštas. Lenai, tu kada nors girdėjai apie Jytsą?

— Regis, taip, — atsakė Kreitonas. Pamanęs, o vėliau persigalvojęs Starkį pataisyti, kad poeto pavardė yra ne Jytsas, o Jeitsas.

— Aš perskaičiau kiekvieną eilutę, — pratarė Starkis, neatitraukdamas akių nuo nebylios kavinukės monitoriaus ekrane. — Vien tik todėl, jog ji manė, neva aš to nepadarysiu. Negalima būti tokiai iš anksto neigiamai nusiteikusiai. Nedaug ką supratau, — man atrodo, Jytsas buvo pamišęs, — bet perskaičiau viską. Keistos eilės. Netgi ne visos rimuotos. Bet toje knygelėje buvo vienas eilėraštis, kurio aš paprasčiausiai nepajėgiau užmiršti. Jame šis pamišėlis, atrodė, aprašė viską, kam aš paskyriau savo gyvenimą, jo beviltiškumą, prakeiktą jo prakilnumą. Jis pasakė, kad viskas suyra ir centrai daugiau nebelaiko. Man regis, jis norėjo pasakyti, jog daiktai darosi daugiasluoksniai. Jytsas numanė, kad anksčiau arba vėliau viskas ims irti, sluoksnis po sluoksnio, net jeigu daugiau jis nieko nežinojo. O kai šį eilėraštį perskaičiau pirmąsyk, visu mano kūnu ėmė lakstyti skruzdės, tą patį jaučiu iki šiol. Šią dalį išmokau mintinai. „Koks nuožmus žvėris — jo valanda dar išmuš — palinksta prie gimstančio Betliejuje?“