Stephen King - Dvikova

Jis stimpino pirmyn, patogiai numintuose batuose kojos jautėsi puikiai. Jo kojos ir šie seni batai buvo nelyginant seni meilužiai. Kristoferis Bredentonas iš Mauntin Sičio pažinojo jį kaip Ričardą Frajų. Bredentonas buvo jų vedlys vienoje iš požeminių sistemų, kuriomis persikeldavo dezertyrai. Pustuzinis įvairių organizacijų, pradedant „meteorologais“ ir baigiant „Če Gevaros brigada“, žinojo, kad Bredentonas turi pinigų. Jis buvo poetas, kuris kartais nemokamai skaitė paskaitas universitete, keliaudavo po valstijas į pietus nuo Jutos, Nevados ir Arizonos, vidurinėse mokyklose mokydamas anglų kalbos, stulbindamas berniukus ir mergaites (kaip jis vylėsi) tvirtinimu, kad poezija gyva — prikimšta narkotikų, bet vis tiek turinti tam tikro užslėpto gyvybingumo. Dabar Bredentonui buvo jau per šešiasdešimt, prieš dvidešimtį metų jį atleido iš vieno Kalifornijos koledžo už pernelyg didelį prieraišumą socialdemokratijai. Jis susidomėjo idėjomis, 1968 metais suformuluotomis Čikagos Didžiosios konvencijos, vėliau susidėdavo tai su viena, tai su kita radikalia grupuote, pradžioje vengdamas šių grupių beprotybės, o paskui visiškai pasinerdamas jų veiklon.

Tamsos žmogus pėdino šypsodamasis. Bredentonas atstojo tik vieną vamzdyno galą, bet tokių buvo tūkstančiai — kanalų, kuriais judėjo pamišėliai, nešini savo bombomis ir knygomis. Kanalai jungėsi vienas su kitu, nurodomieji stulpai — užmaskuoti, bet pašvęstiesiems ganėtinai gerai matomi. Niujorke jis buvo žinomas kaip Robertas Frenkas, ir niekas neprieštaravo jo paties tvirtinimui, neva esąs negras, nors jo oda buvo gana šviesi. Jis su juodaodžiu Vietnamo karo veteranu — pastarasis neapykantai turėjo daugiau priežasčių negu reikia, kadangi Vietname paliko kairiąją koją — Niujorke bei Niū Džersyje nuskynė šešis policininkus. Džordžijoje jį pažinojo kaip Ramzį Forestą, tolimą Natano Bedfordo Foresto palikuonį, baltu kukluksklano apsiaustu jis dalyvavo dviejuose užpuolimuose, kastravime ir negrų lūšnų rajono padegime. Bet visa tai vyko kada kadės, septintojo dešimtmečio pradžioje, pirmųjų pilietinių neramumų laikais. Retsykiais jam atrodė, kad buvo gimęs šioje kovoje. Jis negalėjo tiksliai prisiminti, ką veikė iki to laiko, išskyrus tai, kad yra kilęs iš Nebraskos valstijos ir kad kažkada eidavo mokyklon su rudaplaukiu kreivakoju berniuku, vardu Čarlsas Starkvezeris. Daug ryškiau jis prisiminė 1960-ųjų ir 1961-ųjų metų žmogaus teisių demonstracijas — peštynės ir naktinės gaudynės, sproginėjančios bažnyčios, tarsi jų viduje taip išaugdavo kažkokia pabaisa, jog jau nebegalėdavo tilpti. Jis gerai prisiminė persikėlimą į Naująjį Orleaną 1962 metais ir savo susitikimą su jaunu pamišėliu, kabinėjančiu atsišaukimus, raginančius Ameriką palikti ramybėje Kubą. Šis vaikinas neabejotinai buvo Li Harvis Osvaldas, ir vienoje iš daugybės kišenių Flegas su savimi visuomet nešiojosi kelias Osvaldo brošiūrėles. Jis buvo mažiausiai šimto įvairiausių organizacinių komitetų narys. Jis dalyvaudavo demonstracijose prieš kompanijas, įeinančias į Didįjį tuziną, drauge su šimtų studentiškų bendrabučių gyventojais. Jis užduodavo klausimus, kurie labai dirgindavo valdžią turinčius dėstytojus, kai šie skaitydavo savo paskaitas, bet jis niekuomet neklausinėdavo jų pats asmeniškai: šie prekeiviai žiniomis, turintys valdžią, greitai pastebėdavo jo pašaipiame įdegusiame veide kažin kokią priežastį sunerimti ir kuo skubiau maudavo iš katedros. Lygiai taip pat jis niekuomet nekalbėdavo masiniuose mitinguose, kadangi nuo jo isteriško riksmo galėjo sugesti mikrofonai ir perdegti elektros laidai. Bet jis rašė kalbas oratoriams, ir šios kalbos dažniausiai baigdavosi visuomeninės tvarkos ardymu, automobilių vartymu, studentų streikais ir ekstremistiniais išpuoliais. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis susipažino su žmogumi, vardu Donaldas De Frizas, kuriam pasiūlė pogrindinę pravardę Penkiaakis. Flegas padėjo sudarinėti planus, kurie, baigėsi turtingos paveldėtojos pagrobimu, ir būtent jis pasiūlė privesti šią paveldėtoją iki išprotėjimo, o ne paprasčiausiai paleisti už išpirką. Jis paspruko iš mažo namelio Los Andžele, kur posėdžiavo De Frizas ir kita smulkmė, prieš dvidešimtį minučių iki pasirodant policijai. Jis gūrino gatve, jo dideli dulkėti batai dunksėjo šaligatviu, o veide švytėjo grėsminga šypsenėlė, verčianti motinas griebti savo vaikus ir bėgte juos nešti namo, šypsenėlė, nuo kurios nėščioms prasidėdavo priešlaikiniai sąrėmiai. O vėliau, kai išsklaidyti grupės likučiai susirinko draugėn, jie težinojo vienintelį dalyką: jog su grupe buvo susijęs kažkoks šulas, kažkoks pakalikas, nenuspėjamo amžiaus žmogus, vyriškis, pravarde Klajojantis Dabita, o kartais — Baidyklė.

Taigi jis plačiais žingsniais mažino atstumą. Prieš dvi dienas buvo Laramyje, Vajomingo valstijoje, tos pačios grupės sudėtyje, kuri įvykdė sprogimą elektrinėje. Šiandien jis žirgliojo 51-uoju plentu tarp Grasmero ir Ridlo, keliaudamas į Mauntin Sitį. Rytoj jis bus dar kur nors. Ir jis jautėsi laimingesnis nei kada nors, kadangi...

Jis sustojo.

Kadangi kažkas artinasi. Jis jautė tai nakties ore bemaž pagal skonį. Jis apčiuopiamai jautė tai — iš visur sklindantis suodžiais pagardintas degėsių prieskonis, tarsi Dievas planuotų barbikju ir visa civilizacija ruoštųsi dalyvauti šiame piknike. Žarijos jau ruseno — balzganos ir sluoksniuotos iš išorės, raudonos iš vidaus kaip šėtono akys. Didelis, grandiozinis įvykis.

Atėjo jo persikūnijimo laikas. Jis rengėsi gimti antrą kartą, jis ketino prasiknisti sau kelią iš paslaptingo milžiniško gyvulio įsčių, jau dabar besiraitančio priešgimdyminėse kančiose, ir lėtai judėjo lauk gimdymo kanalais, liepsnojančiomis akimis stebeilydamas į tamsą.

Jis gimė, kai pasikeitė laikai, o dabar laikai vėl keičiasi. Tai sklandė ore, maloniame švelnaus Aidaho valstijos vakaro vėjelyje.

Persikūnijimo valanda bemaž išmušė. Jis tai žinojo. Ar ne todėl jam tapo pavaldi magija? Jis užsimerkė, pakeldamas įkaitusį veidą į tamsų, jau pasirengusį sutikti aušrą, dangų. Šypsodamasis sukoncentravo savo energiją. Dulkėti numinti batų padai ėmė kilti virš kelio. Per colį. Per du colius. Per tris colius. Šypsena pavirto išsiviepimu. Dabar jis pakilo per visą pėdą. Atsiplėšęs per dvi pėdas nuo žemės, jis pakibo virš kelio, po juo vis dar pleveno nedidukas dulkių debesėlis. Paskui pajuto, kaip dangų palietė pirmieji aušros pragiedruliai, ir vėl nusileido ant žemės. Dar ne laikas. Bet jis labai greitai ateis.

Jis vėl leidosi į kelią, šypsodamasis ir žvalgydamasis į pašalius, ieškodamas vietos, kur galėtų prigulti dienai. Laikas ateina, ir kol kas pakako vien paprasčiausiai tai žinoti.

24 skyrius

Loidas Henreidas, kurį Arizonos valstijos sostinės laikraščiai pakrikštijo „negailestingu žudiku kūdikio veidu“, žengė Fynikso municipalinio kalėjimo koridoriumi į griežčiau saugomą jo sparną, lydimas dviejų sargybinių. Vienas iš jų slogavo, o antrasis irgi atrodė kažin koks surūgęs. Sustiprintos apsaugos korpuso gyventojai surengė Loidui savotišką pagerbimą. Čia jis pagarsėjo kaip įžymybė. Loidas laimingas šypsojosi. Jautėsi apstulbintas ir apakintas savo šlovės. Ir jau, žinoma, čia viskas atrodė kitaip nei Braunsvilyje. Netgi valgis geresnis. Jeigu esi pavojingas nusikaltėlis, be abejo, susilauksi pagarbos. Tikriausiai taip jaučiasi ir Tomas Kruzas savo naujojo filmo premjeroje.

Koridoriuje jie praėjo pro durų kiaurymę ir elektrines duris su dvigubomis grotomis. Sargybinis, kuris alsavo taip, tarytumei ką tik būtų užbėgęs laiptais į dešimtą aukštą, vėl nusičiaudėjo. Paskui prižiūrėtojai dėl viso pikto pravedė jį pro metalo detektorių, matyt, norėdami įsitikinti, kad jis ko nors nepaslėpė savo užpakalyje.