Stephen King - Dvikova

— Viskas gerai, — pasakė tasai sloguojantis, o dar vienas sargybinis, sėdėjęs kabinoje už neperšaunamo stiklo, mostu parodė jiems, jog gali keliauti toliau. Jie perėjo dar vienu koridoriumi, nudažytu niūria tamsiai žalia spalva. Čia buvo labai tylu; vienintelis garsas — sargybinių kaustytų batų caksėjimas (patsai Loidas buvo apautas veltinio šlepetėmis) ir astminis alsavimas Loidui iš kairės. Tolimajame koridoriaus gale, prie uždarų durų, jų laukė dar vienas prižiūrėtojas. Duryse tarsi šaudymo anga žiojėjo mažytis langelis su signalizacijos laidu ant stiklo.

— Kodėl kalėjimuose taip dvokia? — paklausė Loidas, paprasčiausiai norėdamas užmegzti pokalbį. — Sakau, kad netgi tose vietose, kur nieko nelaiko, smirda myžalais. O gal jūs patys, vaikinai, varote į kampus? — jis sukikeno iš šios minties, kuri išties jam pasirodė juokinga.

— Užsičiaupk, žudike, — burbtelėjo persišaldęs prižiūrėtojas.

— O tu prastai atrodai, — atrėmė Loidas. — Tau geriau drybsoti namuose, lovoje.

— Užsičiaupk, — suniurzgė antrasis.

Loidas užsičiaupė. Štai taip būna visuomet, kai nori paplepėti su šiais vaikinais. lš savo patirties žinojo, kad kalėjimo prižiūrėtojų klasė — nulinė.

— Sveikas, šiukšle, — pratarė durų sargybinis.

— Kaip gyvuoji, išgama? — nesutriko Loidas. Šis nedidelis susišaudymas jį pažvalino. Tik dvi dienos šioje lindynėje, o jau ėmė jausti, kad artėja ankstesnis stingulys.

— Už tai tu prarasi dantį, — pagrasino durininkas.

— Paklausyk, tu, neturi teisės...

— Turiu. Čia kieme yra vaikinų, kurie už du pakelius cigarečių nudobs savo motiną, niekše. Gal surizikuosi ir antru dantimi?

Loidas nutylėjo.

— Na ką gi, puiku, — užbaigė durininkas. — Pakaks ir vieno danties. O jūs, draugužiai, galite vesti jį vidun.

Sulaikydamas šypsenėlę, persišaldęs prižiūrėtojas atidarė duris, o antrasis stumtelėjo Loidą į kambarį, kur už metalinio stalo sėdėjo ir žiūrinėjo popierius teismo jam paskirtas advokatas. „Betgi jis dar visiškai jaunas, vargu ar jau skutasi barzdą, — įvertino jį Loidas. — Tačiau nieko nepadarysi. Elgetos negali rinktis. Jie vis dėlto mane sučiupo, ir dabar šviečia dvidešimt metų. Kai tave priremia prie sienos, nebelieka nieko kito, kaip tiktai užmerkti akis ir griežti dantimis“.

— Šitas vaikinas, — Loidas parodė į sargybinį prie durų, — pavadino mane šiukšle. O kai jam šį tą atsakiau, pagrasė, jog papirks kalinius, kurie išmuš man dantis! Tad ką gi jūs manote apie policijos žvėriškumą?

Advokatas persibraukė ranka per veidą.

— Jis sako tiesą? — paklausė durininko.

Durininkas groteskiškai užvertė akis, tarsi sakydamas: „ Viešpatie, kaip jūs galėjote patikėti tokia nesąmone?“

— Tokie jau šie žmonės, advokate, — pratarė jis. — Jiems tik televizijos serialus kurti. Aš pasakiau: „Sveikas“, jis atsakė: „Sveikas“ — štai ir viskas.

— Tai šlykštus melas! — dramatiškai riktelėjo Loidas.

— Savo nuomonę pasilieku sau, — atsiliepė durininkas ir dėbtelėjo į Loidą švininiu žvilgsniu.

— Tebūnie, — pasakė advokatas, — bet manau, kad man vis dėlto vertėtų suskaičiuoti misterio Henreido dantis.

Durininko veide lengvai šmėstelėjo piktas nepasitenkinimas, jis apsimainė žvilgsniais su anais dviem, kurie atvedė čia Loidą. Loidas nusišypsojo. Ko gero, šis vaikinukas savo darbą išmano. Paskutinieji du advokatai, kurie dalyvavo jo bylose, buvo seni skrabalai; vienam iš jų tekdavo vilktis į teismą pasiramsčiuojant ramentais, įsivaizduojate? Tie kriošenos tavo labui nieko nepadarys. Jų devizas — „paduok apeliaciją ir eik sau šalin“, jie stengiasi kuo greičiau atsikratyti klientu, kad galėtų persimesti su teisėju riebiu juokeliu. Bet šitas jauniklis, ko gero, išsireikalaus jam dešimtį metų už ginkluotą užpuolimą. O galbūt dar mažiau. Galų gale juk Loidas „nuramino“ tik to vyruko baltame „Kontinentalyje“ žmoną, bet ir šitai pasistengs suversti Tinginiui, kuris toks pat negyvas kaip juostelė ant tėvo kepurės. Loidas dar plačiau nusišypsojo. Į viską reikia žiūrėti iš saulėtosios pusės. Gyvenimas pernelyg trumpas, kad galėtumei elgtis kitaip.

Jis suvokė, kad prižiūrėtojai paliko juos vienu du, ir jo advokatas — vadinosi jis Endžiu Devinsu, Loidas tai prisiminė — žiūri į jį kažin kaip keistai. Taip žvelgia į gyvatę, kurios stuburas jau sulaužytas, bet nuodingi dantys ir nasrai vis dar grėsmingi.

— Tu iki ausų įklimpęs į mėšlą, Silvestrai! — netikėtai šūktelėjo Devinsas.

Loidas pašoko.

— Ką? Ką jūs turite omeny, sakydamas, kad esu iki ausų mėšle? Beje, aš manau, jog jūs gerokai pamokėte tą storulį! Regis, jis pakankamai kvailas, kad imtų kramtyti vinis bei spjaudyti...

— Paklausyk manęs, Silvestrai, ir klausyk labai įdėmiai.

— Mano vardas ne...

— Tu nė nenutuoki, į kokią košę įklimpai, Silvestrai, — Devinsas nenuleido nuo jo akių. Balsas skambėjo tyliai ir įtemptai. Ant bevardžio kairės rankos piršto mūvėjo paprastą vestuvinį žiedą, o dešinę puošė keistas koledžo žiedas. Kai jis suvėrė pirštus, žiedai skimbtelėjo vienas į kitą, sukeldami Loidui dantų skausmą. — Tu stosi prieš prisiekusiųjų teismą po devynių dienų, Silvestrai, — pagal Aukščiausiojo Teismo sprendimą, priimtą prieš ketverius metus.

— Kas tai per velnias? — sunkia širdimi paklausė Loidas.

— Tai buvo byla Markhemas prieš Pietų Karoliną, — atsakė Devinsas, — ji susijusi su aplinkybėmis, kuriomis atskiros valstijos turi paskelbti sprendimus tais atvejais, kai reikalaujama mirties bausmės.

— Mirties bausmės! — pakraupęs sušuko Loidas. — Tu turi omeny elektros kėdę? Ei, drauguži, aš niekuomet nieko nežudžiau! Prisiekiu Dievu!

— Įstatymo akyse tai neturi jokios reikšmės, — pastebėjo Devinsas. — Jeigu ten buvai, vadinasi, šitai darei.

— Kaip neturi jokios reikšmės? — kone suinkštė Loidas. — Turi, ir dar kokią! Aš nešaudžiau į tuos žmones, juos nudėjo Tinginys. Jis buvo beprotis!

— Ar gali užsičiaupti, Silvestrai? — nukirto Devinsas tyliu įtemptu balsu, ir Loidas nutilo. Netikėtos baimės priepuolyje jis visiškai pamiršo apie žavingą priėmimą, kurį jam surengė sustiprintos apsaugos korpuse, ir netgi neišspręstą klausimą, ar jam teks prarasti vieną dantį, ar du. Ūmai prieš jo akis iškilo Paukštelis Tvitis ir Katinas Silvestras. Tik jo vaizduotėje Tvitis nesėlino prie šio buko valkatos, idant tvotų iš pasalų jam per galvą mediniu kroketo plaktuku arba pakištų po letena pelėkautus; Loidas išvydo Silvestrą pririštą prie kėdės, o tuo tarpu ilgauodegė papūga ropštėsi ant taburetės po aukštos įtampos srovės jungikliu. Ant mažos geltonos Tvičio galvutės jis netgi pamatė prižiūrėtojo kepurę. Tai buvo ne itin linksmas reginys.

Ko gero, kažką panašaus Devinsas išvydo ir Loido veide, nes jo lūpose pirmąsyk švystelėjo šypsenėlė. Jis sukryžiavo rankas ant išskleistų popierių.

— Kai kalbama apie pirmo laipsnio žmogžudystę, terminas „bendrininkas“ neegzistuoja, — tarė jis. — Yra trys liudininkai, kurie prisiekė, jog tu su Endriu Frymenu veikėte drauge. To visiškai pakanka, kad galima būtų pasvilinti tavo liesą užpakalį. Bent šitai tu supranti? Gerai. O dabar grįžkime prie bylos Markhemas prieš Pietų Karoliną. Keliais žodžiais papasakosiu tau, kaip šioje byloje priimtas sprendimas paveiks tavo asmeninę padėtį. Bet pradžioje turiu tau priminti faktą, kurį, be abejonės, įsisavinai dar mokykloje: Jungtinių Valstijų konstitucija draudžia žiaurias ir neįprastas bausmes.