Stephen King - Dvikova

Loidas, kurį prieš penkiolika minučių sveikino smarkūs vyrukai iš sustiprintos apsaugos korpuso, dabar galvojo apie perspektyvą po kokių dviejų ar trijų apgailėtinų savaičių atsidurti juodoje skylėje.

— Tu bijai, Silvestrai? — kone užjaučiamai paklausė Devinsas.

Loidas apsilaižė apdžiūvusias lūpas.

— Prisiekiu Dievu, bijau. Sprendžiant iš tavo žodžių, aš jau lavonas.

— Aš nenoriu, kad tu taptum lavonu, — pasakė Devinsas, — tik norėčiau, jog tu bijotum. Jeigu įeisi į teismo pastatą su savimi patenkinto žmogaus šypsenėle, jie pririš tave prie kėdės ir paspaus jungiklį. Po Markhemo bylos tu tapsi keturiasdešimt pirmas. Bet jeigu klausysi mano patarimų, galbūt mums pasiseks prasiveržti. Aš negarantuoju, jog taip ir bus, tik sakau, kad tai įmanoma. Mes galime pasikliauti tik prisiekusiaisiais, atsiduoti dvylikai paprastų gatvės praeivių. Norėčiau, jog tai būtų keturiasdešimt dvejų metų damos, kurios iki šiol atmintinai prisimena Mikę Pūkuotuką ir vidiniame namų kieme rengia savo mylimų paukštelių laidotuves — štai ko mums reikia. Kiekvieną prisiekusiųjų sudėtį supažindina su Markhemo bylos pasekmėmis. Todėl jie neskelbia tokio mirties nuosprendžio, kuris gali arba negali būti įvykdytas po šešių mėnesių arba šešerių metų, kai jie šią bylą jau bus pamiršę: vaikinas, kurį jie nuteisė liepos mėnesį, turi būti nubaustas nedelsiant.

— O tu šiuose reikaluose dantis pravalgęs.

Nekreipdamas į jį dėmesio, Devinsas kalbėjo toliau:

— Kai kada būtent šito fakto žinojimas verčia prisiekusiuosius paskelbti išteisinimą — „nekaltas“. Tai vienas iš atvirkštinių Markhemo bylos rezultatų. Kai kada prisiekusieji išteisina aiškius žmogžudžius, vien tik nenorėdami teptis krauju savo rankų, — jis ištraukė lapą popieriaus. — Bet po Markhemo bylos vis tiek nuteisė keturiasdešimt žmonių, o iš viso buvo paduota septyniasdešimt apeliacijų. lš trisdešimties pasmerktų mirti dvidešimt šešis žmones išteisino prisiekusiųjų teismas. Tik keturis kaltinimus atmetė Kriminalinių bylų teismas — vieną Pietų Karolinoje, du Floridoje ir vieną Alabamoje.

— Ir niekad Arizonoje?

— Niekad. Aš gi tau sakiau. Vakarų priesakas. Tas penketas senių trokšta pasvilinti tavo užpakalį. Jeigu tavęs neišgelbės prisiekusieji, tau galas. Vienas šansas iš devyniasdešimties.

— Kiek žmonių pripažino nekaltais nuolatinė prisiekusiųjų sudėtis pagal Arizonos įstatymus?

— Du iš keturiolikos.

— Suknistas reikalas.

— Atkreipk dėmesį, — tarė Devinsas, — kad vieno iš tųdviejų byla buvo panaši į tavąją. Jis buvo kaltas kaip pati kaltė, Loidai, lygiai kaip ir tu. Prokuroras Pečertas mažne pusvalandį demonstravo savo iškalbą dešimčiai moterų ir dviems vyriškiams. Maniau, kad jį ištiks apopleksijos priepuolis.

— Jeigu mane pripažins nekaltu, jie juk negalės iš naujo manęs apkaltinti?

— Žinoma, ne.

— Vadinasi, tai vienintelis šansas.

— Taip.

— Tokie dalykėliai, — sumurmėjo Loidas, pasitrindamas kaktą.

— Kadangi pagaliau tu supratai, kokia susiklostė padėtis, — vėl prabilo Devinsas, — mudu privalome aptarti gynybos strategiją ir sutarti dėl bendro veiksmų plano.

— Aš viską suprantu, bet man tai nepatinka.

— Būtum visiškas kvailys, jeigu tau tai patiktų, — sukryžiavęs rankas, Devinsas pasilenkė virš stalo. — Dabar klausykis. Tu pasakei man ir policijoje, kad m-m-m... — jis išsitraukė iš segtuvo kažkokius popierius ir juos peržvelgė.

— Aha. Štai čia. „Aš niekuomet nieko nežudžiau. Tai Tinginys nušovė visus šiuos žmones. Žudymas buvo jo idėja, o ne mano. Tinginys buvo pamišęs, aš manau, kad pasaulis nusimetė didelę naštą, kai jis atidavė sielą Dievui“.

— Taip, teisingai, na ir kas? — agresyviai paklausė Loidas.

— Nieko tokio, — taikiai pratarė Devinsas. — Tai įrodo, kad tu bijojai Tinginio Frymeno. Tu jo bijojai?

— Na, apskritai tai ne...

— Tu bijojai dėl savo gyvybės...

— Manau, tai buvo...

— Siaubinga. Patikėk tuo, Silvestrai. Tave prievartavo grasinimais.

Loidas supyko ant savo advokato. Tai buvo panašu į vaikino pyktį, kuris stengiasi tapti pavyzdingu studentu, bet sunkiai suvokia pamoką.

— Neversk manęs viską dėlioti į lentynėles, Loidai, — tarė Devinsas. — Aš nenorėčiau šito daryti. Tu gali pamanyti, jog man atrodo, neva Tinginys nuolat buvo veikiamas narkotikų...

— Žinoma, buvo. Mes abu rūkėme!

— Ne, tu nerūkei, o štai jis — taip. Ir suvartojęs dozę pavirsdavo bepročiu...

— Klausyk, bet tu nekvailas, — Loido atminties koridoriuose iškilo Tinginio Frymeno šmėkla, linksmai šūkčiojanti „Нор! Нор!“ — ir šaudanti į padažą besirenkančią moterį.

— Jis ir į tave kelis sykius buvo nukreipęs revolverio vamzdį...

— Ne, jis niekuomet...

— Jis tai darė. Paprasčiausiai tu buvai pamiršęs. O iš tikrųjų jis grasino tave nušauti, jeigu atsisakytum jam padėti.

— Na, bet juk ir aš turėjau ginklą...

— Esu įsitikinęs, — tarė Devinsas, įdėmiai žvelgdamas jam į akis, — kad pasirausęs savo atmintyje prisimintum, jog Tinginys tau pasakė, neva tavo pistoletas užtaisytas tuščiais šoviniais. Ar prisimeni tai?

— Dabar, kai priminei...

— Ir niekas nebūtų labiau už tave nustebęs, kai jis ėmė šaudyti tikromis kulkomis, tiesa?

— Žinoma, — atsakė Loidas ir energingai sulinkčiojo galva. — lš siaubo man vos akys neišvirto.

— Tu jau ketinai nukreipti savo revolverį į Tinginį Frymeną, kai į jį iššovė tave pralenkdami ir šitaip išvaduodami iš viso to siaubo.

Loidas su užgimstančia viltimi žvelgė į savo advokatą.

— Misteri Devinsai, — kiek įmanoma nuoširdžiau pratarė jis, — būtent taip viskas ir buvo.

*

Kiek vėliau, tą patį rytą, jis stovėjo pasivaikščiojimų kieme, dėbsojo, kaip kiti žaidžia futbolą, ir mintyse kartojo viską, ką jam pasakė Devinsas, kai ilgšis kalinys, pavarde Matersas, prisiartino prie jo ir sugriebė už apykaklės. Materso galva, nuskusta plikai kaip Telio Savalaso, blizgėjo kaitriame dykumos ore.

— Sekundėlę, — įspėjo Loidas. — Mano advokatas suskaičiavo visus mano dantis. Septyniolika. Taigi jeigu tu...

— Tą patį man pasakė ir Šoklis, — atsiliepė Matersas. — Taigi jis mane perspėjo...

Materso kelis susmigo į Loido tarpukojį, sukeldamas tokį skausmo tvyksnį, kad jis net neįstengė riktelėti. Loidas parvirto ant didelio vamzdžio, sugriebė rankomis kapšelį, kuriame, atrodė, viskas sutraiškyta. Pasaulis pavirto kruvinu ūku. Nežinia, kiek praėjo laiko, kol pajėgė atmerkti akis. Matersas vis dar stebėjo jį, plika jo galva vis taip pat blizgėjo. Prižiūrėtojai specialiai žvalgėsi į šalis. Loidas stenėjo ir raičiojosi, akys pritvinko ašarų, papilvę degino išlydytas švininis kamuolys.

— Asmeniškai aš prieš tave nieko neturiu, — sąžiningai prisipažino Matersas. — Suprask, tai tik darbas. Tikiuosi, tu išsikapstysi. Šitas Markhemo įstatymas — grynas pragaras.

Jis pasitraukė, ir priešingoje pasivaikščiojimų aikštelės pusėje Loidas pamatė ant automobilio paminos stovintį durininką. Susikišęs nykščius už diržo, jis pašaipiai stebėjo Loidą. Pastebėjęs šio žvilgsnį, jis iššovė į Loidą pergalingu gestu, sudėjęs abiejų rankų nykščius raidės „V“ pavidalu. Matersas nužirgliojo iki sienos, ir durininkas metė jam pakelį cigarečių. Matersas įsikišo pakelį kišenėn prie krūtinės ir atidavęs pagarbą pasišalino. Loidas gulėjo ant žemės, pritraukęs kelius prie krūtinės, susiėmęs rankomis pilvą, ir tarsi aidas jo galvoje nuskambėjo Devinso žodžiai: „ Tai žiaurus senas pasaulis, Loidai, tai žiaurus pasaulis Teisingai.