Stephen King - Dvikova

„Vakar vakare mirė Vinsas Hoganas. Atrodo, miršta ir Vorneras. Jis labai ligotas. Jūs matėte daktarą Soumsą?“ — parašė Nikas.

Ji papurtė galvą, virptelėjo nuo šalčio, nusičiaudėjo, o paskui susverdėjo. Nikas apkabino ją per pečius ir nuvedė prie kėdės. Paskui parašė: „Jūs galite paskambinti daktarui?“

— Taip, žinoma. Atnešk man telefoną, Nikai. Regis... naktį aš vėl atkritau.

Jis atnešė Džeinei telefoną, ir ji surinko Soumso numerį. Kai ji pralaikė ragelį prie ausies daugiau nei pusę minutės, Nikas jau žinojo, kad atsakymo nesulauks. Paskui paskambino daktarui į namus, dar vėliau — į jo medicinos sesers namus. Jokio atsako.

— Aš pamėginsiu prisiskambinti policijai, — tarė ji, bet surinkusi vienintelį skaičių padėjo ragelį. — Ryšys su kitais miestais vis dar neveikia. Aš surinkau vienetą, bet išsyk supypsėjo trumpi signalai, — ji nusišypsojo, ir veidu nuriedėjo bejėgiškumo ašaros.

— Vargšelis Nikas, — tarė. — Vargšė aš. Vargšai žmonės. Tu padėsi man užlipti aukštyn? Aš labai silpna, be to, šitas dusulys. Atrodo, kad netrukus atsidursiu šalia Džono, — jis žvelgė į ją ir gailėjosi, jog negali kalbėti. — Ko gero, man geriau atsigulti, jeigu tu padėsi man pakilti.

Nikas palydėjo ją viršun, paskui parašė: „Aš sugrįšiu“.

— Ačiū tau, Nikai. Tu geras berniukas... — Džeinė jau buvo beužmieganti.

Nikas išėjo iš namo ir kurį laiką stovėjo ant šaligatvio, svarstydamas, ko gi jam imtis toliau. Jeigu sugebėtų vairuoti automobilį, tuomet galima būtų ką nors padaryti. Bet...

Jis išvydo vaikišką dviratį, kuris gulėjo ant pievelės priešais namą. Nikas perkirto gatvę, dirstelėjo į namą, pamatė nuleistas užuolaidas (kaip namuose iš jo sapnų), prisiartino ir pasibeldė į duris. Atsako nesulaukė, nors beldėsi keletą kartų. Jis sugrįžo prie dviračio; tasai buvo mažas, bet vis dėlto juo buvo įmanoma važiuoti, jei nekreipsi dėmesio į besidaužančius į vairą kelius. Be abejo, atrodys jis komiškai, aiman, Nikas nebuvo tikras, kad Šojoje dar liko kam į jį žiūrėti... O jeigu kas nors ir pamatys, jam vis tiek ne juokai bus galvoje.

Jis apsižergė dviratuką ir numynė Meino gatve pro nuovadą, paskui 63-uoju plentu į rytus, tenlink, kur Džo Rekmenas matė kelio darbininkų uniformomis apsirengusius kareivius. Jeigu jie vis dar buvo ten ir jeigu tai iš tiesų kareiviai, Nikas paprašys jų pasirūpinti Biliu Vorneru ir Maiku Čaildresu. Žinoma, jei Bilis dar gyvas. Jeigu šie žmonės uždarė Šoją, tuomet jie privalo rūpintis ir šio miestelio ligoniais.

Nuvažiuoti iki vietos jam prireikė visos valandos, dviratis vingiuote vinguriavo vidurine linija, jo keliai monotoniškai daužėsi į vairą. Bet kai nusigavo iki tikslo, tai kareiviai, arba kelio darbininkai, ar dar kas nors, jau buvo pasišalinę. Ant kelio teliko dėmės, viena iš jų vis dar blizgėjo. Plentas buvo perkastas, bet Nikas pastebėjo, kad negailint savo mašinos važiuoklės įveikti jį vis dėlto įmanoma.

Šnairomis jis atkreipė dėmesį į kažkokį virpantį juduliavimą, ir tuosyk vėjo šuoras, tiesiog lengvas vasariškas kvėptelėjimas atnešė iki jo puvimo ir irimo kvapą. Juduliuojantis debesis pasirodė esąs musių spiečius, kuris nuolat keitė savo kontūrus. Nikas prisiartino prie griovio priešingoje plento pusėje. Ten tysojo keturių žmonių kūnai. Jų išsipūtę kaklai ir veidai buvo pajuodę. Nikas nesiartino. Jis mintyse įsakė sau grįžti prie dviračio ir nieko nesibijoti — juk mirusieji negali padaryti jokios žalos. Bet tai nepagelbėjo — jis pakniopstom puolė šalin nuo griovio, o kai važiavo atgalios į Šoją, panika jį buvo jau visiškai užvaldžiusi. Artėdamas prie miestelio pakraščio, Nikas įsirėžė į akmenį ir sulamdė dviratį. Jis perskrido per vairą, trenkėsi galva į žemę ir susibraižė rankas. Paskui visu kūnu virpėdamas pritūpė vidury kelio.

*

Ištisas pusantros valandos tą rytą (o visa tai vyko vakar) Nikas beldėsi ir skambino į visų namų, kurie tik jam pasitaikė, duris. Mintyse įtikinėjo save, kad vis tiek šiame mieste turėtų būti kas nors sveikas. Jis pats jautėsi normaliai, todėl atrodė visiškai natūralu, kad jis negali likti toksai vienintelis. Turi juk būti kas nors, — vyriškis, moteris, galbūt paauglys, — su vairuotojo teisėmis, kuris galėtų pasakyti: „ O, žinoma. Nuvežkime juos į Kamdeną. Tuoj užvesiu pikapą. “ Arba ką nors panašiai.

Bet į visus jo skambučius ir beldimą atsiliepė ne daugiau kaip dešimt kartų. Durys prasiverdavo tik per durų grandinėlės ilgį, pro plyšį pažvelgdavo liguistas, vilties kupinas veidas, išvysdavo Niką, ir viltis žūdavo. Atsakydamas jam, veidas pasisukinėdavo į šalis, ir durys užsitrenkdavo. Jeigu Nikas galėtų kalbėti! Jis pamėgintų juos įtikinti, kad jeigu išgali vaikščioti, tai važiuoti juolab sugebės. Kad nuveždami suimtuosius į Kamdeną ir patys iš čia išsikapstytų, be to, ten yra ligoninė. Ten jiems suteiktų pagalbą. Bet kalbėti jis negalėjo.

Kai kurie klausinėjo, ar jis matė daktarą Soumsą. Vienas karštligiškai kliedintis vyriškis su trenksmu plačiai atlapojo savo nediduko namelio duris, vienomis trumpikėmis išpuolė priebutin ir pamėgino Niką sučiupti. Jis pagrasė padarysiąs tai, „ką turėjau padaryti tau dar Hiūstone“. Jam pasirodė, kad Nikas — tai kažkoks Dženeras. Jis vaikėsi Niką kaip zombis iš siaubo filmų. Vyro tarpvietė baisiai išsipūtė, tarsi jam į trumpikes kas nors būtų įkišęs moliūgą. Galų gale jis pargriuvo ant priebučio. Nikas stebėjo jį stovėdamas ant pievelės priešais namą, jo krūtinėje pašėlusiai daužėsi širdis. Vyriškis sugniaužė kumščius, paskui svirduliuodamas įėjo į namus, nė nepasivarginęs uždaryti duris.

Bet dauguma namų priminė nebylius kapus, ir pagaliau Nikas neišlaikė. Šis grėslus nerealios tikrovės pojūtis bukino protą. Jis jau nepajėgė atsikratyti minties, kad beldžiasi į laidojimo rūsių duris, savo stuksenimu budindamas mirtį, ir kad anksčiau ar vėliau lavonai į jo beldimą ims atsiliepti. Jam nepadėjo nė įsitikinimas, kad daugelis namų tušti, nes jų gyventojai išvyko į Kamdeną, El Doradą ar Teksarkaną.

Jis sugrįžo į Beikerių namus. Džeinė giliai miegojo, jos kakta buvo vėsi. Dabar Nikui vėl atgimė viltis, kad ji gali pasveikti.

Buvo pusiaudienis. Jausdamas neapsakomą nuovargį, Nikas vėl patraukė kavinėn. Krisdamas nuo dviračio, susimušė visą kūną. Beikerio „Koltas“ skaudžiai sutrenkė klubą. Kavinėje jis pašildė du indelius sriubos ir supylė juos į termosus. Pienas šaldytuve dar nesugižo, taigi pasiėmė butelį su savimi.

Bilis Vorneras buvo negyvas, o kai Maikas išvydo Niką, iškart isteriškai sukikeno, badydamas į jį pirštu:

— Du negyvi, trečias miršta! Tu atsirevanšavai! Tiesa? Tiesa?

Nikas atsargiai įstūmė pro plyšį termosą su sriuba, o vėliau ir butelį pieno. Maikas mažyčiais gurkšneliais gėrė sriubą tiesiai iš termoso. Nikas irgi paėmė termosą ir prisėdo koridoriuje. Jis nuneš Bilį žemyn, bet pradžioje papietaus. Nikas buvo išalkęs. Sriubą valgė mąsliai stebėdamas Maiką.

— Nori žinoti, kaip aš jaučiuosi? — paklausė Maikas. — Lygiai kaip ryte, kai tu iš čia išeidinėjai. Aš tikriausiai iššnypščiau visą svarą šios bjaurasties, — jis viltingai pažvelgė į Niką. — Mano motina visuomet sakydavo, kad jeigu šitaip išsišnypšti, vadinasi, imi sveikti. Gal mano atvejis pusėtinas? Kaip tau atrodo, ar gali taip būti?

Nikas gūžtelėjo pečiais. Ką gali žinoti.

— Turiu sveikatos kaip jautis, — tarė Maikas. — Manau, jog tai niekis. Tikriausiai išsikapanosiu. Paklausyk drauguži, išleisk mane. Prašau. Maldauju. Po velnių, juk turi ginklą. Nieko iš tavęs man nereikia. Paprasčiausiai noriu išsinešdinti iš šio miesto. Bet pradžioje norėčiau aplankyti žmoną...