Stephen King - Dvikova

Prietaisų skydelyje sumirksėjo lemputės. Nepraėjo nė penkiolika sekundžių, ir įsiplieskė visos lemputės.

— Mūsų operatoriai filmavo reportažus, kurie buvo arba konfiskuoti, arba sunaikinti. Mūsų reporterių pranešimai nepasiekdavo eterio. Bet vis dėlto mes turime autentiškų reportažų, ponios ir ponai, tiesiog mūsų studijoje yra reporteriai — ne profesionalai, bet gyvi liudininkai šios baisios negandos, kuri tikriausiai pirmą kartą apėmė mūsų šalį... ir tai ne tušti žodžiai. Kai kuriuos iš šių reportažų mes jums parodysime. Visi jie nufilmuoti paslėpta kamera, todėl gera kokybe nepasižymi. Bet mes — ką tik išlaisvinusieji studiją — manome, jog pamatysite pakankamai. Ko gero, netgi daugiau, nei jūs norėtumėte.

Palmeris pažvelgė tiesiai į kamerą, išsitraukė iš švarko kišenės nosinę ir nusišnypštė. Kokybiškų spalvotų televizorių savininkai matė, kad jis visas dega nuo aukštos temperatūros.

— Jeigu viskas paruošta, Džordžai, tuomet junk.

Vietoje Palmerio veido atsirado Bostono centrinės ligoninės vaizdas. Koridoriai perpildyti; sesutės, daugelis iš jų, matyt, ir pačios negalavo, šmirinėjo šen bei ten, kai kurios isteriškai raudojo. Kitos atrodė ištiktos šoko. Kadrai, vaizduojantys kariškius, stovinčius sankryžose su atkištais automatais. Kadrai pastatų, kurie buvo atakuojami.

Vėl pasirodė Bobas Palmeris.

— Ponai ir ponios, jeigu su jumis drauge televizorių žiūri vaikai, — tyliai pasakė jis, — patariame išvesti juos iš kambario.

Neryškūs išilgai Bostono įlankos molo riedančio sunkvežimio kadrai, didžiulio, nudažyto maskuojančiomis spalvomis. Apačioje pamažu judėjo brezentu uždengta barža. Du kareiviai su dujokaukėmis iššoko iš sunkvežimio kabinos. Vaizdas šokčiojo iš vieno šono į kitą, paskui, kai sustojo ties kariškos mašinos kėbulu, vėl tapo stabilus. Į kėbulą įšoko kareiviai, ir baržon pasipylė ištisa griūtis negyvų kūnų: moterys, seniai, vaikai, policininkai, medseserys; jie krito nesibaigiančiu srautu. Vienu momentu pasimatė, kad kareiviai naudojasi šakėmis.

Palmeris pasakojo ištisas dvi valandas, kimiu balsu skaitė suvestines ir pranešimus, ėmė interviu iš kitų studijos darbuotojų. Tai tęsėsi tol, kol kažkuris iš kariškių pirmame aukšte nesuvokė, kad jie netgi nepabandė šturmu paimti šešto aukšto, idant sustabdytų įvykių eigą. 11:16 transliuojanti WBZ studija buvo apmėtyta dvidešimčia svarų plastikinių sprogmenų.

Palmeris ir kiti šešto aukšto maištininkai Jungtinių Valstijų vyriausybės apkaltinti valstybės išdavimu, ir mirties nuosprendis įvykdytas nedelsiant.

*

Tai buvo mažas laikraštėlis „Call-Clanon“, išeinantis vieną kartą per savaitę Vakarų Virdžinijoje; jį leido buvęs juristas Džeimsas D. Hoglisas; tiražas buvo ganėtinai didelis, kadangi Hoglisas visuomet įnirtingai gynė šachtininkų teises penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje, todėl, kad jo vyr. redaktoriaus skiltis, nukreipta prieš isteblišmentą, visuomet būdavo prigrūsta vandenilinių bombų, nukreiptų prieš bet kokio lygio valdžią, pradedant miesto ir baigiant federaline.

Hoglisas turėjo nuolatinius etatinius darbuotojus, bet ankstų vaiskų vasaros rytą jis pats 1948-ųjų metų laidos „Kadilaku“ vežiojo „Call-Clarion“ tiražą Derbino gatvėmis... kurios buvo gąsdinančiai tuščios. Šūsnys laikraščių gulėjo ant „Kadilako“ sėdynių ir bagažinėje. Laikraščiui tai buvo bloga diena, jis išėjo vieno puslapio, be to, juodai įrėmintas. Antraštė skelbė: SPECIALI LAIDA, pirma speciali laida nuo 1980 metų, kai sprogusi Lediberdo šachta savo gelmėse vienu metu palaidojo keturiasdešimt šachtininkų. Paantraštė nurodė: VYRIAUSYBĖ MĖGINA NUSLĖPTI GRIPO EPIDEMIJĄ!

Žemiau: Specialiai „Call-Clarion“ Džeimsas D. Hoglisas praneša:

Ir dar žemiau: „Mūsų korespondentas iš patikimų šaltinių sužinojo, kad gripo epidemija (Vakarų Virdžinijoje dar vadinama Dusulio liga arba Juodakakle) iš tikrųjų yra mirtina gripo viruso mutacija, mūsų vyriausybės sukurta kariniams tikslams — ignoruojant prieš septynerius metus mūsų šalies pasirašytą Ženevos konvenciją, draudžiančią cheminio ir bakteriologinio ginklo gamybą. Mūsų šaltinis, turintis betarpišką ryšį su ginkluotosiomis pajėgomis, taip pat pasakė, kad žadamas išganingos vakcinos pasirodymas — „įžūlus melas“. Pagal jo versiją, nesurasta jokia vakcina.

Piliečiai, tai daugiau nei nelaimė ar tragedija, tai mūsų visų vilčių ir pasitikėjimo vyriausybe pabaiga. Bet jeigu mes patys imsime veikti, tuomet...“

Hoglisas sirgo ir buvo labai nusilpęs. Atrodė, kad rašydamas vedamąjį jis išsekino visas savo jėgas. Jo jėgos perėjo į žodžius, ir jų nebuvo kuo papildyti. Krūtinėje viskas gargaliavo, alsavo taip, tarytum ką tik būtų užbėgęs į kalną. Ir vis dėlto jis metodiškai važinėjo nuo namo prie namo, palikinėdamas ten laikraščius, nors nežinojo, ar juose dar gyvena žmonės, o jeigu gyvena, ar užteks jiems jėgų išeiti ir pakelti tai, ką jis paliko.

Pagaliau jis nusigavo iki vakarinio miesto pakraščio, varguomenės kvartalo su jo lūšnelėmis ir niekada neišnykstančiu nešvarumų bei skurdo kvapu. Liko tik bagažinėje sukrauti laikraščiai, todėl jos neužtrenkė, ir kai automobilis važiuodavo per duobeles, dangtis lėtai siūbavo aukštyn ir žemyn. Hoglisas stengėsi numaldyti perpus galvą skeliantį skausmą, nuo kurio jam dvejinosi akyse.

Kai pririedėjo prie paskutinio namo — apgriuvusios urkštynės prie miesto ribos, jam dar liko dvidešimt dvidešimt penki laikraščio egzemplioriai. Lenktiniu peiliuku perpjovė laikraščių šūsnį rišančią virvę ir leido vėjui išnešioti laikraščius, kur tik jis nori, o pats galvojo apie savo informacijos šaltinį — majorą tamsiomis užguitomis akimis, kurį prieš trejetą mėnesių perkėlė iš Kalifornijos, iš kažkokio ypač įslaptinto objekto, pavadinto „Mėlynuoju projektu“. Ten majoras tarnavo apsaugos sistemoje; pasakodamas Hoglisui viską, ką žinojo, jis be perstojo gniaužė ranka pistoleto rankeną. Hoglisas galvojo, kad majoras labai greitai paleis ginklą į darbą, jeigu apskritai juo dar nepasinaudojo.

Jis vėl atsisėdo už „Kadilako“ vairo — vienintelio automobilio, kurį vairavo nuo dvidešimt septynerių metų amžiaus, ir pasijuto pernelyg pavargęs, kad galėtų važiuoti atgal į miestą. Visiškai greta gurgėjo upelis, kuriame jis vaikystėje žvejodavo. Dabar jame, be abejonės, angliakasybos kompanijų pastangomis žuvys buvo išnaikintos, — bet upokšnio garsas ramino lygiai taip pat kaip anksčiau. Jis užsimerkė, užmigo ir maždaug po pusantros valandos pasimirė.

*

Los Andželo „Times“ spėjo išspausdinti tik 26 tūkstančius vieno puslapio specialios laidos egzempliorių, kai prižiūrintys kariškiai pastebėjo, jog jame publikuojami ne skelbimai, kaip jiems buvo sakyta. Įvyko greitas ir kruvinas susidorojimas. Oficiali FTB versija buvo tokia: radikalieji revoliucionieriai (tai sena ir patikrinta pabaisa) Los Andželo „Times“ laikraščio redakcijoje padėjo dinamito, ir per sprogimą žuvo dvidešimt aštuoni darbuotojai. FTB nesivargino aiškindamas, kaip šis sprogimas suvarė po kulką į visas dvidešimt aštuonias galvas, ir todėl jų kūnai buvo sumaišyti su tūkstančiais kitų epidemijos aukų bei suversti jūron.

Bet vis dėlto 10 tūkstančių egzempliorių prasisunkė, ir šito užteko. Antraštė klykė:

VAKARINĖ PAKRANTĖ APIMTA MARO EPIDEMIJOS

Tūkstančiai žmonių užsikrėtę mirtinu supergripu

Vyriausybė slepia kaltininkus