Stephen King - Dvikova

LOS ANDŽELAS. Kai kurie kareiviai, apsimetę Nacionaline gvardija, teikiančia pagalbą vykstant tragedijai, iš tikrųjų yra profesionalūs kariškiai. Iš dalies jų užduotis — įtikinti mirtinai išsigandusius Los Andželo gyventojus, kad bemaž visur paplitęs supergripas tėra „truputėlį pavojingesnis“ nei Londono ar Honkongo štamas... bet kažkodėl įtikinėja užsidėję respiratorius. Šiandien 6:00 Ramiojo vandenyno juostos laiku kalbės Prezidentas, ir jo spaudos sekretorius Hubertas Rosas pareiškė, neva Prezidentas kreipsis iš Ovalinį kabinetą imituojančios patalpos, bet iš tikrųjų Prezidentas tūno Baltųjų rūmų bunkeryje — „isteriškas, piktas ir visiškai pasimetęs“. Išankstiniame Prezidento kalbos egzemplioriuje sakoma, kad jis „plekštelės“ Amerikos liaudžiai už keliamą paniką ir kad dabartinę isteriją jis lygina su ta, kuri sekė po Orsono Veleso „Pasaulių karo“ radijo transliacijos ketvirtojo dešimtmečio viduryje,

„Times“ pateikia Prezidentui penkis klausimus, į kuriuos norėtų sulaukti atsakymų jo kalboje.

1. Kodėl galvažudžiai karinėmis uniformomis draudžia „Times’e“ skelbti naujienas, kas savaime prieštarauja Konstitucijai?

2. Kodėl 5-asis, 10-asis ir 15-asis plentai užbarikaduoti kariniais automobiliais ir kovinėmis pėstininkų mašinomis?

3. Kodėl, jeigu tai tik „įprasta gripo epidemija“ Los Andžele ir gretimuose rajonuose paskelbta karinė padėtis?

4. Jeigu tai tik „įprasta gripo epidemija“, tai iš kur ir kodėl randasi pilnos baržos, verčiančios savo krovinį į Ramųjį vandenyną? Ir ar šios baržos gabena tai, dėl ko mes būgštaujame ir apie ką mus informuoja patikimi šaltiniai, — negyvus ligos aukų kūnus?

5. Ir pagaliau, jeigu tikrai pateiks naudojimui vakciną, kodėl nė vienas iš keturiasdešimt šešių gydytojų, kuriuos apklausė mūsų laikraščio reporteriai, apie tai nieko konkretaus negirdėjo? Kodėl nė vienoje ligoninėje nesiruošiama masiniam skiepijimui? Kodėl nė viena vaistinė negavo savo valdžios ar vyriausybės nurodymų dėl šios vakcinos?

Mes reikalaujame, kad Prezidentas savo kalboje atsakytų į šiuos klausimus, bet visų pirma mes raginame jį baigti šią nusikalstamą taktiką ir beprotišką mėginimą slėpti teisybę...

Dalase vyriškis chaki spalvos šortais, basnirčia įsispyręs į basutes, vaikštinėjo po Paidmonto aveniu. Jo galva buvo apibarstyta pelenais, o ant prakaulių pečių kybojo lentelė, kurioje galima buvo perskaityti:

ARTĖJA PASAULIO PABAIGA.

NETRUKUS SUGRĮŠ KRISTUS.

RUOŠKITĖS PASITIKTI SAVO VIEŠPATĮ!

O žemiau:

PAŽVELKITE Į SUDAUŽYTAS NUODĖMINGŲJŲ ŠIRDIS.

ATSIVĖRĖ DANGAUS PRAGARMĖ.

IŠMUŠ ŠĖTONO VALANDA,

TEBŪNIE JIS PRAKEIKTAS!

Ketvertas kosinčių ir čiaudinčių jaunuolių odinėmis striukėmis užpuolė chaki spalvos šortais dėvintį vyriškį ir kone mirtinai sumušė jo paties skydu su pranašystėmis. O paskui, jiems sprunkant šalin, vienas isteriškai pro petį suriko:

— Mes išmokysime tave, kaip gąsdinti žmones! Mes išmokysime tave, kaip gąsdinti žmones, iškrypęs pusgalvi!

*

Springfylde, Misūrio valstijoje, buvo labai populiari rytinė atsakymų į klausimus telefonu radijo laida „Išsakyk savo nuomonę“. Laidą vedė Rėjus Flauersas. Jo studija turėjo šešių kanalų telefono ryšį. Birželio 26-osios rytą Rėjus buvo vienintelis atėjęs į darbą žmogus. Jis žinojo, kas dedasi už studijos sienų, ir tai jį gąsdino. Pastarąją savaitę Rėjui atrodė, kad pasiligojo visi jo pažįstami. Springfylde kariškių nebuvo, bet jis girdėjo, jog Kanzas Sityje ir Sent Lujise pasitelkta Nacionalinė gvardija „užkirsti kelią plintančiai panikai ir plėšikavimui“. Gi patsai Rėjus Flauersas buvo visiškai sveikas. Jis mąsliai peržvelgė savo įrangą — telefonus, įvairius prietaisus, kasetes su reklaminiais įrašais („Jeigu sugedo jūsų tualetas ir nežinot, ką daryt, skambinkite mums!“) ir, žinoma, mikrofoną.

Rėjus užėjo studijon su uždegta cigarete ir uždarė duris. Jis paleido kasetę su muzika, kuri skelbė jo laidos pradžią, ir įsitaisė prie mikrofono.

— Sveiki, — tarė jis, — tai Rėjus Flauersas iš programos „Išsakyk savo nuomonę“, ir, kaip man atrodo, šį rytą visus mus jaudina tik viena problema, ar ne? Jūs galite vadinti ją supergripu, Juodakakle, Keliaujančiu kapitonu, bet esmės tai nekeičia. Man pasakojo siaubingas istorijas, kaip armija malšina mažiausius nepasitenkinimo židinius, ir jeigu jūs norite apie tai pašnekėti, esu pasirengęs jus išklausyti. Juk vis dar gyvename laisvoje šalyje? O kadangi šįryt studijoje esu vienas, laidą organizuosime šiek tiek kitaip. Atsiliepsiu į jūsų skambučius tiktai tiesioginiame eteryje, o ir reklaminių intarpų nebebus. Jeigu Springfylde viskas klostosi taip, kaip aš matau pro savo studijos langą, tai vargu ar kas nors dabar galvoja apie pirkinius.

— Gerai, jeigu jūs nusprendėte prie mūsų prisijungti. Pradėkime. Mūsų telefonai — 555-8600 ir 555-8601. Turėkite kantrybės, jeigu į jūsų skambutį bus atsiliepta ne išsyk. Nepamirškite, kad esu vienas.

Už penkiasdešimties mylių nuo Springfyldo, Kartedže dislokuotame kariniame padalinyje, buvo įsakyta dvidešimties žmonių patruliui pasirūpinti Rėjum Flauersu. Du kareiviai atsisakė paklusti įsakymui. Juos bematant sušaudė.

Per valandą, kurios jiems prireikė nusigauti iki Springfyldo, Rėjui Flauersui skambino: daktaras, pranešęs, kad žmonės miršta kaip musės, jo nuomone, vyriausybė sukandusi dantis meluoja apie atrastą vakciną; medicinos sesuo, pasakiusi, jog iš Kanzas Sičio ligoninės mirusiųjų kūnai išvežami sunkvežimiais; kliedinti moteris, tvirtinusi, neva tai ateivių iš kosmoso darbas; tūlas fermeris, pranešęs, esą kariškiai ką tik baigė kasti didžiulį griovį laukuose šalia 71-ojo kelio, į pietus nuo Kanzas Sičio, ir dar pustuzinis kitų išsakė savo asmenines istorijas.

Paskui eteryje pasigirdo bildesys, sklindąs nuo studijos durų.

— Atidaryk! — sušuko slopus balsas. — Jungtinių Valstijų Prezidento vardu, atidaryk!

Rėjus dirstelėjo į laikrodį. Be penkiolikos dvylika.

— Ką gi, — tarė jis, — panašu, kad desantas išsilaipino. Bet mes tebeatsakinėjame į skambučius, mes...

Pasigirdo automato serijos tratėjimas, studijos durų rankena nukrito ant grindų. Iš pramuštos skylės pakilo melsvas dūmelis. Durys atsilapojo, ir pustuzinis kareivių su respiratoriais bei visa kovine amunicija sugriuvo vidun.

— Į mano studiją įsiveržė keletas kareivių, — spėjo pasakyti Rėjus. — Jie ginkluoti... jie atrodo taip, tarsi būtų pasirengę pradėti operaciją Normandijoje, kaip Prancūzijoje prieš penkiasdešimt metų. Tik štai jų veidai pridengti respiratoriais...

— Išjunk eterį! — riktelėjo žaliūkas su seržanto antsiuvais ant rankovių. Jis grasinamai atkišo automato vamzdį į transliacijos kabiną.

— O aš nesutinku! — atrėžė jam Rėjus. Jo viduje viskas sustingo, o kai peleninėje gesino cigaretę, tai atkreipė dėmesį, kaip virpa jo pirštai. — Ši stotis užregistruota kaip nepriklausoma...

— Aš anuliuoju tavo sukruštą registraciją! Nedelsiant užsičiaupk!

— Ne, — vėl pakartojo Rėjus ir pasisuko į mikrofoną. — Ponios ir ponai, man įsakė nutraukti laidą, bet aš nepaklusiu įsakymui, nes jaučiuosi teisus. Šie žmonės elgiasi kaip nacistai, o ne kaip Amerikos kareiviai. Aš ne...

— Paskutinė galimybė! — seržantas nusitaikė.

— Seržante, — pratarė vienas iš kareivių, stovinčių prie durų, — man atrodo, kad jūs negalite štai taip...