Stephen King - Dvikova

— Kitas! — kimiai pareiškė negras su raiščiu ant klubų ir vėl pasuko būgną. Dirstelėjęs į kortelę, jis paskelbė: — Seržantas Rodžeris Petersenas, priekin ir į vidurį, pykšt pokšt!

Buvo matyti, kaip susirietęs vyriškis bandė išnerti pro užpakalines duris. O po sekundės jis jau atsidūrė scenoje. Sąmyšyje vienas iš sėdinčių trečioje eilėje mėgino nusiimti prie savo kariškos palaidinės pritvirtintą užrašą su pavarde. Pasigirdo vienišas šūvis, ir jis nušliuožė nuo kėdės, akys lėtai užsimerkė, tarsi toks neskoningas šou būtų jį nuvarginęs ir įvaręs snaudulį.

Šis spektaklis tęsėsi beveik iki vienuoliktos valandos vakaro, kol studijon įsiveržė keturi būriai kadrinių kariškių, visi pasižaboję respiratoriais, su automatais rankose. Dvi mirtinai ligotų kariškių grupės bematant stojo mūšin.

Siaubūnas negras raiščiu pridengtais klubais buvo patiestas kone išsyk. Besirangantis, prakaituotas, suvarpytas kulkų, jis beprotiškai ištuštino savo automato apkabą į grindis. Naujai iškeptas operatorius, mėginęs prisidengti vaizdo kamera, buvo nukautas šūviu į pilvą. Kai jis pasilenkė prilaikyti lendančias lauk žarnas, jo kamera lėtai pasisuko, pateikdama apžiūrai atsivėrusio pragaro paveikslą. Pusnuogiai sargybiniai atsišaudė, kariškiai su respiratoriais varpė kulkomis visą auditoriją. Beginkliai kareiviai studijos viduryje, užuot sulaukę išsigelbėjimo, suvokė, jog tik dar greičiau ateis mirtis.

Jaunuolis oranžiniais plaukais ir laukinės panikos išraiška veide pamėgino kaip cirko akrobatas bėgti kėdžių atlošais, kol jam neperšovė kojų. Likusieji šliaužė kėdžių tarpueiliais, įbedę nosis į grindis, kaip juos mokė šliaužti po automatų šūviais taktikos pratybose. Senas seržantas žilu kuodu atsistojo, teatrališkai išskėtė rankas ir iš visų jėgų sustaugė: „Stooot!“ Iš abiejų pusių lekiančios kulkos rado jame prieglobą, ir seržantas sutrūkčiojo kaip griūvanti lėlė marionetė. Automatų tratėjimas ir mirštančių bei sužeistų dejonės pasiekė tokį garsą, kad rodyklė valdymo pulte pašoko iki penkiasdešimties decibelų.

Operatorius griūdamas parvertė savo kameros stovą, ir dabar televizijos žiūrovams rodė vien palaimingą telestudijos lubų baltumą. Vientisą šaudymą po penkių minučių pakeitė pavieniai šūviai, o paskui nutilo ir šie. Girdėjosi tik riksmai. Penkios minutės po vienuolikos studijos lubas pakeitė paveikslėlis, kuriame nupieštas žmogus džiugiai spoksojo į tokį pat nupieštą televizorių. Ant piešinėlio galima buvo perskaityti: „ATSIPRAŠOME UŽ NESKLANDUMUS!“

Kai vakaras šlubčiodamas artėjo prie pabaigos, visiems tapo aišku, jog visa tai, kas įvyko — tiesa.

*

Pusę dvyliktos vakaro Di Moine senas „Biuikas“, padabintas šūkiu: „SIGNALIZUOK, JEI MYLI JĖZŲ“, — nenuilstamai važinėjo ištuštėjusiomis centro gatvėmis. Dieną Di Moine įvyko gaisras, kuriame supleškėjo bemaž visa pietinė Halo aveniu pusė ir Grandvju koledžas, o po to prasidėjo plėšikavimas, ištuštinęs kone visą centrinį miesto rajoną.

Nusileidus saulei, gatves užtvindė būriai žmonių, daugiausiai iki dvidešimt penkerių metų amžiaus, daugelis buvo apsiginklavę peiliais ir lazdomis. Jie daužė vitrinas, tempė lauk televizorius, pildėsi automobilių bakus degalinėse, ir vis dairėsi į šalis, būgštaudami pamatyti žmogų su šaunamuoju ginklu. Dabar gatvės buvo tuščios. Kai kurie marodieriai — daugiausiai motociklininkai — spruko 80-uoju plentu. Tačiau kai dienos šviesa apleido šią plokščią žemės lygumą, dauguma žmonių pasislėpė savo namuose ir užsirakinę duris jau kentėjo nuo supergripo arba kol kas iš baimės juo susirgti. Dabar Di Moinas panėšėjo į vietą, kurioje pasilinksmino baisus monstras, prabudęs po amžių miego ir pasirinkęs miesto gatves savo pagiringam lėbavimui. „Biuiko“ ratai šnarėjo, grikšėdami traiškė sudaužytus stiklus, vėliau iš Keturioliktosios gatvės pasuko į vakarus, į Euklido aveniu, aplenkdami du automobilius, kurie susidaužė kaktomuša ir šitaip sustingo, jų buferiai persipynė tarsi meilužiai po pavykusios juodviejų savižudybės.

Ant „Biuiko“ stogo buvo įtaisytas garsiakalbis, iš jo sklido pypsėjimas, paskui pasigirdo nuzulintos plokštelės džeržgesys, ir virš apmirusių Di Moino gatvių pakilo švelnus Motinos Meiblės Karter balsas, dainuojantis bliuzą „Laikykis saulėtos pusės“:

Laikykis saulėtos pusės,

Visuomet saulėtos, tiktai jos,

Laikykis saulėtos gyvenimo pusės,

Nors rūpesčiai tave kamuos,

Pamirši turėjęs juos kitados,

Jei laikysies saulėtos pusės...

Senutėlis „Biuikas“ vis riedėjo ir riedėjo, sukdamas aštuonetus, kilpas, kartais apvažiuodamas tą patį kvartalą po tris keturis sykius. Kai jis atsimušdavo į šaligatvio paaukštinimą (arba pervažiuodavo tysantį kūną), plokštelė užsikirsdavo. Dvidešimt minučių iki vidurnakčio „Biuikas“ įsmuko į kelkraščio įdubą ir nurimo. Paskui variklis vėl suūžė. Dabar pro garsiakalbį sklido Elvio Preslio „Senas nušiuręs kryžius“, o nakties vėjas blaškėsi gatvėmis, kuždėjosi su medžiais ir virš buvusio koledžo pastato griuvėsių plaikstė paskutinius dūmelius.

*

lš Prezidento kalbos, pasakytos 21 valandą, nors daugelyje rajonų jos nematė ir negirdėjo:

— ...didi nacija, tokia kaip mūsiškė, privalo atsilaikyti. Mums nevalia bijoti menkiausio šešėlio kaip mažiems vaikams tamsiame kambaryje, bet lygiai taip pat negalime deramai neįvertinti šios rimtos gripo epidemijos. Bendrapiliečiai, aš raginu jus neiti iš namų. Jeigu negaluojate, likite lovose, gerkite aspiriną ir kuo daugiau skysčių. Galite neabejoti, kad daugiausiai po savaitės jausitės kur kas geriau. Leiskite man pakartoti, ką jau šį vakarą jums kalbėjau: tai netiesa, — netiesa , — jog šitas gripo štamas yra fatališkas, kaip tvirtina įvairūs kliautininkai. Daugeliu atveju ligonis gali tikėtis, kad jau po savaitės jis vėl tvirtai stovės ant kojų ir bus sveikas. Taigi...

(kosulio priepuolis)

— Taigi, pasklido radikalių grupuočių platinamas šmeižtas, esą šis gripo štamas buvo kažin kaip sukurtas vyriausybės dėl galimojo panaudojimo karo tikslams. Bendrapiliečiai, tai piktybiška klastotė, ir aš norėčiau panašioms kalboms nedelsiant užkirsti kelią. Mūsų šalis pasirašė Ženevos susitarimą dėl nuodingųjų dujų, nervus paralyžiuojančių medžiagų nenaudojimo ir bakteriologinio ginklo kūrimo bei gamybos uždraudimo. Nei dabar, nei anksčiau mes niekuomet...

(čiaudi)

— ...mes niekuomet neužsiėmėme slapta gamyba medžiagų, draudžiamų Ženevos susitarimo. Tai ypatingai rimta gripo epidemija, bet ne daugiau. Mes turime pranešimų apie panašius gripo protrūkius ir kitose šalyse, įskaitant Rusiją ir raudonąją Kiniją. Todėl mes...

(kosti ir čiaudi)

— ...mes raginame jus laikytis rimties ir pranešame, kad šios savaitės pabaigoje arba kitos pradžioje priešgripine vakcina jau galės pasinaudoti tie, kurie dar nepasveiko. Kai kuriuose rajonuose buvo sutelktos Nacionalinės gvardijos pajėgos apginti gyventojus nuo chuliganų, vandalų, panikuotojų, bet gandai, neva tam tikri miestai „okupuoti“ reguliariosios kariuomenės arba nepranešamos naujienos, yra absoliutus melas. Bendrapiliečiai, tai įžūli klastotė, ir aš norėčiau nedelsiant paneigti šiuos gandus...

*

Ant Pirmosios baptistų bažnyčios Atlantoje pastato sienos raudonais dažais pulverizatoriumi buvo išvedžiota: