Stephen King - Dvikova

*

Beždžionė nudvėsė be penkiolikos minučių dvyliktą. Ji paprasčiausiai sėdėjo savo vietoje, apatiškai parėmusi letenėlėmis smakrą, paskui jos vokai nusileido, ir gyvūnėlis griuvo priekin, siaubingai pliaukštelėdamas galva į cementinį pagrindą.

Laris daugiau nebenorėjo čia sėdėti. Jis atsistojo ir be jokio tikslo patraukė į žaidimų aikštelę. Dar prieš penkiolika minučių jis kažkur tolumoje tebegirdėjo senio riksmus, kuris gąsdino visus pabaisomis, bet dabar atrodė, kad vieninteliai garsai, trikdę parko tylą, buvo jo paties žingsniai ir paukščių čiulbesys. Akivaizdu, kad paukščiai gripu neužsikrėtė. Jų laimei.

Artėdamas prie orkestro aikštelės, Laris išvydo ant suoliuko sėdinčią moterį. Turėjo apie penkiasdešimt metų, bet ji aiškiai dėjo nemažai pastangų, idant atrodytų jaunesnė. Ji mūvėjo labai brangiais pilkšvai žaliais šortais, dėvėjo šilkine kaimietiško stiliaus palaidinuke... bet Laris žinojo, kad vargu ar kaimiečiai išgali dėvėti brangias šilkines palaidinukes. Moteris grįžtelėjo į Lario žingsnių garsą. Rankoje ji laikė tabletę, kurią manieringai įsidėjo burnon, tarsi tai būtų ne vaistai, o riešutas.

— Labas, — tarė Laris. Moters veidas buvo ramus, žydrose jos akyse žėrėjo aštrus protas. Ji nešiojo akinius auksiniais rėmeliais, o ir užrašų knygelė buvo aptaisyta kažin kuo brangiu. Ant pirštų mūvėjo keturis žiedus: tuoktuvių, du su briliantais ir vieną su smaragdu, savo dydžiu nenusileidžiančiu katino akiai.

— Aš nepavojingas, — pridūrė Laris. Juokinga buvo apie tai kalbėti, bet ši moteris nešiojo ant rankų ne mažiau kaip dešimt tūkstančių dolerių. Žinoma, visa tai galėjo pasirodyti imitacija, bet ji nebuvo panaši į moterį, kuri nešiotų pigius blizgučius.

— Taip, — pritarė ji, — jūs neatrodote grėsmingai. Be to, nesergate, — tardama paskutinį žodį, balsą šiek tiek pakėlė aukštyn, tvirtinimą paversdama lyg ir mandagiu klausimu. Ji nebuvo tokia rami, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio: vienoje kaklo pusėje nervingai pulsavo vena, o žydrose jos akyse slypėjo tasai pat išgąstis, kurį Laris šįryt skusdamasis pastebėjo savosiose.

— Ne, nemanau, kad sergu. O jūs?

— Visiškai ne. Ar pastebėjote, kad prie jūsų bato prilipo ledų popierėlis?

Laris dirstelėjo žemyn ir pamatė, kad taip ir yra. Tai privertė jį paraudonuoti — įtarė, jog tokiu pat tonu jinai įspėtų ir dėl prasisegusio antuko. Atsistojęs ant vienos kojos, pamėgino popierėliu atsikratyti.

— Jūs panašus į garnį, — nusišypsojo moteris. — Atsisėskite ir nusiimkite popierių. Mane vadina Rita Blekmur.

— Malonu su jumis susipažinti. Esu Laris Andervudas.

Jis prisėdo šalia. Moteris ištiesė ranką, ir Laris ją paspaudė, pirštai prisiglaudė prie žiedų. Paskui jis droviai nusiėmė popierėlį ir išmetė į šiukšlių dėžę už suoliuko; užrašas ant jos skelbė: „TAI JŪSŲ PARKAS, TODĖL PALAIKYKITE JAME ŠVARĄ!“

Visa ši operacija jam pasirodė juokinga. Atkraginęs galvą, Laris ėmė juoktis. Tai buvo pirmas tikras juokas nuo tos dienos, kai jis parėjo į namus ir rado ant grindų gulinčią motiną. Patyręs, kad nuostabus pojūtis, kurį teikia juokas, nė kiek nepasikeitė, Laris buvo be galo laimingas. Juokas kilo iš vidaus ir veržėsi pro dantis taip pat džiugiai kaip anksčiau. Rita Blekmur irgi prajuko — tiek iš jo, tiek drauge su juo, ir Larį dar sykį sužavėjo jos rafinuotumas ir patraukli elegancija. Ji priminė Irvino Šou romanų herojes. Galbūt iš „Naktinio darbo“ ar dar iš kokio nors kūrinio, nufilmuoto televizijai, kai jis dar buvo visiškai mažas.

— Kai išgirdau jūsų žingsnius, norėjau pasislėpti, — tarė ji. — Pamaniau, jog tai keistasis filosofas sudaužytais akiniais.

— Monstrų šauklys?

— Jis patsai save taip vadina ar jūs šitaip jį praminėte?

— Aš taip jį vadinu.

— Labai vykusiai, — pastebėjo ji, praverdama rankinuką ir išsiimdama pakelį brangių mentolo cigarečių. — Jis primena man pamišusį Diogeną.

— O, jis paprasčiausiai ieško tikrų monstrų, — taip pasakęs, Laris vėl nusikvatojo.

Moteris užsirūkė ilgą cigaretę ir su pasitenkinimu išpūtė dūmą.

— Jis neserga, — toliau kalbėjo Laris. — Bet aplinkui dauguma pasiligoję.

— Mano namo durininkas taip pat atrodo gana sveikas, — pastebėjo Rita. — Jis vis dar savo poste. Išeidama šiandien rytą daviau jam penkis dolerius. Nežinau, ar šitaip pasielgiau todėl, kad jis vis dar tarnyboje, ar todėl, kad sveikas. Kaip jūs manote?

— Pakankamai gerai jūsų nepažįstu, kad galėčiau atsakyti.

— Be abejo, nepažįstate, — kai ji dėjo cigaretes atgal į rankinuką, Laris pastebėjo ten gulintį pistoletą. Rita atkreipė dėmesį į jo žvilgsnį. — Tai mano vyro. Jis buvo svarbiausio Niujorko banko vyriausiasis valdytojas. Būtent šitaip jis prisistatinėjo, kai kas nors klausdavo, kaip jam pavyksta išlaikyti tokią puikią formą. Aš-svarbiausio-Niujorko-banko-vyriausiasis-valdytojas. Jis mirė prieš porą metų. Pusryčiavo su vienu iš tų arabų, kurie atrodo tarsi susitepę visas atviras savo odos vietas blizgančiu kremu, ir patyrė gilaus infarkto priepuolį. Jis taip ir pasimirė su kaklaraiščiu. Kaip jums atrodo, ar tai atitinka mūsų kartos žmonių charakteristiką ir patvirtina seną posakį apie mirtį savo poste? Henris Blekmuras mirė su kaklaraiščiu. Man tai prie širdies, Lari. Jis beprotiškai bijojo plėšikų, todėl įsigijo ginklą. Ar tiesa, kad šaudant jis trūkčioja ir kelia didelį triukšmą, Lari?

Laris, kuris niekad gyvenime nešaudė, atsakė:

— Manau, kad tokio mažo pistoleto atatranka nedidelė. Tai 38-as kalibras?

— Greičiausiai 32-as, — Rita išsitraukė pistoletą iš rankinuko, ir Laris pastebėjo, jog jame labai daug flakonėlių su tabletėmis. Šįsyk jinai Lario žvilgsnio nematė: moters akys buvo nukreiptos į nedidelį medį už penkiolikos žingsnių.

— Ko gero, man reikia pamėginti. Kaip jūs manote, ar pataikysiu į aną medį?

— Nežinau, — sunerimęs pratarė jis. — Aš nežinau, kad...

Rita paspaudė gaiduką ir iššovė. Medžio kamiene atsirado mažytė skylutė.

— Taikli akis, — su pasitenkinimu pratarė ji ir pūstelėjo iš vamzdžio kylantį dūmelį, kaip daro gangsteriai kino filmuose.

— Tikrai puikiai, — patvirtino Laris, o jo širdis ėmė plakti normaliu ritmu tik tuomet, kai Rita įsikišo pistoletą į rankinuką.

— Aš negalėčiau nušauti žmogaus. Esu tikra. Be to, greitai čia nebeliks nieko, ką galima būtų nušauti, ar ne?

— Na, šito aš nežinau.

— Jūs stebite mano žiedus. Duoti vieną?

— Kaip? Ne! — Laris vėl plykstelėjo.

— Kaip bankininkas, mano vyras tikėjo briliantais. Tikėjo jais taip, kaip .baptistai tiki Apokalipse. Aš turiu labai daug briliantų, ir visi jie apdrausti. Mums priklausė ne tik brangakmeniai, Hariui ir man, bet dar daug kas. Bet jeigu kas nors šių briliantų užsigeis, juos atiduosiu. Galų gale juk tai tik akmenys, ar ne?

— Manau, kad taip.

— Žinoma, — tarė Rita, ir jos kaklo vena vėl ėmė pulsuoti. — Jeigu plėšikas pareikalaus, nusiimsiu ne tik juos, bet duosiu dar ir Kartjė adresą. Jų brangakmenių kolekcija daug turtingesnė už manąją.

— Ką dabar ketinate daryti? — paklausė Laris.

— O ką galite pasiūlyti?

— Nežinau, — atsidusęs atsakė Laris.

— Tą patį galiu pasakyti ir aš.

— Žinote, šiandien rytą aš sutikau vaikiną, kuris pasisakė, jog keliaus į „Jankių“ stadioną ir ten... masturbuosis, — Laris pajuto, kaip vėl paraudo.