Stephen King - Dvikova

„ Brangus Jėzau! Netrukus aš Tave pamatysiu. Tavo draugė Amerika.

P. S. Tikiuosi, kad savaitės pabaigoje Tu turėsi dar kokią nors vakcin ą

27 skyrius

Birželio 27-osios ryte Laris Andervudas, sėdėdamas ant suoliuko Centriniame parke, stebėjo žvėryną. Už jo driekėsi mašinomis užtvindyta Penktoji aveniu. Automobilių savininkai arba buvo negyvi, arba bėgo. O išilgai Penktosios aveniu smilko išgrobstytos prabangios parduotuvės.

lš savo vietos Laris regėjo liūtą, antilopę, zebrą ir beždžionėlę. Visi, išskyrus beždžionėlę, buvo negyvi. Kiek Laris galėjo spręsti, gyvūnai padvėsė ne nuo gripo, jie Dievas žino kiek laiko negavo ėsti ir gerti, būtent tai juos ir pakirto. Visus, išskyrus beždžionėlę. Per trejetą valandų, kurias Laris čia prasėdėjo, beždžionėlė sukrutėjo tik keturis ar penkis kartus. Ji buvo pakankamai nuovoki, kad išvengtų mirties nuo bado ir troškulio — kol kas, tačiau ją akivaizdžiai kamavo supergripas. Ši beždžionė atrodė labai ligota. Tai buvo senas žiaurus pasaulis.

lš kairės nuo jo gyvūnų figūrėlėmis papuoštas laikrodis rodė vienuoliktą valandą. Figūrėlės, kurios kažkada pritraukdavo tūkstančius vaikučių, dabar vaidino tuštumai. Meška pūtė ragą, drožinėta beždžionėlė (ji niekuomet nesusirgs, bet galop gali sugesti) grojo tambūrinu, o dramblys straubliu mušė būgną. Slogi melodija, vaikuti, velniškai slogi. Pasaulio pabaigos siuita, atlikta laikrodžio figūrėlių.

Kaip ir dera, po vienuolikos dūžių laikrodis nutilo, ir Laris vėl išgirdo kimius klaikius riksmus, dabar jau prislopintus atstumo. Šį nuostabų rytą riksmai sklido kažin kur iš kairės, ko gero, žaidimų aikštelės. Galbūt koks nors monstras įgriuvo į tvenkinį ir ten paskendo?

— Monstrai ateina! — šūktelėjo silpnas prikimęs balsas. Šį rytą prasisklaidė sunkūs debesys, ir diena buvo vaiski bei karšta. Pro Lario nosį praskriejo bitė ir, nutūpimo vieta pasirinkusi nuostabųjį bijūną, nusileido į artimiausią klombą. lš žvėryno sklido raminantis, migdantis musių zyzimas, jos skrido į narvus ir tūpė ant kritusių žvėrių.

— Monstrai jau artinasi! — taip šaukė aukštas vyriškis; iš pažiūros jis turėjo šešiasdešimt su trupučiu metų. Pirmą sykį Laris jį išgirdo vakar vakare. Tamsoje, apgaubusioje nenatūraliai tylų miestą, šis silpnas graudus balsas atrodė pompastiškas ir kraupus, pamišusio Jeremijo balsas, sklindantis virš Manheteno, atsiliepiantis aidu, kviečiantis ir keliantis nerimą. Laris, kuris išjungęs šviesą gulėjo ant lovos nesudėdamas bluosto, staiga, nors tai prieštaravo bet kokiai logikai, įsitikinęs pamanė, jog šitas rėksnys seka įkandin jo, ieško būtent jo, kaip kažkada naktiniuose košmaruose elgėsi jo sapnų pabaisos. Labai ilgai atrodė, kad balsas artėja: — Monstrai ateina! Monstrai jau kelyje! Jie priemiesčiuose! — Laris netgi tikėjosi, kad durys, nors jis užrakino visas tris spynas, netrukus bus išlaužtos, ir tasai rėksnys atsidurs greta... bet ne žmogiškas padaras, o milžinas trolis-baidyklė, šuns galva, akimis kaip dubenėliai ir iltimis vietoje dantų.

Bet ryte Laris išvydo jį parke — tai viso labo buvo tik pamišęs senis velvetinėmis kelnėmis, striuke ir akiniais raginiais rėmeliais. Laris pabandė jį užkalbinti, bet žmogelis persigandęs, rėkdamas, kad pabaisos gali pasirodyti gatvėse bet kuriuo metu, spruko šalin. Jis peršoko žemutę užtvarą ir nuskuodė dviračių takeliu, juokingai tapnodamas batais, jo akiniai nulėkė žemėn, bet nesudužo. Laris patraukė jo linkui, tačiau nesuspėjo prisiartinti, kai rėksnys sugriebė akinius ir nenumaldomai šūkčiodamas savo įspėjimą nulapnojo į žaidimų aikštelę. Taigi Lario nuomonė apie šį žmogų mažiau nei per dvylika valandų pasikeitė nuo mirtino siaubo iki pasibodėjimo ir netgi susierzinimo.

Parke buvo ir kitų žmonių; su kai kuriais Laris pasišnekėjo. Visi elgėsi vienodai. Laris pamanė, kad ir jis pats ne itin nuo jų skiraisi. Visi buvo priblokšti, kalbėjo nerišliai, atrodė, jog pokalbio metu neįstengia susilaikyti nekedenę jo rankovės. Kiekvienas buvo išgyvenęs savo istoriją. Bet visos šios istorijos buvo panašios. Jų draugai arba giminaičiai buvo mirę arba merdėjo. Gatvėse šaudo, Penktojoje aveniu — tikras pragaras, ar tiesa, kad Tifanio daugiau nebėra, ar gali taip būti? Ir kas gi valys? Kas imsis išvežti šiukšles ir yrančius lavonus? Gal geriau išvažiuoti iš Niujorko? Jie girdėjo, kad kariškiai saugo visus įvažiavimus ir išvažiavimus iš miesto. Viena moteris būgštavo, kad iš požemių gali išlįsti ir užtvindyti miestą žiurkės. Tai Larį sugrąžino prie nelinksmų minčių, kurias jis dūmojo pirmą dieną atvykęs į Niujorką. Vienas jaunuolis Lariui patikliai prisipažino, norįs realizuoti viso savo gyvenimo svajonę. Jis nukaks į „Jankių“ stadioną, nuogas perbėgs išilgai aikštės, o paskui ims masturbuotis. „Vienintelis šansas gyvenime, drauguži“, — pasakė jis Lariui prisimerkdamas, o paskui nudrožė sau.

Dauguma žmonių parke buvo ligoti, bet tik nedaugelis čia mirė. Greičiausiai juos baugino perspektyva būti suėstiems žvėrių, tad pajutę artėjantį galą slinkdavo į namus. Šį rytą Laris tik vieną kartą akis į akį susidūrė su mirtimi — gerai, kad tik vieną. Jis nupėdino pagrindine alėja į tualetą. Laris pravėrė duris, ir įkritusiomis akiduobėmis į jį įsispitrijo besišypsantis negyvas vyriškis kirminais ir lervomis nusėtu veidu, vis tebesėdintis ant unitazo, prie nuogų klubų nuleistomis rankomis. Lariui į nosį tvojo pašvinkęs, šleikščiai saldus irimo smarsas, tarytum sėdintis vyras būtų gaižus saldainis, saldus masalas musėms privilioti. Laris užtrenkė duris, bet jau buvo per vėlu: bematant teko išsiskirti su kukurūzų dribsniais, kuriuos valgė pusryčiaudamas; jį taip žiauriai tąsė, kad Laris ėmė nerimauti, ar nesprogo kas nors jo viduriuose. „Dieve, jeigu Tu esi, — meldėsi grįždamas iš tualeto, — jeigu šiandien Tu priiminėji prašymus, drauguži, prašau padaryti taip, kad daugiau nieko panašaus neregėčiau. Aš neįstengsiu šito atlaikyti. Iš anksto dėkoju“.

Ir dabar, sėdėdamas ant suoliuko (rėksnys pasitraukė už girdimumo ribų, bent jau kol kas), Laris atsigodėjo begalvojąs apie beisbolo žaidynių Pasaulinę Seriją prieš penkerius metus. Tai buvo malonūs prisiminimai, kadangi dabar jam atrodė, kad būtent anuomet paskutinį kartą jis jautėsi tikrai laimingas, fiziškai sveikas ir stiprus, o proto neslėgė sunkios mintys.

Tai vyko išsyk po to, kai jiedu su Rudžiu išsilakstė į skirtingas puses. Tas idiotiškas išsiskyrimas buvo siaubingas, ir jeigu jis kada nors vėl pamatytų Rudį (niekuomet šitaip neatsitiks, atsidusdamas pakuždėjo jam vidinis balsas), Laris atsiprašytų. Jis pultų į kojas ir bučiuotų Rudžio batus, jeigu to reikėtų, idant vėl viskas būtų gerai kaip ir anksčiau.

Jiedu leidosi į kelionę po šalį senu 1968 metų laidos „Merkuriu“, kuris Omahoje sugedo. Iš ten jie pora dienų ėjo pėsčiomis, važiavo pakeleivingomis mašinomis į vakarus, paskui kelias savaites dirbo, po to vėl riedėjo pakeleivingu transportu. Jiedu šiek tiek padirbo fermoje Nebraskos vakaruose, ir tuomet vieną vakarą Laris, žaisdamas pokerį, pralošė visus šešiasdešimt dolerių. Ir kitą dieną buvo priverstas paprašyti Rudžio paskolinti, kad galėtų išsisukti. O dar po mėnesio jie nusigavo iki Los Andželo, ir būtent Laris pirmasis susirado darbą — žinoma, jeigu indų plovimą už minimalų atlyginimą galima pavadinti darbu. Kartą vakare, po kokių trijų savaičių, Rudis pakreipė pokalbį apie skolą. Jis pasakė sutikęs vieną vaikiną, kuris nurodė gerą įdarbinimo agentūrą, tačiau reikia įmokėti dvidešimt penkis dolerius. Tai ir sudarė tą sumą, kurią Laris pasiskolino po nesėkmingo pokerio lošimo. Įprastomis aplinkybėmis, pasakė Rudis, jis niekuomet to neprimintų, bet...