Stephen King - Dvikova

— Jam teks labai toli keliauti, — atsiliepė Rita. — Kodėl jam nepasiūlėte ko nors arčiau? — ji atsiduso, ir atodūsis perėjo į virpulį. Rita atsidarė rankinuką, išsitraukė flakonėlį su tabletėmis ir vieną įsidėjo burnon.

— Kas tai? — paklausė Laris.

— Vitaminas E, — įtemptai šypsodama, atsakė ji. Vena ant jos kaklo kelis kartus virptelėjo ir nurimo. Moteris vėl atrodė nesudrumsčiama.

— Baruose nieko nėra, — ūmai pratarė Laris. — Buvau užėjęs į vieną Keturiasdešimt trečiojoje, ten visiškai tuščia. Ten toks aukštas raudonmedžio baras — nuėjau už jo ir įsipyliau pilną stiklą „Džono Volkerio“. Bet man praėjo noras gerti. Todėl palikau taurę ant baro ir išėjau.

Jiedu drauge tarsi duetu atsiduso.

— Su jumis labai malonu šnekučiuotis, — pasakė Rita. — Jūs labai man patikote. Puiku, kad jūs ne pamišėlis.

— Dėkoju, misis Blekmur, — Laris buvo nustebintas ir kartu pamalonintas.

— Rita. Mano vardas Rita.

— Gerai.

— Tu nori valgyti, Lari?

— Jeigu atvirai, tai noriu.

— Ko gero, tuomet ponas pakvies damą su juo papietauti?

— Su malonumu.

Atsistojusi Rita vos prašančia šypsenėle pasiūlė jam ranką. Kai Laris paėmė ją už parankės, užuodė švelnų kvepalų aromatą, kvapą, kuris vienu metu ir ramino, ir kėlė vaikystės prisiminimus. Jo motina kvėpinosi kaskart, kai jie susiruošdavo į kiną. Bet jis tai pamiršo, kai jiedu paliko parką ir nužingsniavo Penktąja aveniu, tolyn nuo negyvos beždžionės, Monstrų šauklio ir pajuodusio, amžiams ant unitazo prisėdusio saldaus masalo. Rita be perstojo plepėjo, ir vėliau Laris iš jos tauškalų nieko nepajėgė prisiminti (o taip, tik vieną dalyką: ji prisipažino visuomet svajojusi pasivaikščioti už parankės Penktąja aveniu su jaunu vyriškiu, pakankamai jaunu, kad galėtų būti jos sūnumi, bet juo nesančiu), paskui jis atmintyje nuolat atkurdavo šį pasivaikščiojimą, ypač tas jo minutes, kai ji pradėjo nervintis. Gražią jos šypseną, lengvą, cinišką, rafinuotą tauškėjimą, jos šortų šlamesį.

Jiedu užsuko kavinėn, ir Laris ėmė gaminti, tiesa, tai jam sekėsi šiek tiek negrabiai, bet Rita žavėdamasi pasitikdavo kiekvieną patiekalą: žlėgtainį, keptas bulves, tirpstančią kavą, pyragą su braškėmis ir rabarbarais.

28 skyrius

Šaldytuve rado į celofaną įvyniotą braškinį pyragą. Franė ilgai apstulbusi spoksojo į jį, paskui padėjo ant stalo, išvyniojo ir gabalėlį atsipjovė. Kai šį gabalą kėlė ant mažutės lėkštelės, viena braškė nukrito. Franė uogą pakėlė ir ją suvalgė. Paskui kruopščiai nušluostė ant stalo paliktą uogos žymę. Likusį pyragą vėl suvyniojo į celofaną ir padėjo atgal į šaldytuvą.

Franė jau grįžtelėjo, ketindama paimti atpjautą gabalėlį, kai jos žvilgsnis nusileido ant pakabeklio peiliams, kurį sumeistravo jos tėvas. Peiliai kybojo ašmenimis į apačią, ant jų žaidė saulės atšvaitai. Franė labai ilgai spitrijo į peilius. Liūdna, rūškana jos veido išraiška nesimainė, o pirštai be perstojo tąsė prijuostės kraštą.

Pagaliau maždaug po penkiolikos minučių ji prisiminė, kad kažin ką darė. Bet ką? Be jokios priežasties galvoje ėmė suktis viena frazė: „ Prieš pastebėdamas krislą kaimyno akyje, pirmiausiai išsiimk rąstą iš savosios“. Ji susimąstė. Krislą? Rąstą? Būtent ši frazė labiausiai jai nepatiko. Kokį rąstą? Gal lubų siją? O gal mėnulio šviesos spindulį? Dar buvo žybsinčios šviesos spinduliai ir švytintys veidai, ir dar niujorkietis majoras Eibas Bymas [* Čia žodžių žaismas. Angliškai beam — spindulys, šviesos pluoštas, sija, rąstas], jau nekalbant apie dainą, kurią jinai išmoko sekmadieninėje mokykloje: „Aš tapsiu jam saulės spindulėliu“.

...prieš pastebėdamas krislą kaimyno akyje...

Bet tai buvo ne akis, o pyragas su braškėmis. Ji grįžtelėjo į jį ir pamatė šliaužiojančią musę. Franė nuvijo ją ranka. Viso gero, misis Muse, nesirodyk Franės pusėj.

Franė labai ilgai spoksojo į pyragą. Jos mama su tėčiu negyvi išties. Motina pasimirė Sanfordo ligoninėj, o tėvas, kuris atskleidė jai savo dirbtuvėlės pasakų pasaulį, gulėjo miręs netolies. Kodėl visi žodžiai rimuojasi? [* Originale — rimuota proza]„ Mano šunį puola blusos, tad atrodo jis nususęs...“

Ūmai Franė atitoko, ir ją vėl persmelkė siaubas. Kambaryje trenkė svilėsiais. Kažkas degė. Ji apsidairė ir išvydo svylančias bulves, kurias pradėjo kepti, o paskui visiškai pamiršo. Virš keptuvės kybojo dvokiantis dūmų debesis. Riebalų purslai lakstė į visas puses, ant dujinės krosnelės nukritę lašeliai čirškė ir geso, tarsi nematomas pirotechnikas būtų surengęs fejerverką. Keptuvė pajuodo.

Franė čiuptelėjo keptuvės rankeną ir staigiai atitraukė pirštus. Buvo pernelyg įkaitusi, kad galėtum paimti. Franė sugriebė virtuvinę pašluostę ir paskubom išnešė šnypščiančią, garuojančią kaip drakonas keptuvę priebutin. Virš gardžiai kvepiančių gėlių ramiai dūzgė bitės, bet Franė vargu ar atkreipė į jas dėmesį. Storas ir minkštas šydas, per pastarąsias keturias dienas gobęs jos jausmus ir emocijas, akimirką nukrito, ir ji tikrai išsigando. Išsigando? Ne, ji išgyveno laukinį siaubą, buvo per vieną žingsnį nuo panikos.

Franė prisiminė, kaip skuto, o paskui pjaustė bulves ir liejo aliejų. Dabar ji galėjo tai prisiminti. Bet kurį laiką ji tiesiog... tiesiog tai pamiršo.

Stovėdama priebutyje, tebelaikydama rankoje pašluostę, ji stengėsi prisiminti savo minčių eigą po to, kai pastatė ant krosnelės keptuvę. Tai atrodė labai svarbu.

Na, pirmiausiai ji pamanė, kad valgis, susidedąs vien iš keptų bulvių, ne itin maistingas. Paskui pagalvojo, kad jeigu 1-ajame plente vis dar atidarytas „Makdonaldas“, tai ji galės nusipirkti mėsainį. Paprasčiausiai sėsti į mašiną ir privažiuoti prie langelio. Ji nusipirks didelį mėsainį ir didelę porciją bulvių, kurias patiekia raudonose kartoninėse dėžutėse. Su mažomis riebalų dėmelėmis viduje. Be abejo, tai nesveika, bet gardu. Be to, nėščioms kyla keistų norų.

Tai atvedė ją prie kitos apmąstymų vėrinio grandies. Mintys apie keistus norus priminė šaldytuve esantį braškinį pyragą. Ūmai Franei pasirodė, kad ji norėtų kąsnelio šio pyrago labiau už viską pasaulyje. Todėl išsiėmė jį iš šaldytuvo, akies krašteliu pamatė pakabeklį peiliams, kurį tėvas sumeistravo motinai (misis Edmonton, daktaro žmona, šiuo įtaisu taip susižavėjo, kad prieš kelis metus Piteris ir jai Kalėdų proga tokį patį padarė), ir jos protas patyrė... trumpą sujungimą. Krislai... rąstai... spinduliai... musės.

— O Viešpatie, — kreipėsi ji į tuščią kiemą ir ravėjimo reikalaujantį tėvo daržą. Ji prisėdo, pasikėlė prijuostę prie veido ir apsiverkė.

Kai ašaros nudžiūvo, jai pasibadė, kad jaučiasi šiek tiek geriau... bet vis dar bijojo. „Nejaugi aš prarandu protą?“ — klausinėjo ji savęs. Nejaugi žmogui taip ir nutinka, kai jis patiria nervinį priepuolį — nesvarbu, kaip tai vadintųsi? Nuo to laiko, kai praėjusį vakarą pusę dvyliktos numirė jos tėvas, Franė gebėjo susikaupti tik fragmentiškai. Ji užmiršdavo, ką veikia, protas tarytum užsnūsdavo, arba ji paprasčiausiai sėdėdavo apskritai apie nieką negalvodama, o tai, kas dėjosi pasaulyje, suvokė ne daugiau už kopūsto gūžę.

Mirus tėvui, Franė labai ilgai sėdėjo greta jo kūno. Po to pagaliau nusileido apačion ir įsijungė televizorių. Be jokios priežasties, tiesiog tai pasirodė gera mintis. Transliavo tik NBC kanalas iš Portlendo, regis, rodė kažkokios beprotiškos egzekucijos šou. Juodaodis vyras, primenantis kukluksklano galvažudį, tik afrikietišką jo variantą, vaizdavo baltųjų žudynes, nušaunant juos pistoletu, o kiti vyrai studijos auditorijoje jam plojo. Be abejo, tai viso labo buvo tik žaidimas, — tokių dalykų, jeigu jie iš tiesų vyksta, televizija nerodo, — bet tai neatrodė kaip žaidimas. Visa tai Franė vaizdavosi kaip „Alisos Stebuklų šalyje“ beprotišką versiją, tik tai buvo ne Širdžių Dama, kuri šaukė: „Nukirsti galvą!“, o... kas? Kas? Tikriausiai Pikų Valetas. Nors šis mėsos kalnas skiaute perjuostais klubais mažai kuo priminė Pikų Valetą.