Stephen King - Dvikova

Franę smaugė ašaros. Ji nuskuodė į namus, vos neatsitrenkdama į „Kadilako“ priekį. Žinojo, kad Haroldas spokso į jos šokčiojančius sėdmenis, savo iškrypusioje vaizduotėje sužadindamas visas tas scenas, kurios tarsi pornografiniame filme nuolat mainėsi jo galvoje, ir tai dar labiau siutino, liūdino; jai kaip niekuomet norėjosi raudoti.

Užsitrenkdamos paskui ją, tyliai trinktelėjo stiklinės durys. Franė pripuolė prie kriauklės ir išgėrė tris stiklines šalto vandens — padarė tai pernelyg greitai, ir į jos smilkinį giliai įsismelkė sidabrinė skausmo adatėlė. Bematant sutraukė pilvą, ir ji nusičiupo keramikinės kriauklės — užsimerkusi ėmė laukti, kol ims žiaugčioti. Po akimirkos skrandis jai pranešė, jog šaltą vandenį priima — bent jau savo sąlygomis.

— Frane? — balsas skambėjo tyliai ir netvirtai.

Ji grįžtelėjo ir išvydo už stiklinių durų stovintį Haroldą, jo rankos buvo nevalingai nukarusios išilgai kūno. Vaikinas atrodė sunerimęs, nelaimingas, ir Franė netikėtai pajuto jam gailestį. Hariui Lauderiui, važinėjančiam po šį apgailėtiną išmirusį miestelį Rojaus Breningeno „Kadilaku“, Haroldui Lauderiui, kuris, ko gero, niekuomet savo gyvenime nesusitikinėjo su mergina, Haroldui Lauderiui, sugniuždytam savo įsitikinimo, jog viskas jo gyvenime tėra aukštesnės jėgos prakeiksmas. Pasimatymai, merginos, draugai. Greičiausiai prakeiktas ir jis patsai.

— Hari, atleisk.

— Nereikia, aš neturėjau teisės nieko sakyti. Klausyk, jei nori, galiu padėti.

— Ačiū, bet geriau tai padaryti man vienai. Tai...

— Tai asmeniška. Be abejo, aš suprantu.

Ji galėjo iš spintos išsiimti sportinius marškinėlius, bet jis, aišku, susiprotėtų, kodėl ji tai padarė, o Franė nenorėjo priversti jį pasijusti nejaukiai. Haroldas kaip įmanydamas stengėsi pasirodyti geras vaikinas — tiesa, tai šiek tiek priminė pokalbį užsienio kalba. Franė išėjo priebutin, ir jiedu prastovėjo ten keletą minučių, žiūrėdami į sodelį, į duobę su žemės kauburėliais jos pakraščiuose. O vasaros šutra tebetvyrojo aplink juos, tarytum nieko nebūtų pasikeitę.

— Ką rengiesi daryti? — paklausė ji Haroldo.

— Neišmanau, — atsiliepė jis. — Žinai... — jis sutriko. — Man labai sunku prisipažinti. Esu ne pats mylimiausias žmogus šiame Naujosios Anglijos plotelyje. Abejoju, kad mano garbei kada nors pastatys paminklą miesto centre, net jeigu tapsiu įžymiu rašytoju, kaip kažkada vyliausi. Kitaip sakant, tikiu, jog sulauksiu gilios senatvės ir nešiosiu barzdą iki juosmens, iki pasirodys toks pat talentingas rašytojas kaip aš.

Franė tik žvelgė į jį ir nieko neatsakė.

— Taigi! — šūktelėjo Haroldas, suvirpėdamas visu kūnu, tarsi šis žodis būtų jame sprogęs. — Taigi, aš priverstas apie visą šią neteisybę mąstyti. Neteisybė, bent jau man taip atrodo, tokia pasibaisėtina, kad lengviau patikėti, jog tasai pabaisa, kuris moko išminties mūsų vietinėje švietimo citadelėje, pagaliau pasiekė savo ir išvedė mane iš proto.

Jis kilstelėjo akinius, ir Franė su užuojauta pamanė, kokia išties baisi jo spuogų problema. „Nejaugi jam niekas nesakė, — nustebo ji, — kad vanduo ir muilas galėtų bent kiek jam pagelbėti?“ Nejaugi visi jie buvo pernelyg užsiėmę patys savimi, netgi meilutė Emė, prasmukusi į Meino valstijos universitetą, nors neturėjo tam rimtų pagrindų? Meilutė Emė, kuri buvo tokia nuovoki ir linksma, kiek Haroldas — rukšna.

— ...išvedė mane iš proto, — švelniai pakartojo Haroldas. — „Kadilaku“ aš išmaišiau visą miestą. Tik pažvelk į šiuos batus, — jis šiek tiek kilstelėjo džinsų klešnes, parodydamas blizgančius kaubojiškus batus. — Aštuoniasdešimt šeši doleriai. Paprasčiausiai užėjau į avalynės parduotuvę ir išsirinkau savo dydžio. Jaučiuosi kaip sukčius. Kaip aktorius kažkokiame spektaklyje. Šiandien vieną kitą akimirką buvau įsitikinęs , kad išsikrausčiau iš proto.

— Tai netiesa, — atsakė Franė. Haroldas taip dvokė, tarsi būtų nesiprausęs tris keturias dienas, bet tai daugiau nebekėlė jai pasibjaurėjimo. (Iš kur ši eilutė — „Aš būsiu tavo svajose, jei būsi manose“?) — Mes ne pamišėliai, Haroldai.

— Ko gero, būtų geriau, jei būtume išprotėję.

— Kažkas turėtų ateiti, — tarė Franė. — Po kurio laiko. Kai ši liga, kad ir kokia ji būtų, surys pati save.

— Kas?

— Kas nors, kas už viską atsako, — neužtikrintai pasakė ji. — Kas nors, kas sugebės... na... viską sutvarkyti.

Jis su kartėliu nusijuokė:

— Mano brangus vaikuti... atsiprašau, Frane. Būtent valdžią turintys žmonės tai ir padarė. Jie puikiausiai moka vėl viską sutvarkyti. Jie vienu mostu išsprendė nusmukusios ekonomikos, aplinkos užterštumo, kuro stygiaus ir šaltojo karo problemas. Taip, jie viską sutvarko, tiek to. Jie viską išsprendė, kaip Aleksandras Makedonietis susidorojo su Gordijaus mazgu — perkirsdamas jį kardu į dvi dalis.

— Bet juk tai tiesiog gripo epidemija, Haroldai. Girdėjau tai per radiją...

— Motina Gamta negali panašaus dalyko sugalvoti, Frane. Tavasis kažkas, esantis valdžioje, savo žinioje turi visą būrį virusologų, bakteriologų ir epidemiologų, surinktų į kokią nors valstybinę įstaigą, idant paaiškėtų, kiekgi įdomių vabalėlių jie gali išgalvoti. Bakterijos. Virusai. Mikrobai. O vieną gražią dieną koks nors gerai apmokamas palaižūnas tarė: „Tik pasižiūrėkite, ką aš išradau. Tai nužudo bemaž visus. Argi tai ne grandioziška?“ Ir jie pakabino jam ant krūtinės medalį, ir davė premiją, ir didžiulį namą, o paskui kažkas išleido „tai“ į laisvę... Ką tu ketini daryti, Frane?

— Palaidoti tėvą, — tyliai atsakė ji.

— O... taip, žinoma, — Haroldas kelias akimirkas žvelgė į ją, o po to paskubom užsikirsdamas tarė: — Paklausyk, aš rengiuosi iš čia ištrūkti. lš Ogankvito. Jeigu čia užtruksiu, tai iš tiesų išprotėsiu. Frane, kodėl gi tau nevažiuoti su manimi?

— Kur?

— Nežinau. Kol kas dar nežinau.

— Na ką gi, jeigu nuspręsi, kur būtent, pranešk man.

Haroldo veidas nušvito:

— Gerai, su malonumu. Tai... žinai, tai klausimas... — vaikinas nutilo ir negrabiai susverdėjęs ėmė leistis priebučio laipteliais. Jo naujieji kaubojiški batai blizgėjo saulėje. Franė žvelgė jam įkandin su liūdna nuostaba.

Prieš sėsdamas už automobilio vairo, Haroldas pamojo jai ranka. Franė atsakydama irgi jam mostelėjo. Kai jis įjungė degimą, mašina neprofesionaliai sudrebėjo, paskui trukčiodama ėmė riedėti atbula įvažiuojamuoju keliuku. Haroldas pasuko kairėn, ratais laužydamas Karlos gėles, o kai išvažiavo į kelią, vos nenusirito nuo pakelės griovio. Vėliau, kelis sykius pyptelėjęs, nudūmė tolyn. Franė žvelgė jam įkandin, kol „Kadilakas“ pranyko iš akiračio, o po to sugrįžo į tėvo sodelį.

*

Apie ketvirtą valandą, visa drebėdama, eikvodama paskutines jėgas, Franė pakilo laiptais. Karštis, įtampa ir nuovargis atsiliepė buku skausmu smilkiniuose. Jinai įkalbinėjo save, kad galima luktelėti kitos dienos, bet tai tik dar labiau viską supainiotų. Po pažastimi spaudė geriausią savo motinos damastinę staltiesę, tą, kurią tiesdavo specialiai svečiams.

Viskas sekėsi ne taip gerai, kaip ji tikėjosi, bet vis dėlto ne taip blogai, kaip būgštavo. Ant tėvo veido kirbėjo musės: skraidė, sukabindavo savo plaukuotas priekines kojeles draugėn, paskui jas išskirdavo, jo veidas pajuodo, bet dirbdamas sode tėvas taip įdegė, jog tai buvo mažne nepastebima... jeigu priverstum savo protą to nepastebėti. Kvapo nesijautė, o būtent jo Franė bijojo labiau už viską.