Stephen King - Dvikova

Lova, ant kurios jis pasimirė, buvo dvigulė, daugelį metų Piteris dalijosi ja su Karla. Franė patiesė staltiesę motinos pusėje taip, kad kraštelis glaustųsi prie tėvo rankos, klubo ir kojos. Po to, giliai įkvėpusi (galvoje kurtinančiai dunksėjo), ji pasiruošė susukti tėvą jo įkapių drobulėn. Piteris Goldsmitas buvo apsirengęs dryžuota pižama, ir tai Franei pasirodė perdėm trivialu bei niekinga, bet ką padarysi. Ji nepajėgė net galvoti apie tai, kad pradžioje derėtų jį nurengti, o vėliau vėl aprengti.

Stengdamasi įveikti vidinį pasipriešinimą, Franė įsikibo į kairiąją tėvo ranką — ji buvo tvirta ir nelanksti kaip kėdės koja — ir timptelėjo, perversdama kūną. Atliekant šį veiksmą, iš jo išsiveržė pratisas, gargaliuojantis, kliuksintis garsas, raugulys, kuris, atrodė, tęsis iki begalybės, sučerškėjo jo gerklėje, tarsi ten būtų susispietę skėriai, dabar ūmai atgiję tamsiame koridoriuje ir maldaujantys juos išlaisvinti.

Sudrebėjusi Franė atšoko atgal, smarkiai atsitrenkdama į naktinį staliuką. Sukos, šepetėliai, tėvo žadintuvas, krūvelė monetų, kažkokie segtukai žvangėdami nulėkė ant grindų. Dabar atsirado ir kvapas — pašvinkęs, dujiškas dvelksmas, ir tai, kas dar buvo likę iš savotiškos apsauginės plėvelės, dengusios jos sąmonę, akimoju išgaravo — Franei atsivėrė tiesa. Parpuolusi ant kelių, ji apglėbė rankomis galvą ir sustūgo. Ji laidojo ne didelę lėlę: tai savo tėvą ji laidojo, ir jo žmogiškosios prigimties likutis, patsai paskutinis, buvo štai šitas vimdantis dvelksmas, kuris dabar pakibo ore. Bet ir šis netrukus pranyks.

Pasaulis papilkėjo, ir jos asmeninio sielvarto garsas, šaižus ir nenutrūkstantis, atsiskyrė — tarsi kas nors kitas būtų skleidęs šiuos garsus, ko gero, viena iš tų tamsiaodžių moterų, kurias rodo televizijos naujienose. Praėjo kažkiek laiko — ji nesusigaudė kiek, — ir Franė pamažu ėmė atitokti bei suvokti tai, ką dar turės atlikti. Tai buvo tokie dalykai, kurių anksčiau ji būtų neprisivertusi padaryti.

Franė prisiartino prie tėvo. Pervertė jį. Kūnas išleido dar vieną tokį pat garsą, bet šįsyk jau išsekusį, neilgą. Ji pabučiavo jį į kaktą.

— Aš myliu tave, tėti, — sukuždėjo. — Aš myliu tave. Franė myli tave, — jos ašaros nukrito jam ant veido ir ten sublizgo. Ji nuvilko tėvo pižamą ir aprengė jį pačiu geriausiu kostiumu, nekreipdama dėmesio į buką skausmą nugaroje, kaklo ir rankų skausmą, kai kėlė apsunkusias jo kūno dalis, rengė jas, leido žemyn ir pereidavo prie kitos dalies. Ji pakišo jam po galva du „Žinyno“ tomus, idant galėtų deramai parišti kaklaraištį.

Apatiniame stalčiuje, po kojinėmis, surado jo karinius apdovanojimus — Purpurinę Širdį, medalius už pasižymėjimą kariniuose mokymuose, kitus... ir Bronzinę Žvaigždę, kurią užsitarnavo Korėjoje. Franė prisegė juos prie švarko atlapo. Vonioje rado vaikiškų „Džonson“ firmos pabarstų ir papudravo jais tėvo veidą, kaklą, rankas. Saldus ir nostalgiškas pabarstų kvapas vėl išspaudė jai ašaras. Jos kūnu sruvo prakaitas. Nuo begalinio nervinio išsekimo po akimis išryškėjo tamsūs ratilai.

Franė suglaudė virš kūno staltiesės kraštus, paėmė adatą ir juos susiuvo. Paskui, pasukusi sąsiuvą, susiuvo dar sykį. Kūkčiodama ir vaitodama, Franė sugebėjo nuleisti kūną ant grindų, staigiai jo nepaleisdama. Artėjant nuoalpiui, turėjo kiek pailsėti. Vos pajutusi, kad gali tęsti, Franė kilstelėjo viršutinę kūno dalį, nuvilko jį prie laiptų, paskui kiek įmanoma atsargiau nuleido jį į pirmą aukštą. Čia ji vėl stabtelėjo, jos kvėpavimas virto greitu kimiu gokčiojimu. Jos galvos skausmas dar labiau paaštrėjo ir smelkėsi į merginą veriančiais tvyksniais. Franė nutempė kūną holu, paskui per virtuvę į priebutį. Laipteliais žemyn. Prireikė dar vieno atokvėpio. Viską aplink gaubė auksinė ankstyvo vakaro šviesa. Franė atsisėdo šalia tėvo kūno ir nuleidusi ant kelių galvą, siūbuodama į šalis, įsiraudojo. O aplinkui linksmai čiauškėjo paukščiai. Ji sukaupė visas jėgas, idant galėtų nutempti kūną iki sodelio.

Pagaliau viskas buvo atlikta. Tuo metu, kai paskutinis velėnos lopinėlis grįžo į ankstesnę savo vietą (Franė dėliojo velėną taip, tarsi tai būtų koks nors galvosūkis), jau buvo be penkiolikos devynios. Ji visa buvo išsitepusi purvu. Tik oda aplink akis liko balta, švariai nuplauta ašaromis. Franė iš nuovargio vos laikėsi ant kojų. Sulipę plaukai sruogomis kabojo ant skruostų.

— Ilsėkis ramybėje, tėti, — sumurmėjo. — Ilsėkis.

Franė nuvilko kastuvą į tėvo dirbtuvę ir abejingai nušveitė jį vidun. Kol įveikė šešis priebučio laiptelius, teko dusyk ilsėtis. Nejungdama šviesos, ji perėjo virtuvę ir nusimetusi šlepetes įžengė svetainėn. Franė nuslinko iki lovos ir bematant užsnūdo.

*

Sapne ji vėl lipo laiptais aukštyn, ėjo pas tėvą atlikti savo pareigą ir atiduoti jį žemei. Bet kai atsidūrė kambaryje, staltiesė jau dengė jo kūną, ir sielvarto bei nesusigrąžinamo praradimo pojūtis pavirto kažin kuo kitu... kažkuo panašiu į baimę. Ji nenorom perkirto kambarį, trokšdama vienintelio dalyko — bėgti šalin. Prietemoje šilkinė staltiesė vaiduokliškai ir nykiai blizgėjo, ir ji suprato:

Po staltiese tėvo nebuvo. O tai, ką ji dengė, buvo gyva.

Po ja buvo kažin kas pripildyta tamsios gyvybės ir slėpėsi nuo visa ko šviesaus bei džiugaus, ir labiau už gyvenimą jai reikėjo šią staltiesę atidengti, bet ji... nesistengė... sustoti.

Ištiesė ranką prie staltiesės ir ją atitraukė.

Jis šypsojosi, bet jinai negalėjo pamatyti jo veido. Nuo šios šypsenos ją visą užplūdo ledinio šalčio banga. Ne, ji neįstengė įžiūrėti jo veido, bet pamatė dovaną, kurią atnešė šis siaubingas vaiduoklis negimusiam jos kūdikiui: susuktą geležinę pakabą paltui.

Ji bėgo, skuodė iš kambario lauk, iš sapno, kildama aukštyn, greitai kildama paviršiun...

*

Franė prabudo svetainės priešaušrio tyloje, jos kūnas skendėjo baimės putose, sapnas jau virto nerealiomis nuotrupomis, po savęs palikdamas lemties pojūtį, panėšintį į kažkokio sugedusio maisto puvimo prieskonį. Dar nevisiškai, išsibudinusi pamanė: „Jis, tai jis, Klajojantis Dabita, žmogus be veido“. Paskui Franė vėl užsnūdo, šįsyk jau nesapnavo, o ryte pabudusi apskritai to neprisiminė.

29 skyrius

Tą patį vakarą, kai Laris Andervudas miegojo su Rita Blekmur, o Franė Goldsmit miegojo viena, sapnuodama savąjį baisų sapną, Stiuartas Redmenas laukė Elderio. Jis laukė jau trejetą dienų — ir tą vakarą Elderis jo nenuvylė.

Iškart po dvidešimt ketvirtosios pusiaunakčio įžengė Elderis su dviem sanitarais ir parodė į televizorių. Kol sanitarai išnešinėjo televizorių, Elderis stovėjo greta Stju, nukreipęs į jį pistoletą. Tiesa, dabar Stju televizorius jau buvo nereikalingas — jis ištisai rodė šlamštą. Vienintelė jam likusi pramoga — stovint prie grotuoto lango, žvelgti į upę ir apačioje išsibarsčiusi miestelį. Kaip kažkas yra pasakęs: „Jums nereikalingas meteorologas sužinoti iš kurios pusės pučia vėjas“.

lš tekstilės fabriko kaminų jau nebekilo dūmai. Upe daugiau nebesruvo dažų sruogos — vanduo vėl pasidarė švarus ir skaidrus. Dauguma automobilių, kurie iš tokio atstumo atrodė tarsi žaisliniai, nebesugrįžo į automobilių stovėjimo aikštelę šalia fabriko. Vakar, dvidešimt šeštąją, greitkeliu pravažiavo tik kelios mašinos, bet ir tos užklydėlės vinguriavo plentu kaip kalnų slidininkai iš krašto į kraštą. Niekas nenuvarinėjo šalin palikto transporto.