Stephen King - Dvikova

— Nepasiduok stabui, tu bemaž laisvas, — įsakė patsai sau Stju, ir jo žodžius atkartojo aidas, duslus ir neįprastas. Be to, jis visai nesirengė kalbėti balsu, ir todėl pasijuto dar blogiau.

Stju pasuko kairėn, nugara į bibliotekos sparną, praėjo pro dar kažkokius kabinetus, nusigavo dar iki vieno koridoriaus ir į jį įsuko. Jis dažnai atsigręždavo atgal, tikindamas save, kad niekas — netgi Elderis — jo nepersekioja, bet neįstengė tuo patikėti. Koridorius baigėsi uždarytomis durimis su lentele „RADIOLOGIJA“. Prie rankenos buvo prilipintas ranka parašytas raštelis: „UŽDARYTA IKI ATSKIRO PRANEŠIMO. RANDEILAS“.

Stju sugrįžo ir iš už kampo dirstelėjo į ilgą koridorių — į ten, kur neseniai žingsniavo. Negyvas kūnas per tokį atstumą atrodė mažytis, ne didesnis už taškelį, bet vien tik dėl šio vaizdo, tokio nekintančio, nejudraus, Stju panoro kiek įmanoma greičiau išnešti kudašių. Jis pasuko kairėn. Priekyje, už kokių dvidešimties jardų, koridorius perėjo į dar vieną T raidės formos sparną. Stju nudūlino į kairę, praeidamas dar kažin kokius kabinetus. Koridorius rėmėsi į mikrobiologijos laboratoriją. Ten vienoje iš kabinų, skirtų individualiam darbui, tiesiog ant stalo gulėjo jaunuolis, mūvintis vien šortais. Jis buvo komoje, iš burnos ir nosies tekėjo kraujas. Kvėpavimas kleketavo jo krūtinėje kaip spalio vėjas išdžiūvusiuose kukurūzuose.

Ir tuomet Stju ėmė bėgti, sukdamas iš vieno koridoriaus į kitą, nuolat įsitikindamas, kad čia nėra išėjimo, bent jau šiame aukšte. Jį vijosi jo paties žingsnių aidas, tarsi Elderis arba Vikas, sukaupę paskutines jėgas, būtų pasiuntę jo pėdsakais vaiduoklišką karinės policijos būrį. Paskui visa tai išstūmė kitas vaizdinys, kuris asocijavosi su keistais pastarojo meto Stju sapnais. Ši mintis įkyriai persekiojo, ir jis nedrįso atsigręžti, bijojo pamatyti baltu kombinezonu apsirengusį, persekiojantį siluetą, baltą siluetą be veido, su žiojėjančia juoduma už pleksiglazo. Kažkoks siaubingas vaiduoklis, smogikas iš kito laiko ir kito pasaulio.

Dusdamas Stju pasuko už kampo, nubėgo dar dešimtį žingsnių, kol pagaliau suprato, kad koridorius baigiasi ir atsidūrė prie durų su lentele. Ant jos buvo parašyta: „IŠĖJIMAS“. Jis spustelėjo rankeną, įsitikinęs, jog ji žemyn nepajudės, bet toji nusileido, ir durys prasivėrė. Žengęs keturis žingsnius, Stju prisiartino prie kitų durų. Kairėje nuo šios aikštelės į tamsą leidosi laiptai. Viršutinė šių antrųjų durų dalis buvo iš permatomo stiklo, pridengto vielinėmis grotelėmis. Už durų matėsi vien tik naktis, nuostabi, pilna saldaus nuovargio vasaros naktis, ir visi laisvės malonumai, apie kuriuos tik gali žmogus pasvajoti.

Stju vis dar tebestovėjo, sužavėtas prieš jo akis atsivėrusio puikumo, kai iš laiptų tamsos išniro ranka ir sugriebė jį už plaštakos. Kvėptelėjimas kaip baslys įstrigo Stju gerklėje. Jis atsisuko, jo viduje viskas atšalo, ir tamsoje Stju išvydo kraujuotą besišypsantį veidą.

— Eime pas mane, suvalgysim viščiuką, gražuole, — sušnabždėjo veidas gergždžiančiu mirštančiu balsu. — Čia taaaip tamsu...

Riktelėjęs Stju pamėgino išsilaisvinti. Kažkoks besišypsantis iš tamsos padaras murmėdamas, kikendamas, viepdamasis tempė žemyn. Pro burnos kamputį tekėjo kraujas, o galbūt tulžis. Stju trinktelėjo per jo plaštakon įsikibusią ranką, paskui atstūmė ir veidą. Iš tamsios laiptų prarajos išniręs reginys pranyko. Pasigirdo keletas duslių garsų... o po to nuaidėjo klyksmas. Skausmo ar pykčio — Stju nebūtų galėjęs atsakyti. Bet jam tai buvo visiškai nesvarbu. Jis stumtelėjo petimi laukujas duris. Tos su trenksmu atsivėrė, ir Stju kaip kulka išlėkė laukan, ištiesęs rankas į šalis, kad galėtų išlaikyti pusiausvyrą, bet vis tiek parvirto ant asfaltuoto keliuko.

Jis lėtai ir atsargiai pakilo. Šauksmų už jo nesigirdėjo. Veidą palietė vėsus nakties vėjelis, nudžiovindamas prakaito lašelius. Kai pamatė žolę ir žydintį gėlyną, patyrė į nuostabą panašų jausmą. Dar niekuomet naktis neatrodė jam tokia prisodrinta svaiginančio aromato. Danguje žėrėjo mėnulio pjautuvas. Stju su dėkingumu pakėlė veidą aukštyn, paskui tiesiog per gėlyną patraukė kelio, vedančio į Stovingtoną, linkui. Nuo rasos permirko kojos. Stju girdėjo, kaip vėjas kuždasi su pušimis.

— Aš gyvas, — pranešė Stju Redmenas nakčiai ir apsiverkė. — Viešpaties dėka esu gyvas, aš gyvas, ačiū Tau, Dieve, ačiū Tau, Dieve, ačiū...

Šiek tiek susverdėjęs, jis patraukė keliu.

30 skyrius

Virš Teksaso tyrų viešpatavo dulkės, vakaro prieblandoje sudarydamos pusiau permatomą uždangą, po kuria Arnetas virto miestu-vaiduokliu. Virš Bilo Hepskomo degalinės kabojusi iškaba buvo numušta ir gulėjo viduryje kelio. Normo Briueto namuose liko įjungta dujinė viryklė, ir vakar kibirkštis iš kondicionieriaus mestelėjo namą aukštyn, išbarstydama lentas, stogo nuolaužas ir žaislus po visą Laurų gatvę. Meino gatvėje negyvi kareiviai gulėjo sumišai su nudvėsusiais šunimis. Rendžio užkandinėje negyvėlis persisvėrė per prekystalį. Vienas šuo, dabar jau tysantis griovoje, prieš tai smaližiavo jo veidu, kol neprarado apetito. Gripas neveikė kačių, ir jos tuntais valkiojosi prietemos tyloje, primindamos padūmavusius šešėlius. lš keleto namų sklido veikiančių televizorių garsai. Retsykiais supokšėdavo langinės. Senas, išblukęs ir aprūdijęs raudonas furgonas, ant kurio šono galėjai perskaityti užrašą „SPYDVĖJAUS EKSPRESAS“, sustingo viduryje Derdžino gatvės, priešais smuklę „Indėno galva“. Furgone buvo daugybė parvirtusių alaus ir limonado skardinių. Logano take, Arneto pakraštyje, dulkių ir smėlio sūkurys verpetavo prie Tonio Leominsterio namų slenksčio. Ant įvažiuojamojo keliuko nuleistais šoniniais stiklais riogsojo Tonio „Skautas“. Jame, ant užpakalinės sėdynės, įsikūrė voveraičių šeimyna. Arnetą paliko saulė, miestas, pridengtas nakties sparnu, nugrimzdo į tamsą. Neminint žiogelių čirpimo, mažų žvėrelių inkštimo ir brazdesio bei Toniui Leominsteriui priklausiusio namo langinių pokšėjimo, Arnete buvo tylu. Labai tylu. Nepakeliamai tylu.

31 skyrius

Kristoferis Bredentonas grūmėsi su kliedesiu, kaip grumiamasi su lakiuoju smėliu į jį grimztant. Siaubingai skaudėjo visą kūną. Savo veidą jis jautė kaip kokį svetimkūnį, tarsi kas nors būtų daugelyje vietų subadęs jį silikono injekcijomis, ir dabar tasai išpampo iki dirižablio dydžio.

Peršėjo gerklę, bet labiausiai gąsdino tai, kad kvėpavimo takai dabar atrodė ne platesni už žaislinio pistoleto vamzdžio kiaurymę. Pro šią sujungiamąją skylutę, tokią būtiną kontaktui su išoriniu pasauliu palaikyti, įkvėpiamas ir iškvepiamas oras judėjo net švilpdamas. Bet ir tai dar buvo ne viskas. lš visų šių nepaliaujamų skausmingų potyrių siaubingiausias atrodė jausmas, panašus į gilų pasinėrimą. Jis labai karščiavo. Neprisiminė, kad kada nors jam būtų buvę taip karšta, netgi prieš dvejus metus, kai iš Teksaso į vakarus, į Los Andželą, vežė du už užstatą paleistus politinius kalinius. Jų senutėlis „Pontiakas“ užgeso 190-ajame plente, Mirties slėnyje, ir ten Bredentonui buvo labai karšta, bet dabar atrodė kur kas blogiau. Tai buvo vidinis karštis, tarytum jis būtų prarijęs saulę.

Bredentonas sudejavo ir pamėgino nusimesti antklodę, bet neužteko jėgų. Nejaugi jis pats atsigulė lovon? Vargu bau. Kažkas namuose su juo drauge buvo. Kažkas... jis privalėjo prisiminti, bet neįstengė. Bredentonas teprisiminė, kad jis bijojo dar prieš susirgdamas, kadangi nujautė kažką artėjant, ir jam būtina... kas?