Stephen King - Dvikova

Centrinė miesto dalis, besidriekianti po juo kaip reljefinis žemėlapis, atrodė visiškai ištuštėjusi. Miesto laikrodis, skaičiuojantis Stju kalinimo valandas, sustojo šiandien devintą valandą ryto, kai melodija, kuri paprastai pasigirsdavo iki laikrodžiui pradedant mušti, suskambėjo silpnai ir iškraipytai, tarytum užsikirtusi ryla. Pastate, išoriškai panašiame į pakelėj krautuvėlę arba kavinukę, kilo gaisras. Ugnis linksmai liepsnojo kone visą dieną, juodi dūmai kamuoliais virto į žydrą dangų, bet neatvažiavo nė viena gaisrininkų mašina. Jeigu pastatas nestovėtų pačiame asfaltuotos aikštelės viduryje, pamanė Stju, gaisras būtų sunaikinęs mažiausiai pusę miestelio. Nors palijo, vakare griuvėsiai dar teberuseno.

Stju manė, kad paskutinis įsakymas Elderiui bus jį nušauti — ir kodėl gi ne? Stju taps viso labo tik dar vienu lavonu, kadangi jis žinojo mažytę jų paslaptį. Jie nesugebėjo sukurti vakciną ar bent išsiaiškinti, kuo jo organizmas skiriasi nuo kūnų, tapusių ligos aukomis. Jie negalėjo net pagalvoti, kad jam būtų leista likusiai gyvųjų saujelei atskleisti jų paslaptį. Jis buvo toji gyva gijelė, kurią kaip įkaitą laikė gauja bukagalvių idiotų.

Stju neabejojo, kad teleserialo arba romano herojus gebėtų sugalvoti pabėgimo būdą, po velnių, netgi kai kurie realiai egzistuojantys žmonės galėtų tai padaryti, bet jis toks nebuvo. Galų gale, jausdamas tam tikrą panišką jaudulį, jis nusprendė, kad vienintelis įmanomas būdas — sulaukti Elderio ir paprasčiausiai būti viskam pasiruošusiam.

Sanitarai vadino jį daktaru Elderiu, bet jis nebuvo gydytojas. Šiek tiek daugiau kaip penkiasdešimties metų vyriškis, sunkaus žvilgsnio, be to, visiškai neturėjo humoro jausmo. Nė vienas gydytojas iki Elderio nejautė būtinybės nukreipti į Stju ginklą. Elderis baugino Stju, kadangi tokiam žmogui bet kokie įkalbinėjimai ar maldavimai pasigailėti yra beprasmiški. Elderis laukė įsakymų. Kai tokius gaus, jis juos uoliai įvykdys. Jis buvo karjeristas, paklusnaus mafijos užduočių vykdytojo kareiviškas variantas, jam ir į galvą niekuomet netoptelės apmąstyti įsakymus paskutinių įvykių šviesoje.

Prieš trejus metus savo giminaičiui, gyvenančiam Veiko, Stju nupirko knygą, kuri vadinosi „Paskendęs laivas“. Jis paruošė dėželę knygai įdėti, o vėliau, kadangi nemėgo pakuoti dovanų netgi labiau nei skaityti, Stju atsivertė pirmą puslapį — pasižiūrėti, sužinoti, bent jau apie ką šioje knygiūkštėje kalbama. Jis perskaitė pirmą puslapį, paskui antrą... o paskui jau neįstengė atsiplėšti. Jis nemiegojo visą naktį, gėrė kavą, ir vieną po kitos rūkė cigaretes. Lėtai stumdamasis pirmyn, kaip žmogus, kuris ne itin pripratęs skaityti savo malonumui, patiriamam iš paties proceso. Pasirodė, jog tai knyga apie triušius. Kvailą, patį bailiausią sutvėrimą žemėje... tačiau knygą rašęs draugužis parodė juos visiškai iš kitos pusės. Knyga tikrai domino. Tai buvo klasiška istorija, ir Stju, kuris skaitė vėžlio greičiu, užbaigė ją per dvi dienas.

Labiau už viską iš šios knygos jis įsiminė žodį „apstulbti“ ar tiesiog „stabas“. Jis bematant perprato, apie ką kalbama, kadangi savo gyvenime buvo matęs tarsi užhipnotizuotus gyvūnus ir netgi kelis suvažinėjęs. Gyvūnai, ištikti stabo, tupi viduryje kelio, jų ausys nuleipę, jie stebi artėjančią mašiną, nepajėgdami pajudėti prieš nenumaldomai besiartinančią mirtį. Tokią būseną galima įvaryti elniui, jeigu pašviesi žibintais jam į akis. Garsi muzika lygiai taip pat veikia meškėną, o pastovus stuksenimas į narvelį — papūgą.

Elderis jam irgi įvarė panašią būseną. Stju žvelgė į tuščias žydras Elderio akis ir jautė, kaip jį apleidžia paskutiniai valios likučiai. Ko gero, Elderiui net nereikėjo laikyti atkišto savo ginklo. Greičiausiai Elderis buvo išėjęs karatė, savigynos kursus ir panašius dalykėlius. Ką Stju galėjo pastatyti prieš tokį rinkinėlį? Vienintelė mintis apie Elderį kėlė norą visko atsisakyti. Stabas. Puikus tokios proto būsenos apibūdinimas.

Raudona lemputė virš durų užsiplieskė dešimtą valandą vakaro, ir Stju pajuto, kaip jo veidą ir delnus išmuša prakaitas. Taip atsitikdavo kiekvienąsyk užsidegus lemputei, kadangi kartą Elderis apsilankys vienas. Pasirodys vienas, nes liudininkai jam nereikalingi. Kažkur juk liepsnoja krosnis, kurioje kremuoja viruso aukas. Elderis ten jį ir įstums. Klakt. Ir visi galai paslėpti.

Pro duris įžengė Elderis. Vienas.

Stju sėdėjo ant savo ligoninės lovos, viena ranka laikydamasis už kėdės. Išvydęs Elderį, jis pajuto pažįstamą šaltuką pilve ir pažįstamą norą išspjauti žodžių srautą, nors puikiausiai suprato, jog tai neturės jokios įtakos. Šiame šalmo pleksiglazu pridengtame veide nebuvo nė šešėlio užuojautos.

Dabar Stju viską regėjo ypač aiškiai, ryškiai ir sulėtintai kaip kine. Atrodė, jog girdi akiduobėse savo besivartančias akis, kai stebėjo į kambarį įžengiantį Elderį. Aukštą ir tuklų, baltas kombinezonas jam buvo aiškiai per ankštas. Pistoleto, kurį jis laikė rankose, apvali kiaurymė išaugo iki tunelio dydžio.

— Kaip jautiesi? — paklausė Elderis, ir nors garsiakalbis buvo pakeitęs jo balsą, Stju išgirdo, kad jis kalba pro nosį. Elderis sirgo.

— Vis taip pat, — atsakė Stju, nustebintas savo balso ramybės. — Kada aš iš čia išeisiu?

— Dabar jau labai greitai, — pažadėjo Elderis. Jis nukreipė pistoletą į Stju — ne tiesiai į jį, bet ir ne į šalį — ir prislopintai nusičiaudėjo. — Tu nelabai mėgsti šnekučiuotis, juk taip?

Stju gūžtelėjo pečiais.

— Man patinka šis vyrų bruožas, — tarė Elderis. — Prieš dvidešimt minučių, misteri Redmenai, jus užtarė žodeliu. Tai ne itin degantis įsakymas, bet, manau, tau viskas bus gerai.

— Koks įsakymas?

— Ką gi, man įsakė...

Stju metė žvilgsnį pro Elderio petį ir sulaikė jį ties hermetiškų durų pagrindu.

— Viešpatie! — sušuko jis. — Juk tai žiurkė! Iš kur jūs atsivilkote drauge su žiurke?

Elderis grįžtelėjo, ir akimirką Stju nutilo, nustebintas netikėtos savo gudrybės sėkmės. Paskui pašoko nuo lovos ir abiem rankom sugriebė kėdės atkaltę, kai Elderis jau sukosi į jį. Iš nuostabos ir netikėtumo Elderio akys išsiplėtė. Stju iškėlė kėdę virš galvos ir žingtelėjo priekin, leisdamas ją žemyn, sutelkdamas į smūgį kiekvieną savo kūno svorio unciją.

— Pasitrauk! — sušuko Elderis. — Ne...

Kėdė trinktelėjo per dešinę jo ranką. Ginklas iškrito, kulka džerkštelėjo per grindis. Atsitrenkęs į žemę, pistoletas iššovė dar sykį.

Stju tikriausiai galėjo pasikliauti tik dar vienu smūgiu, anksčiau, nei Elderis atsitokės. Stju neturėjo teisės suklysti. Jis vėl aukštai virš galvos iškėlė kėdę. Elderis pabandė pakelti sulaužytą dešinę ranką, bet neįstengė. Kėdės kojos praplėšė baltą kombinezono audinį. Veidą dengusi pleksiglazo plėvelė įsirėžė į Elderio nosį ir akis. Sudejavęs jis parvirto aukštielninkas. Pakilęs ant keturių, Elderis siektelėjo ant grindų gulinčio pistoleto. Stju dar kartą užsimojo kėde ir trenkė ja per Elderio nugarą tokia jėga, kad tasai nusirito į šalį. Stju pasilenkė, sugriebė ginklą ir nusitaikė į tysantį kūną, bet Elderis nejudėjo.

Akimirką Stju pervėrė mintis iš naktinių košmarų: „O jeigu Elderis atėjo ne nužudyti manęs, o išlaisvinti?“ Bet kokia tuomet buvo visa ko prasmė? Kodėl jis pavadino įsakymą kaip „ne itin degančiu“? Ne — Elderį pasiuntė čia, kad jį nužudytų. Virpėdamas visu kūnu, Stju pažvelgė į gulintį vyrą. Jeigu Elderis dabar staiga pakiltų, pamanė Stju, aš nesugebėčiau netgi į jį pataikyti. Bet vargu ar Elderis taip greitai atsipeikės.