Stephen King - Dvikova

Ūmai noras iš čia ištrūkti tapo toks nepakeliamai aštrus, kad Stju įsmeigė neregintį žvilgsnį į hermetiškas duris, mėgindamas atspėti, kas gi yra už jų. Jį laikė uždarytą jau daugiau kaip savaitę, ir Stiuartas šiuo metu geidė tik gurkšnio šviežio oro, o paskui mauti kuo toliau nuo čia, šalin iš šios siaubingos vietos. Bet viską reikia daryti atsargiai.

Prisiartinęs prie pneumatinių durų, Stju nuspaudė mygtuką ties atžyma „CIKLAS“. Įsijungė oro siurblys, ir išorinės durys pagaliau prasivėrė. Už jų buvo mažytis kambarėlis, kurio visą apstatymą tesudarė rašomasis stalas. Ant jo gulėjo plona šūsnis medicininių kortelių... ir jo drabužiai. Tie patys, kuriais buvo apsirengęs skrisdamas iš Breintrio į Atlantą. Siaubas jį vėl palietė savo lediniu pirštu. Be abejo, visi šie daiktai sektų įkandin jo į krematoriumą. Jo kortelės, jo drabužiai. Sudie, Stiuartai Redmenai. Stiuartas Redmenas pavirs į nieką. Taip, iš tiesų...

Už jo pasigirdo šnaresys, ir Stju staigiai grįžtelėjo. Svirinėdamas prie jo artėjo Elderis. Jo rankos nevalingai karojo išilgai liemens. Išvarvėjusios akies vietoje kyšojo aštri plastiko šukė. Elderis šypsojosi.

— Nejudėt! — įsakė Stju. Jis nusitaikė, ir nors pistoletą laikė abiem rankom, vamzdis vis tiek šokčiojo.

Bet Elderis tartum negirdėjo. Jis vis tiek judėjo pirmyn. Prisimerkęs Stju nuspaudė gaiduką. Ginklas jo rankose sudrebėjo, ir Elderis sustojo. Šypsena pavirto grimasa, tarsi jam į veidą būtų papurškę nervus paralyžiuojančių dujų. Dabar, baltame jo kombinezone ant krūtinės atsirado maža skylutė. Sekundę jis stovėjo, linguodamas iš šono į šoną, po to pargriuvo. Pradžioje suakmenėjęs Stju tegalėjo vien į jį žiūrėti, o vėliau ėmė atatupstas trauktis per kambarį, kur ant stalo buvo sudėti jo daiktai.

Truktelėjo į save duris tolimajame kabineto gale, ir jos atsidarė. Už durų atsivėrė negyva neono šviesa užlietas koridorius. Pusiaukelėje į liftą, šalia posto, stovėjo tuščia riedamoji kėdė. Jis išgirdo silpną dejonę. Kažkas kosėjo — kimus, mėšlungiškas garsas, kuris, atrodė, niekuomet nesibaigs.

Stju sugrįžo į kambarį, pasiėmė savo drabužius ir pasikišo juos po pažastimi. Vėliau išėjo, uždarė paskui save duris ir tyliai nutykino koridoriumi. Elderio pistoletą gniaužiantis delnas vėl suprakaitavo. Pasiekęs riedamąją kėdę, sunerimęs dėl tylos ir tuštumos, Stju apsidairė. Kosėjimas liovėsi. Stju vis dar tikėjosi pamatyti sėlinantį arba šliaužiantį Elderį, ketinantį įvykdyti paskutinį įsakymą. Ūmai jis ėmė ilgėtis uždaros savo kambario erdvės.

Vėl pasigirdo dejonė, dabar jau šiek tiek arčiau. Už kampo į kairę nuo lifto driekėsi dar vienas koridorius. Ten išvydo prie sienos prišlijusį vyriškį, ir Stju atpažino vieną iš savo sanitarų. Jo veidas ištino ir pajuodo, krūtinė kilo ir dubo. Pamatęs Stju, jis vėl suvaitojo. Už jo, susisukęs į kamuoliuką, nejudėdamas gulėjo vyriškis, jis buvo negyvas. Dar vienas iš jų buvo moteris. Sanitaras — Vikas, Stju prisiminė, kad jį vadino Viku — vėl įsileido kosėti.

— Viešpatie, — sukriokė Vikas. — Viešpatie, ką tu čia darai? Tau nevalia čia būti.

— Elderis atėjo pasirūpinti manimi, bet aš pats juo pasirūpinau, — tarė Stju. — Esu laimingas, kad jis serga.

— Šventasis Dieve, jau geriau tikėtum, jog tu esi laimingas, — tarė Vikas. Žodžiai sukėlė naują kosulio priepuolį, šįsyk gerokai silpnesnį. — Kaip skauda, drauguži, tu nepatikėsi, kaip tai skausminga. Į kokią velniavą viskas pavirto. Švenčiausias Kristau.

— Paklausyk, ar galėčiau tau kuo nors padėti? — nesmagiai paklausė Stju.

— Jeigu tu rimtai nori padėti, tuomet prašau įremt šį pistoletą man į ausį ir paspaust gaiduką. Aš jau suplėšiau visus savo vidurius, — jis vėl ėmė kosėti, o paskui bejėgiškai sudejavo.

Bet Stju negalėjo šito padaryti. Jo nervai neatlaikė garsių Viko dejonių. Puolė prie lifto, kuo toliau nuo pajuodavusių kaip mėnulis per nepilną užtemimą veidų, laukdamas, kad Vikas ims šaukti jam įkandin tuo reikalaujančiu ir bejėgišku balsu, kokiu ligoniai amžinai ko nors reikalauja iš sveikųjų. Bet Vikas vis tebevaitojo, ir tai rodėsi dar blogiau.

Jau užsitrenkė lifto durys ir kabina pajudėjo žemyn, kai Stju toptelėjo, kad tai gali būti dar vieneri spąstai. Viskas priklausė tik nuo jų operatyvumo. Nuodingos dujos, o galbūt ir nupjautas kabelis — tai pasiųstų kabiną į šachtos apačią, kur ji ir sudužtų. Stju atsistojo kabinos centre, nervingai žvalgydamasis ir ieškodamas ventiliacinių orlaidžių. Savo kibiais guminiais čiuptuvais jį kaustė klaustrafobija, ir staiga liftas jam pasirodė ne didesnis už telefono būdelę, o paskui ir už karstą. Palaidotas gyvas, gal norite ir jūs pabandyti? Jis jau buvo betiesiąs pirštą nuspausti „STOP“ mygtuką, bet tuojau pat pamanė, ar bus kokia nors iš to nauda, jeigu liftas sustos tarp aukštų. Nespėjo jis atsakyti į šį klausimą, kai liftas minkštai ir natūraliai sustojo pats.

O kas, jeigu ten ginkluota sargyba?

Bet vienintelis sargybinis netoli atsivėrusių durų pasirodė esanti negyva moteris medicinos sesers apranga. Ji susirietė į kamuoliuką prie durų su lentele „MOTERŲ“. Stju taip ilgai į ją stebeilijo, kad ėmė užsidarinėti lifto durys. Jis kyštelėjo ranką tarp sąvarų, ir durys paklusniai prasivėrė. Jis išėjo. Koridorius rėmėsi į T raidės formos sparną, ir Stju pasuko tenlink, darydamas aplink mirusią moterį kuo didesnį lankstą.

Už nugaros nuaidėjo triukšmas, jis staigiai atsigręžė keldamas aukštyn revolverį, bet tai tik antrą kartą užsidarė lifto durys. Siekdamas apvaldyti greitai suspurdėjusią širdį, pažvelgė į jas, po to nužingsniavo toliau. Guminiai čiuptuvai vėl sugrįžo, kryžkaulio srityje aidėjo šnabždesys, kuždantis, kad jis atsisakytų lėtų žingsnių ir leistųsi tekinas, kol kas nors... kas nors... jo nepasiekė. Stju žingsnių aidas šiame pritemdytame administracinio korpuso koridoriuje buvo pats siaubingiausias kompanionas — Atėjai pažaisti, Stiuartai? Labai gerai. Balkšvo stiklo durys kaip kareiviai rikiavosi prieš jį į gretą, kiekvienos su savo lentele: „DAKTARAS SLOUNAS“, „ĮRAŠAI IR ŠIFRAVIMAS“, „MISTERIS BELINDŽERAS“, „FAILŲ KOPIJOS“, „MISIS VIGS“ ir taip toliau.

T raidės pavidalo sparne stovėjo geriamo vandens fontanėlis, bet šiltas, su chlorkalkių prieskoniu vanduo privertė jo skrandį susitraukti. Kairėje praėjimo nebuvo; lentelė su oranžine rodykle ant koklinės sienos nurodė: „BIBLIOTEKA“. Atrodė, šia kryptimi koridorius driekiasi ištisas mylias. Kiek kairiau, už kokių penkiasdešimties jardų, kaip kažkoks keistas gyvūnas, išsikėtojęs tuščiame pliaže, tysojo vyro kūnas baltu kombinezonu.

Stju pajuto, kad praranda savikontrolę. Šis pastatas buvo daug daug didesnis, nei jis pradžioje manė. Kai jį čia atvežė, suspėjo pastebėti tik du koridorius ir liftą, žinoma, neminint kambario — jo įkalinimo vietos. Dabar jis suprato, kad šis pastatas buvo didelė požeminė ligoninė. Čia galėjai klajoti ištisomis valandomis, persekiojamas vien savo žingsnių aido, ir nuolat užeiti lavonus. Jie tysojo visur, tarytum maišai su grobiu, kuriuos paliko vaiduokliški lobių ieškotojai. Jis prisiminė, kaip nuvežė Normą, savo žmoną, į didelę ligoninę Hiūstone, kur jai nustatė diagnozę — vėžys. Kad ir kur beeitum, ant sienų ten kabojo mažyčiai planeliai su nedidele rodykle, nurodančia tam tikrą tašką. Virš kiekvienos rodyklės užrašas skelbė: „JŪS ESATE ČIA“. Šie planeliai buvo kabinami tam, kad žmonės nepasiklystų. Kaip dabar jis. Paklydo. O, tai buvo blogai. Labai blogai.