Stephen King - Dvikova

— Jeee-A-A-A-H-H-H!

Jis pašoko išskėtęs į šalis kelius, nelyginant Briusas Li savo filmuose, ir akimirkai pakibo tiesiog virš Kito Bredentono kaip prieš tai vanduo. Grėsmingas jo šešėlis sustingo virš permirkusia pižama pridengtos Bredentono krūtinės, ir šis silpnai šūktelėjo. Paskui keliai nusileido iš abiejų Kito pusių, ir nutrintais džinsais aptemptos Ričardo Frajaus slėpsnos per kelis colius dvišakiu pakibo virš krūtinės, o jo veidas plykstelėjo virš Bredentono kaip gotikinio romano deglas.

— Aš turėjau tave pažadinti, — tarė Frajus, — aš nenorėjau, kad tu užverstum kojas, prieš tai su manimi nepasišnekėjęs.

— ...šalin... šalin... šalin nuo manęs...

— O aš ne ant tavęs, vaikine. Aš paprasčiausiai virš tavęs pakibau. Kaip didelis nematomas pasaulis.

Bredentonas, apimtas mirtinos baimės, teįstengė vien dusti, virpėti ir sukti į šalį akis nuo šio linksmo, keliančio pyktį ir susierzinimą, veido.

— Mums būtina pasišnekėti apie laivus, ruonius bei jūros bangomūšius ir apie tai, ar turi bitės geluonį. Taip pat apie dokumentus, kurie turėtų būti paruošti man, ir apie automobilį, ir apie automobilio raktelius. Kol kas tavo prieglobstyje mačiau tik „Ševrolė“ pikapą, ir žinau, kad jis priklauso tau. Tai kaip, Kiti-Kiti?

— ...jie... dokumentai... aš negaliu... negaliu kalbėti... — gaudydamas burna orą, Kitas stengėsi įkvėpti. Jo dantys kleketavo kaip paukštužėliai medyje.

— Būtų geriau, kad galėtum prabilti, — pratarė Frajus ir grėsmingai išskėtė nykščius, paskui sulenkė juos tokiu kampu, kuris, regis, prieštaravo visiems biologijos ir fizikos dėsniams. — Kadangi priešingu atveju tavo nekaltos akelės taps pakabuku prie mano raktų ir tu šokinėsi pragare kaip aklas šunytis, — jis spustelėjo pirštais Bredentono akis, ir šis tik bejėgiškai sukrutėjo.

— Tu man pasakysi, — įsakė Frajus, — ir aš tau duosiu nuostabių tablečių. Aš netgi kilstelėsiu tave, kad įstengtumei jas praryti. Tu pasveiksi, vaikine. Tabletės viskuo pasirūpins.

Bredentonas, dabar jau drebėdamas tiek iš baimės, tiek iš šalčio, spaudė žodžius pro barškančius dantis:

— Dokumentai... Rendelo Flego vardu. Biure pirmame aukšte. Po... po popieriais.

— Mašina?

Bredentonas kankinamai stengėsi prisiminti, kokios mašinos iš jo reikalauja šis žmogus. Tai buvo taip toli, atskirta lakiuoju kliedesio smėliu, šis kliedesys, atrodė, kažkaip paveikė jo mąstymo procesą, paversdamas pelenais ištisus atminties blokus. Ištisi atminties skyriai tapo išdegusiais sektoriais su svylančiais laidais ir suanglėjusiais jungikliais. Mašinos vietoje, kurios teiravosi šis siaubingas žmogus, iškilo prisiminimai apie pirmąją mašiną, 1953 metų laidos „Studebekerį“ su užapvalintu kapotu, nudažytu rožine spalva.

Labai ramiai Frajus viena ranka uždengė Bredentonui burną, o kita užspaudė šnerves. Bredentonas ėmė riestis lanku. Iš po Frajaus rankos išsiveržė prislopintas vaitojimas. Jis atitraukė rankas ir tarė:

— Tai padėjo tau prisiminti?

Keista, bet padėjo.

— Mašina... — išspaudė Bredentonas ir sudvėsavo kaip šuo. Po juo susiūbavęs pasaulis nurimo, ir Kitas galėjo tęsti. — Mašina stovi... už Konoko stoties... automobilių sąvartynas... iškart už išvažiavimo iš miesto. 51-asis plentas.

— Į šiaurę ar į pietus nuo miesto?

— Pie... pie...

— Pietus! Aš supratau. Tęsk.

— Uždengta brezentu. Biu... Biu... „Biuikas“. Registracijos kortelė po vairu. Rendelo Flego vardu... — Bredentonas vėl ėmė tankiai kvėpuoti, neįstengdamas nei ištarti, nei ką nors padaryti, jis tegalėjo sutrikęs viltingai spoksoti į Frajų.

— Raktai?

— Kilimėlis kojoms. Po...

Kiti žodžiai užstrigo jo gerklėje, nes Frajus įsitaisė jam ant krūtinės. Ir įsitaisė taip, tarsi būtų prisėdęs ant patogaus minkštasuolio draugo bute.

Dabar Bredentonas apskritai negalėjo įkvėpti. Jis išleido paskutinį atodūsį, paversdamas jį vieninteliu žodžiu: prašau...

— Ir ačiū, — su pamaiviška šypsenėle pratarė Ričardas Frajus/Rendelas Flegas. — Ramios nakties, Kitai.

Neturėdamas nė menkiausios galimybės kalbėti, Kitas Bredentonas tik užvertė akis.

— Neminėk manęs bloguoju, — pasakė Tamsos žmogus, žvelgdamas į jį iš viršaus į apačią. — Paprasčiausiai dabar reikia paskubėti. Karnavalas prasideda. Jau atsidaro visi atrakcionai, karuselės, tiras ir laimės ratas. Tai mano laiminga naktis, Kitai. Aš tai jaučiu. Jaučiu tai visa savo esybe. Todėl reikia skubėti.

*

Iki Konoko stoties buvo apie pusantros mylios, ir kai Flegas ten nusigavo, buvo jau penkiolika minučių po trijų ryto. Pakilęs vėjas sušvilpė išilgai gatvių. Pakeliui į stotį Flegas apėjo tris nudvėsusius šunis ir mirusio vyriškio kūną, kuris vilkėjo kažin kuo panašiu į uniformą. O virš viso šito ryškiai žėrėjo žvaigždės, savo šviesa skrosdamos tamsią Visatos odą.

„Biuiką“ dengiantis brezentas buvo pritvirtintas prie žemės kuoliukais, bet vis tiek plakėsi vėjyje. Kai Flegas ištraukė kuoliukus, brezentas atitrūko ir nulėkė naktyje rytų kryptimi kaip didelis rudas vaiduoklis. Kilo klausimas, kurion pusėn pasukti jam?

Jis stovėjo šalia gerai išsilaikiusio 1975 metų laidos „Biuiko“ (automobiliai čia gerai išsilaiko: sausas klimatas neleidžia plisti korozijai), uostinėdamas kaip kojotas vasaros nakties orą. Kvepėjo dykuma. Šį kvapą įmanoma pajusti tiktai naktį. „Biuikas“ stovėjo tyloje, trikdomoje tik vėjo gūsių automobilių sąvartyne, įsidėsčiusiame šioje Rytinės salos dalyje. Variklis užblokuotas. Ašis primena kultūristo svarsčius. Nuimtose padangose švilpia vėjas. Sudaužytas priekinis stiklas. Ir taip toliau.

Panašiose situacijose Flegas mąstė kur kas geriau, nors šitaip pakrypus įvykiams bet kuris kitas žmogus gali pavirsti Jagu.

Jis praėjo pro „Biuiką“ ir perbraukė ranka per įlenkimus daikto, kuris kitados galėjo būti „Mustangas“.

— Ei, mažyte kobra, argi nežinai, kad tau teks užčiaupti juos visus... — tyliai sudainavo jis. Stuktelėjęs per radiatorių dulkėtu batu, jis sujudino ištisą krūsnį akmenų, kurie jam sublizgo kaip žiburėliai. Rubinai, smaragdai, žąsies kiaušinio didumo perlai, briliantai, savo žėrėjimu nenusileidžiantys žvaigždėms. Flegas spragtelėjo pirštais, ir viskas pradingo. Kurgi pasukti jam?

Verždamasis pro išdaužtą seno „Plymuto“ priekinį stiklą, išbaidydamas jo viduje įsikūrusius smulkius gyvius, sudejavo vėjas.

Už jo kažkas subrazdėjo. Atsisukęs jis išvydo Kitą Bredentoną absurdiškomis geltonomis glaudėmis, didelis jo pilvas pakibo virš jo kaip lavina. Bredentonas sėlino prie jo per Detroito geležies nuolaužas. Geležies nuolaužos ir stiklo šukės badė jo pėdas, bet žaizdos nekraujavo. Bredentono bamboje vėpsojo juoda akis. Tamsos žmogus spragtelėjo pirštais, ir Bredentonas pranyko.

Flegas nusišiepė ir sugrįžo prie „Biuiko“. Priglaudė kaktą prie automobilio stogo iš keleivio pusės. Laikas ėjo. Ūmai, vis tebesišypsodamas, staigiai atsitiesė. Jis žinojo.

Tamsos žmogus spragtelėjo pirštais, ir mašina tapo kaip nauja. Jis atsisėdo prie „Biuiko“ vairo ir kelis sykius nuspaudė akceleratoriaus pedalą, idant prisipildytų karbiuratorius. Variklis atgijo, ir debesis išmetamųjų dujų išsiveržė laisvėn. Automobilis pajudėjo ir ėmė sukti aplink autoremonto stotį, žibintai akimirką išgriebė iš tamsos dar porą smaragdų — už aukštos žolės sąžalyno žėrinčias katės akis. Katė nasruose spaudė pelę. Pamačiusi besišypsantį, į mėnulį panėšintį pro automobilio langą žvelgiančio Flego veidą, katė paleido savo grobį ir nukūrė šalin. Flegas garsiai, iš visos sielos nusikvatojo šaunuolio juoku, kurio ateity laukia tiktai sėkmė. Kai gudronuota stoties danga atsirėmė į plentą, jis pasuko dešinėn ir nudūmė į pietus.