Stephen King - Dvikova

Jis vėl sudejavo ir pajudino ant pagalvės galvą. Prisiminė vien klejonę. Karštą fantomą klaikiomis akimis. Į šį prastai apstatytą miegamąjį buvo atėjusi jo motina; jo motina, mirusi dar 1969-aisiais, jam pasakė: „Kitai, o, Kitai, aš gi tau sakiau, kad nesibičiuliautum su šiais žmonėmis. Politika manęs nejaudina, bet šie žmonės, su kuriais tu sėbrauji, — pamišėliai, jie kaip pasiutę šunys, o šios merginos — paprasčiausios pasileidėlės. Aš gi sakiau tau, Kitai...“ O vėliau jos veidas suskilo, pro geltonų sudžiūvusių smegenų atskalas paleisdamas lauk daugybę svirplių, kol užėjo tamsa ir pasigirdo sunerimę šauksmai, bėgančių kojų šnaresys... liepsnos, liepsnų tvyksniai, ir jis vėl atsidūrė 1968 metų Čikagoje, iš kur sklido skandavimas: „ Visas pasaulis stebi! Visas pasaulis stebi! Visas pasaulis...“ — ir ten griovoje, prie įėjimo į parką, gulėjo mūvinti džinsais mergina, jos kojos buvo basos, ilgi plaukai prisivėlė stiklo šukių, veidas pavirto blizgančia kruvina kauke, kuri negailestingai baltoje gatvės žibintų šviesoje atrodė juoda. Jis padėjo jai atsikelti, mergaitė suklykė ir prie jo prigludo, nes iš už dūmų uždangos artėjo kažkokia kosminė baidyklė, sutvėrimas blizgančiais juodais batais, nutrinta striuke ir dujokauke, vienoje rankoje pabaisa laikė policininko lazdą, o kitoje skardinėlę su muskatų riešutais. O kai kosminis ateivis nusitraukė dujokaukę, atidengdamas savo besišypsantį įkaitusį veidą, abu jie suklykė, kadangi tai buvo tasai kažkas, kurio jis laukė, žmogus, kurio Kitas Bredentonas visuomet bijojo. Tai buvo Klajojantis Dabita. Bredentono riksmai perpjovė šio sapno audinį panašiai, kaip be galo tvirtas deimantas perrėžia krištolą, ir jis vėl atsidūrė Boulderyje, Kolorado valstijoje, savo bute Kanjono bulvare, buvo vasara ir buvo karšta, taip karšta, kad netgi su lengvais šortais kūnu sruvo prakaitas, o priešais stovėjo pats gražiausias pasaulyje berniukas, aukštas, įdegęs, nuostabios laikysenos, su citrinos spalvos glaudėmis, apgulusiomis kiekvieną kauburėlį ir įdubimą puikiame jo užpakaliuke, ir jeigu jis pasisuks, žvilgsniams atsivers nelyginant Rafaelio angelų veidas. Kurgi tu radai tokį stebuklą? Susirinkime, universiteto sporto aikštelėje ar kavinėje? Ar sutikai kelyje? Koks skirtumas? O, kaip karšta, bet štai vanduo, kaušas vandens, pilna cisterna vandens, o šalia jos tabletės, ne! TABLETĖ! Jinai perkels jį ton vieton, kurią šis angelas geltonomis prigludusiomis glaudėmis vadina Hakslilendu [* Turima omeny anglų rašytojo Oldo Hakslio (1894–1963) antiutopija „Šaunusis naujasis pasaulis“ apie standartizuotą technokratų visuomenę], vieton, kur judantys pirštai rašo, bet nejuda, vieton, kur auga gėlės ant išdžiūvusių ąžuolų, ir, berniuk, kas tai per erekcija kilstelėjo tavo glaudes? Argi Kitas Bredentonas kada nors patyrė tokį geismą ir pasirengimą mylėti? „Eime į lovą, — sakai šiai lygiai rudai sienai, — gulk ir pasmagink mane, o paskui aš padarysiu tai tau. Padarysiu viską, kas tau patinka“. — „Pradžioje išgerk šią tabletę, o vėliau matysim“, — girdisi atsakymas. Išgeri tabletę, vanduo atvėsina gerklę, ir pamažu tave apgaubia rūkas, ir atrodo, kad temperatūra sustoja tiksliai ties 36,6 padala. Po kurio laiko staiga suvoki, kad žiūri į ventiliatorių, stovintį ant komodos, ir į savo išskydusį atvaizdą veidrodyje. Veidas atrodo pajuodęs ir išpampęs, bet neverta dėl to jaudintis, kadangi tai tik tabletė, tik ji!!! TABLETĖ!!! „Kelionė, — šnabžda lūpos, — ak, berniuk, Kapitono kelionė, ir aš taaaip noriu...“ Berniukas nori pabėgti, ir pradžioje žvelgi į jo lygius, glaudėmis aptemptus klubus, paskui žvilgsnis pakyla prie siauro juosmens, paskui prie gražios lygios krūtinės, dar vėliau nuo gracingo kaklo slysteli prie veido... ir tai jo veidas. Įdubę skruostai, patenkinta ir drauge tūžminga šypsenėlė, veidas ne Rafaelio angelo, o Gojos velnio, iš kiekvienos tuščios akiduobės kyšo gyvatės galvutė; jis vis labiau artėja, neįmanoma sulaikyti riksmo, o jis kužda: „ Kelionė, vaikuti, Kapitono kelionė...“

Paskui vėl rūkas, veidai ir balsai, kurių neįmanoma prisiminti, ir pagaliau išplauki į paviršių čia, mažame namelyje, savo rankomis pastatytame Mauntin Sičio pakraštyje. Kadangi dabar yra dabar, ir didelė šalį užliejusi maišto banga jau seniai atslūgo, o jauni turkai šiuo metu kone visi pavirto seniais žilomis barzdomis, štai ir visos išlikusios paskendusio laivo nuolaužos, vaikuti. Berniukas geltonomis glaudėmis buvo kada kadės, o Boulderyje Kitas Bredentonas gyveno, kai dar buvo vaikas.

Viešpatie, nejaugi aš mirštu?

Su agonišku siaubu jis nusigriebė šios minties, karštis kaip smėlio audra spirališkai sukosi j6 galvoje. Ir padažnėjęs kvėpavimas akimoju sustojo, kai už uždarų miegamojo durų pasigirdo garsas. Pradžioje Bredentonui pasirodė, jog tai gaisrinės sirena. Vis artėdamas, šis garsas kilo ir stiprėjo; pro šį garsą jis girdėjo taukšinčius žingsnius iš pradžių pirmo aukšto hole, paskui svetainėje, o dar vėliau žingsniai nuaidėjo ant aukštyn vedančių laiptų.

Bredentonas atšlijo ant pagalvių, jį užliejo siaubo banga, ištinusiame, patamsėjusiame veide išsiplėtė akys. Žingsniai artinosi. Girdėjosi jau ne sirena, o riksmas, aukštas nepaliaujamas riksmas, kurio negali atkartoti arba atlaikyti nė viena žmogiška gerklė, kaip stūgsmas banšės [* Banšė (angl. banshee) — airių, škotų mitologijoje — šmėkla, kurios riksmas reiškia mirtį]arba kažkokio juodo Charono, atėjusio perkelti jį per upę, skiriančią gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.

Dabar skubrūs žingsniai per antro aukšto holą artėjo tiesiai jo linkui, grindų lentos dejavo ir girgždėjo, protestuodamos prieš šių negailestingų kojų svorį, ir ūmai Kitas Bredentonas suprato, kas čia toks; jis sudrebėjo, kai su trenksmu atsilapojo durys ir į miegamąjį įpuolė vyriškis nušutusia džinsine striuke, jo veide kaip peilių ratas žėrėjo žudanti šypsenėlė, veidas buvo laimingas tarsi pamišusio Santa Klauso, jis mojavo cinkuotu kibiru.

— H-I-I-I-I-I-O-O-O-O-O-V-V-V-V-V-V!

— Ne! — šūktelėjo Bredentonas, bejėgiškai užsidengdamas veidą ranka. — Ne! N-e-e-e!..

Kibiras šūstelėjo priekin, iš jo pliūptelėjo vanduo, geltonoje lempos šviesoje akimirkai sustingdamas kaip didelis nenugludintas briliantas, ir jis pamatė, kaip vyriškio veidas, iškreiptai prasišviečiantis pro vandens srovę, pavirto pergalingai besišypsančio trolio, ką tik išsikapanojusio iš pačių tamsiausių pragaro užkaborių, idant į šį pasaulį atneštų šėlsmą ir įniršį, fizionomija; paskui Bredentoną užplūdo vanduo, toks šaltas, kad ištinusi jo gerklė bematant praplatėjo, išspausdama iš gerklų sienelių stambius kraujo lašus, jam užėmė kvapą, ir Kitas vienu konvulsišku judesiu nužėrė nuo savęs visas antklodes, atidengdamas kūną artėjančiam didžiuliam peiliui, kai netikėtas mėšlungis aštriais dantimis įsiskverbė į šios priverstinės kovos iškamuotą jo kūną. Jis klyktelėjo. Ir dar kartą sušuko. Paskui atšlijo ant pagalvės; drėgname, beregint atšalusiame patale degantis kūnas virpėjo, galvą plėšė bukas skausmas, iš savo orbitų lipo akys. Trachėja vėl staigiai susiaurėjo, ir Bredentonas pamėgino kovoti su dusuliu. Kūnas ėmė konvulsiškai blaškytis.

— Aš žinojau, kad tai tave atvėsins! — linksmai šūktelėjo žmogus, kurį Kitas pažinojo kaip Ričardą Frajų. Jis su trenksmu pastatė kibirą ant grindų. — Aš žinojau, aš žinojau, kad tai padės. Auksinė žuvelė! Dėkok man, vaikine, dėkok už mano paslaugą. Tu man dėkoji? Negali kalbėti? Ne? Betgi aš žinau, kad gali?