Stephen King - Dvikova

Vakar vakarop Loidas užsnūdo. Kai prabudo, sustiprintos apsaugos koridoriai buvo tušti. Niekas neatnešė vakarienės. Dabar visa ši vieta iš tikrųjų panėšėjo į narvus su įniršusiais liūtais. Loidas nepajėgė įsivaizduoti, kokie kurtinantys būtų buvę riksmai, jeigu sustiprintos sargybos korpuse būtų užpildytos visos kameros. Jis nežinojo, kiek žmonių liko gyvų, kas dar pajėgė šaukti ir reikalauti savo vakarienės, bet, sprendžiant iš aido, daug. Loidas težinojo, kad kairėje nuo jo Traskas vilioja prie savęs muses, o kamera iš dešinės tuščia. Buvusį jos šeimininką, jauną šnekų negrą, kuris užpuolė senutę ledi, norėdamas ją apiplėšti, bet neapskaičiavęs savo jėgos užmušė, prieš dvi dienas išnešė izoliatoriun. Priešais matėsi dvi tuščios kameros ir siūbuojančios vyro kojos, kuris buvo pasodintas už žmonos ir jos brolio nužudymą, lošiant pokerį. Žudikas Pokeris, kaip jį praminė, matyt, pasikorė savo diržu arba, jeigu iš jo jį atėmė, vadinasi, savo kelnėmis.

Dar vėliau, tą patį vakarą, kai automatiškai užsižiebė šviesa, Loidas užvalgė šiek tiek pupų, kurias pasislėpė prieš porą dienų. Jų skonis buvo siaubingas, bet jis vis tiek jas visas suvalgė, prieš tai nuplovęs vandeniu iš tualeto bakelio. Paskui susirietė ant gulto, prispaudęs prie krūtinės kelius, prakeikdamas Tinginį už tai, kad tasai įtraukė jį į visą šį mėšlą. Dėl visko kaltas buvo tik Tinginys. Savarankiškai Loidas niekada nebūtų pasiryžęs kam nors daugiau nei smulkus reikaliukas.

Pamažėle reikalaujančių valgyti riksmai aprimo, ir Loidas pamanė tikriausiai esąs ne vienintelis, kuris iš anksto pasiliko atsargų. Bet maisto jis turėjo labai mažai. Jeigu tikrai būtų manęs, kad šitaip gali atsitikti, būtų apsirūpinęs kaip reikiant. Kažkur jo proto užkaboriuose pasislėpė tai, ko jis nenorėjo pastebėti. Tarytum ten būtų kabojusios vėjyje plazdančios užuolaidos, slepiančios tąjį kažką. Pro užuolaidų kraštą matėsi išlindusios tik liesos jo kojos. Ir tai viskas, ką lemta matyti žmonijai. Kadangi šios liesos kojos priklauso svyrinėjančiam, išsekusiam kūnui, kurio vardas — badas.

— O ne, — sudejavo Loidas. — Juk turi kas nors ateiti. Būtinai turi. Tai akivaizdu, lygiai taip pat, kaip kad į antklodę susigeriantis šlapimas.

Jis prisiminė triušį. Negalėjo atsikratyti šių minčių. Mokyklos loterijoje jis laimėjo triušį drauge su narveliu. Tėvas nenorėjo, kad sūnus jį laikytų, bet Loidas vis dėlto tėvą įkalbėjo, pažadėdamas, kad gyvulėlį pats prižiūrės ir pirks pašarą už savo kišenpinigius. Jam patiko tas triušis, ir jis iš tiesųjį prižiūrėjo. Pradžioje. Reikalas tas, kad jis tokius dalykus pamažu pamiršdavo. Taip būdavo visuomet. Ir vieną gražią dieną, kai Loidas nerūpestingai lingavo sūpuoklėse, pakabintose ant pusiau išdžiūvusio klevo už jų išklerusio namuko Maratone, Pensilvanijos valstijoje, prisiminęs triušį, jis staiga netikėtai atsitiesė. Jis neprisiminė šio nelaimingo sutvėrimo... geriausiu atveju porą savaičių. Tai jam visiškai buvo iškritę iš galvos.

Loidas nuskuodė prie mažo priestatėlio už sandėliuko (anuomet kaip ir dabar buvo vasara), ir kai įžengė į šį sandėliuką, silpnas kvapas trenkė į jį kaip antausis. Kailiukas, kurį jis taip mėgo glostyti, buvo nešvarus ir karojo kuokštais. Baltos lėliukės glūdėjo duobelėse; iš kurių kažkada į jį žvelgė mielos rožinės augintinio akelės. Letenėlės buvo apsilaupiusios ir kruvinos. Loidas mėgino save įtikinti, kad letenėlės susikruvino gyvulėliui bandant prasirausti kelią laisvėn (be abejo, kad taip ir buvo), bet kažkokia sugadinta tamsi jo sąmonės dalis kuždėjo, jog galbūt triušis nepakeliamo bado agonijoje mėgino suėsti patsai save.

Loidas iškasė gilią duobę ir palaidojo gyvulėlį drauge su narveliu. Tėvas niekuomet neklausė jo apie triušį, ko gero, netgi pamiršo, kad sūnus jį turėjo , — Loidas neišsiskyrė ypatinga nuovoka, bet kai bijodavo tėvo, virsdavo tiesiog minties galiūnu, — tačiau Loidas apie tai niekuomet nepamiršo. Jis visuomet sapnuodavo labai tikroviškus sapnus, o serialas apie augintinio mirtį pavirto ištisu košmaru. Ir dabar vėl sugrįžo prisiminimai apie triušį, kol jis susirietęs sėdėjo ant kalėjimo gulto, siekdamas priversti save patikėti tuo, jog kas nors ateis, kas nors būtinai ateis ir jį išlaisvins. Jis nesirgo šiuo mirtinu gripu, paprasčiausiai buvo alkanas. Kaip anuomet buvo alkanas jo triušis.

Po pusiaunakčio Loidas užmigo, o ryte ėmė atsukinėti gulto koją. Ir dabar, žvelgdamas į savo sukruvintus delnus, jis su siaubu prisiminė kada kadės nugaišusio triušio letenėlės, kuriam jis netroško nieko blogo.

*

Išsyk po birželio 29-osios pusiaudienio koja buvo atsukta. Pačiame gale varžtas sukosi neįprastai lengvai, ir kojelė su trenksmu nukrito ant kameros grindų, o Loidas suglumęs žvalgėsi aplinkui, stengdamasis suprasti, kurių velnių jam prireikė šios beveik trijų pėdų ilgio kojos. Jis pasičiupo ją ir ėmė daužyti per plienines grotas.

— Ei! — šūktelėjo, kai grotos atsiliepė į jo kvietimą garsiu, panašiu į varpo dūžius gausmu. — Ei, aš noriu laisvėn! Aš noriu išlįsti iš šios skylės, aišku? Ei, velniai rautų, ei!

Loidas pasitraukė ir įsiklausė į nutylantį aidą. Akimirką įsiviešpatavo absoliuti tyla, o paskui iš kažkur kimiai ir sužavėtai atsklido:

— Mama! Čia, žemyn, mama! Aš čia!

Jis prisėdo ant gulto, kilstelėjo čiužinį ir išsitraukė gabalėlį sužiedėjusios duonos. Ilgai grūmėsi su pagunda suvalgyti dar ir saują datulių, tikindamas save, kad tai neliečiamos atsargos, bet vis tiek galų galėjas suvalgė. Loidas rijo jas viena po kitos raukydamasis, taupydamas duoną, kad ja galėtų užgožti lipnų vaisių prieskonį burnoje. Kai šį apgailėtiną valgį užbaigė, Loidas be tikslo prisiartino prie grotuoto dešinės kameros šono ir dirstelėjęs kaimyno pusėn vos sulaikė siaubo ir pasibjaurėjimo riksmą. Trasko kūnas buvo nusviręs nuo gulto, kelnių klešnės, apnuogindamos kojas, užsislinkusios aukštyn. Didelė riebi žiurkė, užlipusi aukštyn Trasko koja, mėgavosi pietumis. Jos šlykšti rožinės spalvos uodega tvarkingu žiedu juosė pilką kūną.

Loidas pasitraukė į kampą ir paėmė lovos koją. Paskui sugrįžo atgalios, miglotai tikėdamasis, kad žiurkė jį matė ir nusprendė pasišalinti ten, kur kompanija buvo ne tokia gyvybinga. Bet žiurkė tupėjo atsukusi į jį nugarą, ir kiek Loidas galėjo spręsti, net nenumanė apie jo buvimą. Loidas iš akies įvertino nuotolį ir nusprendė, kad kojos ilgis puikiausiai pasieks tikslą.

— Ha! — krioktelėjo Loidas ir visa jėga smogė lovos koja. Toji numušė žiurkę nuo Trasko kojos, o vaikino kūnas minkštai žnektelėjo ant grindų. Žiurkė tysojo ant šono. Ant jos ūselių virpėjo kraujo lašeliai. Užpakalinės letenėlės judėjo, tarytum mažytės žiurkės smegenys būtų įsakinėjusios jai kur nors bėgti, bet judėdami nugaros nervais šie signalai susilpnėdavo. Loidas vėl trinktelėjo ir žiurkę pribaigė.

— Taip tau ir reikia, šlykštyne! — šūktelėjo, paskui numetė koją į šalį ir patraukė prie gulto. Nejuokais persigandęs, jis, atrodė, netrukus apsiverks. Sutelkęs visas jėgas, Loidas per petį riktelėjo į aidžią koridoriaus tuštumą:

— Kaip tau patinka žiurkių rojus, sukruštas pedike?

— Mama! — atsklido džiugus atsakas. — Ma-a-a-ma-a-a!

— Užsičiaupk! — sucypė Loidas. — Aš ne tavo motina. Tavo motina aptarnauja klientus Asilo Subinės viešnamyje, Indianos valstijoje.