Stephen King - Dvikova

Šešėlis pargriuvo ant jo kaip nenumaldoma mirtina lemtis. Iš Niko krūtinės pagaliau išsiveržė kvėpavimas, bet ūmai ant jo veido nusileido didelės baltos rankos; nykščiai mėgino išdurti jam akis. Silpnoje mėnulio šviesoje ant vienos iš šių rankų Nikas pastebėjo violetinį blykstelėjimą, ir jo burna su nuostaba suformulavo vieną žodį: „Butas!“ Dešine ranka jis vis tebebandė traukti pistoletą. Vargu ar jis atkreipė dėmesį į karštą, veriantį skausmą išilgai klubo.

Rėjaus Buto pirštas susmego į kairiąją Niko akį. Po galvą pasklido ryškiai plykstelėjęs nepakeliamas skausmas. Pagaliau Nikui pavyko išsitraukti ginklą. Buto pirštas, įdiržęs ir tvirtas, greitai sukinėjosi pagal ir prieš laikrodžio rodyklę, siekdamas sutraiškyti Niko akies obuolį.

Nikas išleido begarsį šūksnį, kuris tiesiog suvirpino orą, ir įbedė pistoleto vamzdį į riebų Buto šoną. Nuspaudė gaiduką, „Koltas“ prislopintai pokštelėjo, ir Nikas savo rankoje pajuto atatranką; pistoleto vamzdis įsirausė į Rėjaus marškinius. Nikas pamatė tvykstelėjimą, o po sekundės užuodė ir svilėsių kvapą. Rėjus Butas įsitempė ir bematant sugniužo. Gokčiodamas iš baimės ir siaubo, Nikas pasijudino po dideliu mėsos kalnu“ ir Buto kūnas nuo jo pusiau nuslydo. Viena ranka pasiremdamas, kitą prispaudęs prie sužeistos akies, Nikas šiaip ne taip iš po jo išsikepurnėjo. Neturėdamas jėgų atsistoti, ilgai tysojo ant grindų. Gerklė degė tarsi ugnyje. Galvą skaudėjo taip, lyg jam į smilkinius būtų įsiskverbęs milžiniškas ir negailestingas skriestuvas.

Pagaliau jis atsistojo, rado žvakę ir užžiebė ją ant stalo gulėjusiu žiebtuvėliu. Silpnoje geltonoje žvakės šviesoje jis išvydo Rėjų Butą. Tasai tysojo ant grindų veidu žemyn, nelyginant ant „kranto išplautas negyvas banginis. Aplink juodą skylutę jo marškiniuose greitai plito tamsi dėmė. Buvo labai daug kraujo. Neryškiame žvakės plazdėjime Buto šešėlis, didelis ir beformis, nusidriekė iki pat tolimosios sienos.

Dejuodamas ir linguodamas iš šono į šoną, vis dengdamas delnu akį, Nikas nušliaužė į mažą vonios kambarėlį ir pažvelgė į veidrodį. Regėjo, kaip pro pirštus sunkiasi kraujas, ir nenorom atitraukė ranką. Jis nebuvo tikras, bet pamanė, kad dabar, negana savo kurtumo ir nebylumo, dar bus ir vienakis. Nikas grįžo į kabinetą ir spyrė koja į sudribusį Rėjaus Buto kūną.

— Tu susidorojai su manimi, — tarė jis mirusiajam.. — Pradžioje mano dantys, o dabar štai ir akis. Tu patenkintas? Tu su malonumu būtum išdūręs man abidvi akis, jeigu būtum galėjęs tai padaryti, juk taip. Išdurti akis ir palikti mane kurčią, nebylų ir aklą mirusiųjų pasaulyje. Tau šitai patiktų.

Nikas vėl spyrė Rėjui, ir nuo jausmo, kad koja smenga į negyvą kūną, jam pasidarė bloga. Sunkiai nušlitiniavo iki gulto ir nuleidęs ant rankų galvą atsisėdo. Lauke visiškai sutemo. Lauke užgeso visos pasaulio šviesos.

34 skyrius

Labai ilgai, ištisomis dienomis (kiek dienų? kas gali žinoti? tik jau tikrai ne Šiukšlius), Donaldas Mervinas Elbertas, artimiesiems ir tolimų praeities laikų bendraklasiams pažįstamas kaip Šiukšlius, trainiojosi Indianos valstijos Pautanvilio gatvėmis, šiurpdamas iš baimės nuo skambančių jo galvoje balsų, išsisukinėdamas ir stengdamasis prisidengti rankomis nuo akmenų, kuriuos į jį svaidė šmėklos.

— Ei, Šiukšliau!

— Ei, Šiukšliau, kad tave kur, Šiukšle! Ar užkūrei šią savaitę bent vieną padorų gaisrą?

— O ką pasakė toji sena karvė ledi Sempl, kai sudeginai jos pensijos čekį, Šiukšle?

— Ei, Šiukšliapalaiki, nori pirkti šiek tiek žibalo?

— O kaip tau patiko šoko procedūra Tere Hote, a, Šiukšliau?

— Šiukšle...

— ... Ei, Šiukšliau...

Retsykiais jis suvokė, jog visi šie balsai yra nerealūs, bet kartais šaukte šaukė, reikalaudamas, kad jie nutiltų, teturėdamas vienintelį tikslą — įsitikinti, kad tai jo balsas skamba, kad tai jis sugrįžta atgalios, atsimušęs į namus, parduotuvių vitrinas, šlakbetonio sieną garaže „Plauname automobilius iki blizgesio“, kur anksčiau jis dirbo ir kur sėdėjo dabar, birželio 30-osios rytą, ir šlemštė didelį sumuštinį su riešutiniu sviestu, pomidorais bei garstyčiomis „Auksinis velnias“. Tik jo, ir niekieno kito, balsas atsimušdavo į namus ir parduotuves, apsisukdavo kaip neprašytas svečias ir sugrįždavo į jo ausis. Kadangi dėl neaiškios priežasties Pautanvilis ištuštėjo. Visi išvažiavo... ar tikrai išvažiavo? Jie visuomet kalbėjo, kad jis beprotis, ir vienintelis dalykas, kuris galėjo ateiti į šio pamišėlio galvą, esą jo gimtas miestas tuščias ir čia nieko, išskyrus jį, nėra. Bet jo žvilgsnis nuolat sugrįždavo prie tolumoj dūluojančių kuro cisternų, didelių, baltų ir apskritų, panašių į žemus debesis. Jos riogsojo tarp Pautanvilio ir kelio, vedančio į Gerį bei Čikagą, ir jis žinojo, ką nori padaryti ir kad tai ne šiaip sau svajonė. Negerai, bet tai nebuvo svajonė, ir jis visiškai nesirengė savęs tramdyti.

— Apsisvilinai pirštus, Šiukšle?

— Ei, Šiukšliau, argi tu nežinai, kad pažaidęs su ugnimi varai į lovą?

Kažin kas pro jį prašvilpė, jis sugaikčiojo ir pakėlė rankas, išmesdamas sumuštinį į dulkes ir prispausdamas prie peties skruostą, bet nieko nebuvo. Už „Plauname automobilius iki blizgesio“ šlakbetonio sienos driekėsi tik 130-asis Indianos valstijos greitkelis, vedantis į Gerį, bet pradžioje jis ėjo pro „Cheery Oil Company“ kuro rezervuarus. Tebegokčiodamas jis pakėlė sumuštinį, nukrėtė nuo baltos duonos pilkas dulkes ir vėl ėmė žiaumoti.

Ar jie buvo tik vaizdinys? Jo tėvą šerifas nušovė gatvėje šalia metodistų bažnyčios, ir nuo to laiko Donaldas buvo priverstas gyventi su jais.

— Ei, Šiukšle, šerifas Grilis nudėjo tavo tėtušį kaip pasiutusį šunį, ar žinai tai, durneli tu?

Jo tėvas sėdėjo bare, ten įsiplieskė kažkoks purvinas ginčas, Vendelas Elbertas turėjo prie savęs pistoletą ir nušovė barmeną, sugrįžo į namus ir išpyškino du vyresniuosius Šiukšliaus brolius ir jo seserį — o, Vendelas Elbertas buvo keistas, siaubingo būdo tipas, jam ir anksčiau pasitaikydavo asmenybės susidvejinimo priepuoliai. Pautanvilyje bet kuris tai patvirtins ir dar pridurs, kad obuolys nuo obels toli nekrenta — jis būtų nudėjęs ir Šiukšliaus motiną, tačiau Selė Elbert suspėjo pasprukti su penkiamečiu Donaldu (vėliau žinomu Šiukšliaus pravarde) ant rankų. Vendelas Elbertas stovėjo priebutyje ir šaudė, o jie bėgo, ir kulkos švilpė bei smigo į kelią, bet su paskutiniuoju šūviu pistoletas, kurį Vendelas buvo labai pigiai pirkęs iš negro pirtyje, Valstijos gatvėje, Čikagoje, sprogo jo rankose. Šrapnelio skeveldros nunešė pusę jo veido. Vendelas Elbertas patraukė išilgai gatvės, kraujas užpylė jam akis, jis rėkė, mojavo pigaus pistoleto liekanomis — vamzdis buvo susprogęs, dabar jo forma panėšėjo į pigią gitarą, ir kai Vendelas nusivilko iki metodistų bažnyčios, apsireiškė šerifas Grilis su savo automobiliu ir įsakė jam sustoti ir mesti ginklą. Vendelas Elbertas nutaikė savo sudarkytą pistoletą į šerifą, ir galbūt Grilis nepastebėjo, kad šio žaisliuko vamzdis buvo suplaišintas, o galbūt apsimetė nepastebįs, bet kuriuo atveju rezultatas būtų toks pat. Vendelą Elbertą jis tiesiog suvarpė kaip rėtį.

— Ei, Šiukšle, ar jau sudeginai savo PAUTUS?

Jis apsižvalgė, aplinkui ieškodamas to, kas galėjo tai sušukti, — balsas panašus į Karlo Jatso arba vieno iš tų vaikigalių, kurie trainiojosi drauge su juo, — tačiau Karlas jau nebebuvo vaikas, beje, kaip ir jis pats.