Stephen King - Dvikova

Savo pavyzdingu elgesiu Donaldas užsitarnavo tam tikrų privilegijų, ir kai užgriuvo ši keista liga, jį nusiuntė apačion, į lazaretą, o po poros dienų jau nepasitaikė naujai atvykstančiųjų, kadangi tie, kurie sirgo, dabar jau buvo negyvi. Visi arba mirė, arba pabėgo, išskyrus jauną prižiūrėtoją, vardu Džeisonas Debinsas, kuris atsisėdo kalėjimo automobilio kabinon ir ten nusišovė.

Ir kurgi dar jis galėjo keliauti, jeigu ne į namus?

Vėjas lengvai prisilietė prie jo skruosto ir bematant išblėso. Jis užžiebė dar vieną degtuką ir metė jį. Degtukas pataikė į gazolino balutę, ir ši tuoj pat plykstelėjo. Liepsna buvo mėlyna, ji plėtėsi delikačiai, kaip karūna su įstatytu per vidurį degtuku. Šiukšlius spoksojo, pakerėtas šio jaudinančio reginio, o paskui, per petį dairydamasis atgalios, nuliuoksėjo prie laiptų, juosiančių cisterną iki pat apačios. Pro ugnies šydą jis išvydo iš šono į šoną tarsi vaiduoklį siūbuojantį siurblį. Ne aukštesnė kaip dviejų pėdų liepsna sklido siurblio link vis platėjančiu pusrutuliu. Vabalėlis nutraukė savo pastangas išsikapanoti laisvėn, dabar pavirtęs suanglėjusiu luobeliu.

Ir man gali atsitikti tas pat.

Bet vargu ar jis norėjo, kad jam atsitiktų tas pat. Jis kažin kaip neaiškiai suvokė, kad dabar jo gyvenime atsiras kitas tikslas, didis ir grandiozinis. Todėl jis nuslopino atsėlinančią baimę ir puolė laiptais žemyn, bilsnodamas batais į geležines pakopas ir slysdamas ranka aukštais, vietomis rūdžių paliestais turėklais. Žemyn, žemyn ratu, svarstydamas, kiek laiko prireiks liepsnai nusigauti iki žarnos nasrų, kur kibirkštis pateks siurblio gerklėn, o vėliau — į kuro rezervuaro pilvą. Plaikstėsi plaukai, apnuogindami jo kaktą, veide švytėjo beprotiškai baugšti šypsena, ausyse švilpė vėjas, jis dūmė žemyn. Dabar jau buvo pusiaukelėje, jau pralėkė pro užrašą didžiulėmis raidėmis, išvedžiotomis žaliais dažais baltame cisternos fone. Žemyn, žemyn, ir jeigu dabar išsisuktų koją arba už ko nors užsikabintų, jis nudundėtų apačion kūliais lygiai taip pat, kaip neseniai dujų balionas, susilaužydamas kaulus, nelyginant sausas šakeles.

Žemė artėjo, štai jie, balti žvirgždo ratai aplink cisterną, o už akmenėlių — žalia žolė. Automobiliai aikštelėje ėmė įgauti normalius dydžius. O jam vis dar atrodė, kad jis skrieja, sklando savo svajonėse ir niekaip negali pasiekti žemės, kur galėtų bėgti, bėgti ir pagaliau pranykti. Jis buvo šalia bombos, ir užtaisas jau liepsnojo.

Iš viršaus atsklido netikėtas garsas, tarytum būtų pokštelėjęs fejerverkas Liepos 4-osios dienos garbei. Bach — ir kažkas pralėkė pro šalį. Dalis siurblio vamzdžio — su dygia, mažne pakilia baime išvydo jis. Ji buvo visiškai suanglėjusi, įgavusi neįsivaizduojamą formą, išsilydžiusi ugnyje.

Donaldas įsikibo į turėklus ir nušoko, rieše kažkas trekštelėjo. Nuo skausmo, pervėrusio ranką iki alkūnės, aptemo akyse. Jis parvirto ant skaldos ir nusirito kūlvirsčia, nubraukdamas nuo rankų odą, bet vargu ar tai jautė. Dabar jis buvo apimtas vaitojančios, kikenančios panikos, o diena atrodė tokia ryški.

Šiukšlius pašoko, žvalgydamasis atgalios bei aukštyn, ir puolė bėgti. Vidurinės cisternos viršuje susidarė geltona, neįtikėtinu greičiu didėjanti ševeliūra. Viskas galėjo išlėkti į orą bet kurį akimirksnį.

Jis skuodė vis greičiau, dešinė plaštaka tabalavo ant išsukto riešo. Pagaliau pasiekė automobilių stovėjimo aikštelę, jo kojos palietė asfaltą. Dabar jis perkirto aikštelę, iš paskos sekė jo paties šešėlis. Dūmė tiesiai prie pusiau pravirų vartų, atgalios į 130-ąjį plentą. Šiukšlius skriete perskriejo kelią, nėrė į griovį, parvirto ant sausų lapų bei drėgnų samanų ir apkabino rankomis galvą; kvėpavimas tūkstančiu peilių raižė jo krūtinę.

Rezervuaras sprogo. Ne BACH-CH! BA-BACH! — garsas buvo neįtikėtinai stiprus ir drauge neįtikėtinai trūkčiojantis bei gniuždantis. Kažin kaip netgi oras pasikeitė, ir Šiukšliui pasirodė, kad sprogo jo ausų būgneliai ir iš akiduobių iššoko akys. Netrukus driokstelėjo antras, paskui trečias sprogimas, o Šiukšlius, išsiviepęs, nepratardamas nė garso, vien tik savo viduje klykdamas, raičiojosi negyvų lapų guolyje. Ūmai, užsidengęs rankomis ausis, atsisėdo, bet netikėtai ūžtelėjusi oro banga nubloškė jį šalin tokia jėga, tarsi Donaldas būtų buvęs ne sunkesnis už plunksnelę. Jaunas sąžalynas už jo palinko prie žemės, nerimastingai sušnarėjo lapai — taip vėjuotą dieną ant stiebų šlama vėliavos. Vienas ar keli medeliai lūždami taip triokštelėjo, tarsi kas nors būtų iššovęs startiniu pistoletu. Kitoje plento pusėje it lietus krito degančios rezervuaro nuolaužos. Jos dunksėdamos bei džergždamos atsimušdavo į žemę ir susvilusios, išsilydžiusios kaip toji siurblio atplaiša šnypšdamos sūkuriavo ir rausėsi gilyn.

BA-BACH-CH-CH!

Šiukšlius vėl atsisėdo ir už automobilių parkavimo aikštelės išvydo išaugusį gigantišką ugnies medį. Iš jo viršūnės kamuoliais virto juodi dūmai, kurie kilo į neįsivaizduojamą aukštį, kol vėjas juos pagaudavo ir nublokšdavo šalin. Visa tai buvo įmanoma stebėti tik prisimerkus, bemaž visiškai užmerkus akis. Šiukšlių pasiekė odą svilinantis karštis. Akys sudrėko. Plūstelėjo dar vienas blizgantis it briliantas degančio metalo škvalas, ir už dvidešimties pėdų nuo jo kaip parakas plykstelėjo drėgną samaną dengiantys sausi lapai.

BA-BACH-CH-CH-BA-BACH-CH-CH!

Jeigu jis čia pasiliks, tai išlėks į orą, šiose pašėlusiose sprogimų bangose vapėdamas ir šokdamas džigą [* Toks airių šokis]. Šiukšlius pašoko ant kojų ir nuskuodė kelio pakraščiu Gėrio kryptimi. Alsavimas deginte degino krūtinę. Oras įgavo metalo prieskonį. Jis pasičiupinėjo rankomis plaukus, būgštaudamas, ar jie neužsidegė. Erdvę užpildęs šleikščiai saldus benzino kvapas, atrodė, visą kūną uždengė lipniu sluoksniu. Karštas vėjas kedeno drabužius. Jautėsi nelyginant kumpis, mėginantis pasprukti iš mikrobanginės krosnelės. Priešais jo ašarojančias akis kelias dvejinosi, o paskui ėmė trejintis.

Kai oro banga siūbtelėjo į „CHEERY OIL COMPANY“ administracinį pastatą, pasigirdo dar vienas trankus griausmas. Tūkstančio blykčiojančių turkiškų kardų pavidalu į viršų pakilo stiklo šukės. Plytų ir šlakbetonio nuolaužos kaip kruša krito ir smigo žemėn. „Marso“ batonėlio dydžio plieno gabalas švilpdamas slystelėjo Šiukšliaus ranka, odoje palikdamas gilų įbrėžimą. Dar didesnė atplaiša, kurios būtų visiškai užtekę paversti jo galvą drebučių mase, nukrito priešais jį ir nusirito tolyn, palikdama už savęs ganėtinai gilų kraterį. Pagaliau Donaldas įveikė pavojaus zoną, tačiau vis dar iš inercijos tebebėgo; į jo galvą tarsi kūju mušė kraujas.

BA-BACH-CH-CH!

Sprogo dar viena cisterna, oro pasipriešinimas jo priešaky tarsi pranyko, ir iš nugaros pastūmėjo didelė šilta ranka, nuo galvos iki kojų atitinkanti jo kūno dydį; ji ėmė nešti Šiukšlių pirmyn keliu, jis vos lietė kojomis žemę, ir dabar bėglio veidą iškreipė į kelnes prisišlapinusio žmogaus siaubo šypsenėlė, kuris laikosi įsikibęs paties didžiausio pasaulyje aitvaro, vėjo nešamo aukštai į dangų: skriek, skriek, vaikeli, vis aukščiau ir aukščiau, kol vėjas nepasisuks kita kryptimi ir nepaliks tavęs bejėgiškai rėkti, kai krisi žemyn, niekuo nevaliodamas sau pagelbėti.

Už jo tebesitęsė kanonada, Viešpaties Dievo amunicija susprogo ir degė šventuoliškumo liepsnoje. Šėtonas ėmė rojų šturmu, jo artilerijos kapitonas buvo išsišiepęs beprotis raudonais apsilaupiusiais skruostais, pravarde Šiukšlius, kuris taip niekuomet ir netaps Donaldu Mervinu Elbertu.