Stephen King - Dvikova

Viskas susijaukė: apversti automobiliai, mėlyna misterio Strango pašto dėžutė su pakelta vėliava, nudvėsęs šuo su užverstomis aukštyn letenomis, nutraukti elektros linijų laidai.

Ranka dabar jau nebe taip įnirtingai stūmė jį pirmyn. Priešais radosi oro pasipriešinimas. Šiukšlius surizikavo atsigręžti ir išvydo, kad kalva, ant kurios anksčiau stovėjo kuro rezervuarai, pavirto į vientisą ugnies stulpą. Degė viskas, atrodė, netgi kelias už jo degė ir lydėsi, regėjo, kaip vasarišku apdaru apsitaisę medžiai virto liepsnojančiais deglais.

Jis nubėgo dar ketvirtį mylios, paskui perėjo į šlubčiojantį, kliuvinėjantį žingsnį. O dar už mylios jis ryžosi atsikvėpti, spitrydamas atgalios ir sujaudintai kvėpdamas džiugų, jaudinantį degėsių kvapą. Be gaisrininkų ir įvairių priešgaisrinių įrenginių, stabdančių liepsną, gaisras išplis ton pusėn, į kurią pūs vėjas. Ko gero, gaisras dar tęsis ištisus mėnesius. Pautanvilis pasitrauks nebūtin, vėliau ugnies linija nusidrieks į pietus, naikindama namus, fermas, pasėlius, miškus, pievas. Ugnis gali pasiekti Tere Hotą ir sudeginti tą vietą, kurioje jį pralaikė dvejus metus. Gaisras gali persimesti ir toliau! Iš tiesų...

Jo žvilgsnis vėl nukrypo į šiaurę, Gėrio kryptimi. Dabar jis jau regėjo šį miestą, jo pastatai atrodė romūs ir nekalti kaip įrašai kreida žydroje lentoje. O už jų — Čikaga. Kiek dar benzino cisternų? Kiek autodegalinių? Kiek kuru pripildytų, ant bėgių sustingusių traukinių? Kiek lūšnelių, pasirengusių plykstelėti kaip šieno kupeta? Kiek miestų už Gėrio ir Čikagos?

Ištisa šalis buvo pasirengusi supleškėti po karšta vasaros saule.

Šiukšlius šypsodamasis pakilo ant kojų ir leidosi kelionėn. Oda tapo raudona kaip virto vėžio. To jis nejautė, nors būtent dėl šito, taip pat dėl apėmusio jį egzaltuoto džiaugsmo negalės užmigti visą ateinančią naktį. Priešaky laukė dar didesni gaisrai. Jo akių žvilgsnis pasidarė švelnus, švytintis ir visiškai beprotiškas. Tai buvo akys žmogaus, atradusio savo paskirties esmę ir perėmusio į savo rankas jos valdymą.

35 skyrius

— Aš noriu išvažiuoti iš miesto, — neatsisukdama pratarė Rita. Ji stovėjo mažame balkone, ryto vėjelis žaidė permatomo peniuaro kraštais, pro kambario duris įpūsdamas ištisus jardus medžiagos.

— Gerai, — atsiliepė Laris. Sėdėdamas už stalo, jis valgė sumuštinį su omletu.

Ji atsuko į jį savo sukritusį, iškankintą veidą. Jeigu tądien, kai Laris sutiko ją parke, Rita atrodė kaip elegantiška keturiasdešimtmetė, tai dabar panėšėjo į moterį, balansuojančią ant chronologinių ašmenų, dalijančių „apie šešiasdešimt“ ir „daugiau nei šešiasdešimt“. Tarp pirštų laikė suspaudusi cigaretę, kai keldavo ją prie lūpų ir užsitraukdavo, neįkvėpdama vidun, galiukas virpėjo, leisdamas plazdančias sroveles dūmų.

— Aš kalbu rimtai.

— Žinau, — atsakė Laris, — ir visiškai tau pritariu. Mes privalome tai padaryti.

Jos veidas su kažkokiu palengvėjimu atsipalaidavo, ir Laris beveik (nors ne visai) nesąmoningai susierzinęs pamanė, kad dėl to ji ėmė atrodyti dar vyresnė.

— Kada?

— O kodėl gi ne šiandien? — paklausė jis.

— Tu šaunus berniukas, — tarė Rita. — Dar nori kavos?

— Aš pats įsipilsiu.

— Niekis. Sėdėk savo vietoje. Aš visuomet atnešdavau vyrui antrą puodelį. Jis to reikalaudavo. Nors per pusryčius matydavau tik jo plaukus. Likusi dalis slėpėsi už „The Wall Street Journal“ arba kokiu nors nuobodžiu literatūros kūriniu. Ne šiaip reikšmingu ar psichologiškai giliu, bet neabejotinai nėščių savo reikšmingumu. Biolis. Kamiu. Miltonas. O štai tu — visiškai kitoks, — pakeliui į virtuvę ji dirstelėjo pro petį. — Tau būtų nusikalstama slėpti savo veidą laikraščiu.

Jis vos ne vos šyptelėjo. Jos sąmojis šįryt atrodė dirbtinis, kaip, beje, ir visą praėjusią dieną. Laris prisiminė jų susitikimą parke ir tai, kaip jis pamanė, jog jų pokalbis primena ant žalios biliardo stalo gelumbės pažertus briliantus. Gi nuo vakarykštės dienos tai ėmė labiau panėšėti į cirkono imitaciją — nors ir nuostabią, bet vis dėlto klastotę.

— Prašau, — Rita pasilenkė pastatyti puodelį, bet jos rankos drebėjo, ir ant Lario delno išsiliejo šiek tiek kavos. Jis atšlijo, iš skausmo traukdamas pro dantis orą.

— O, atleisk... — jos veide šmėstelėjo kažin kas daugiau nei išgąstis ar nustėrimas iš baimės; jame buvo tai, ką visiškai įmanoma pavadinti siaubu.

— Nieko tokio, viskas gerai...

— Ne, aš tiesiog... šaltą kompresą... ne... sėdėk čia... nevėkšla... kvailė...

Rita apsiverkė, iš akių ėmė upeliais lietis ašaros, tarytum būtų apverkusi artimų draugų mirtį, o ne šiaip tik apiplikinusi jam ranką. Laris pakilo iš už stalo ir ją apkabino, ne itin apsidžiaugdamas mėšlungišku judesiu, kuriuo jinai apkabino jį. „ Kosminiai gniaužtai , naujas Lario Andervudo albumas“, — liūdnai pamanė jis. O, velnias. Tu visai nesi geras vaikinas. Vėl grįžti prie savo.

— Atleisk, aš nesuprantu, kas man darosi, aš niekuomet tokia nebuvau, atleisk...

— Viskas gerai, nieko baisaus, — ją ramindamas, nejučia ėmė glostyti ranka jos plaukus su pražilusiomis sruogomis, kurios išryškėjo (tiesą sakant, pasimatė visos), kai jinai išsimaudė vonioje.

Be abejonės, priežastį jis žinojo. Priežastis vienu metu buvo ir asmeniška, ir ne. Larį tai irgi paveikė, bet ne taip smarkiai. O ji viską išgyveno kitaip, tarytum koks nors vidinis kristalas būtų sudužęs per pastarąsias dvidešimt keturias valandas.

Ne asmeniška priežastis, kaip Laris manė, buvo kvapas. Jis sklido pro praviras balkono duris, genamas vėsaus rytinio vėjelio, kurį vėliau pakeis drėgna šutra, jeigu ši diena nesiskirs nuo paskutiniųjų trijų keturių dienų. Kvapą buvo sunku apibūdinti, kad ši nuoga tiesa atrodytų mažiau skausminga. Galima buvo sakyti, kad taip kvepia papuvę apelsinai arba pašvinkusi žuvis, kartais taip kvepia metro, esant atviriems vagono langams; bet nė vienas iš šių apibūdinimų nebuvo visiškai teisingas. Tai buvo dūlėjančių žmonių kvapas, šimtų tūkstančių kūnų, yrančių po godžios saulės spinduliais ir uždarose patalpose, štai kas tai buvo per kvapas, tik vargu ar malonu suvokti ir pripažinti tokią realybę.

Manhetene elektra tebebuvo, bet Laris nemanė, kad šitai ilgai tęsis. Daugelyje kitų vietų ją atjungė. Praėjusią naktį, kai Rita jau miegojo, jis išėjo į balkoną ir iš tokios aukštybės puikiausiai matė, jog žiburiai užgeso didesnėje dalyje Bruklino ir visame Kvynse. O išilgai Šimtas dešimtosios iki pat Manheteno tvyrojo juoda tamsa. Iš kitos pusės matėsi ryškūs Junion Sičio ir galbūt Bajono žiburiai, bet Niū Džersis skendėjo tamsoje. Tamsa reiškė daugiau nei prarastą apšvietimą. Be viso kito, tai dar reiškė ir prarastus oro kondicionierius ir įvairiausius šiuolaikinius patogumus, kurių pagalba po birželio vidurio šioje urbanistinėje Sangrūdoje gyvenimas atrodė ganėtinai įmanomas. Bet pirmiausiai tai reiškė, jog visi mirusieji savo namuose ir apartamentuose dabar dūlėjo tarsi keptuvėse, ir kai tik Laris imdavo apie tai galvoti, jo atmintis grįždavo prie tualete matyto reginio. Jis jį netgi sapnuodavo, ir naktiniuose košmaruose pajuodavęs vyriškis atgydavo bei viliodavo jį pirštu.

Labiau asmeniškame lygmenyje, kaip manė Laris, Ritą sukrėtė tai, ką jiedu išvydo, vakar po pietų išėję į parką. Kai ten ėjo, Rita juokėsi ir maloniai plepėjo, o sugrįžo jinai gerokai susenusi.

Monstrų šauklys gulėjo kraujo klane ant vieno iš takelių. Jo akiniai sudaužytomis linzėmis gulėjo šalia ištiestos sustingusios kairės rankos. Akivaizdu, jog kažkokia pabaisa vis dėlto jį pasiekė. Vyriškį ilgai ir metodiškai mušė. Lariui jo kūnas priminė pagalvėlę adatoms.