Stephen King - Dvikova

Rita pasistiebė ir krestelėjo kuprinę, patogiau pasitaisydama ją ant nugaros.

— Kelionė prasidėjo, — o paskui taip tyliai pridūrė, kad jis suabejojo, ar teisingai ją suprato. — Kelias veda vis tolyn...

— Kaip?

— Tai eilutė iš Tolkieno, — atsakė Rita. — „Žiedų valdovo“. Aš visuomet maniau, jog tai nelyginant vartai į nuotykių pasaulį.

— Kuo mažiau nuotykių, tuo geriau, — atšovė Laris, bet mažne to nenorėdamas vis dėlto suprato, ką jinai turi omeny.

Ritos žvilgsnis vis dar klajojo išilgai namų. Šioje vietoje gatvė tarp daugiaaukščių pastatų iš betono ir stiklo priminė gilų kanjoną, kiek akys aprėpia prigrūstą automobilių. Tarsi visi Niujorko gyventojai būtų vienu metu nusprendę parkuoti savo automobilius būtent čia. Pagaliau Rita prabilo.

— Aš pabuvojau Bermuduose, Anglijoje, Jamaikoje, Monrealyje, Saigone ir Maskvoje. Bet niekuomet nėjau į žygį nuo tų laikų, kai tėvas vesdavosi mudvi su seserimi Bese į Zoologijos sodą. Eime, Lari.

*

Šios kelionės per Niujorką Laris niekuomet neužmirš. Jis susigriebė bemanąs, kad Rita ne taip jau ir klydo, paminėdama Tolkieną. Tolkieną su jo pasakiškomis šalimis, matomomis pro laiko prizmę, su pusiau beprotiškais, pusiau egzaltuotais vaizdiniais, elfais ir fėjomis, troliais ir orkais. Nieko panašaus Niujorke nebuvo, bet viskas taip pasikeitė, ir iškrito iš įprasto ritmo, kad neįmanoma buvo apie visa tai galvoti be fantastikos terminų. Vyriškis, kabantis ant žibinto Penktosios aveniu ir Rytų penkiasdešimt ketvirtosios gatvės kampe, pačiame komercinio kvartalo centre, su pritvirtinta prie krūtinės lentele: „PLĖŠIKAS“. Katė, gulinti ant penkiabriaunio šiukšlių konteinerio (vienoje jo pusėje vis dar buvo priklijuota Brodvėjaus spektaklio afiša), maitinanti kačiukus ir besimėgaujanti ryto saulute. Pripuolęs prie jų jaunas vaikinas su šypsena iki ausų bei lagaminėliu rankoje ir pasiūlęs Lariui milijoną dolerių už leidimą ketvirtį valandos pasinaudoti jo moterimi. Milijonas, matyt, buvo lagaminėlyje. Laris užtaisė pistoletą ir patarė vaikinui susikišti savo milijoną kiton vieton. „Žinoma, drauguži. Patrauk šį daikčiuką, gerai? Neverta kaltinti vyrą už bandymą, ar ne? Malonios jums dienos. Iki“.

Jie nusigavo iki Penktosios aveniu ir Rytų trisdešimt devintosios gatvės kampo netrukus po susitikimo su tuo vaikinu (Rita su kažkokiu isterišku sąmojumi reikalavo vadinti jį Džonu Brisfordu Tiptonu — Lariui absoliučiai nieko nesakančiu vardu). Buvo pusiaudienis, ir Laris pasiūlė užkąsti. Gatvių kampe buvo mėsos delikatesų parduotuvė, bet kai jis pastūmėjo duris, ištrūkęs lauk pašvinkusios mėsos kvapas privertė Ritą atsitraukti atatupstą.

— Man geriau neiti vidun ir negadinti tau apetito, — atsiprašančiu tonu tarė ji.

Laris pamanė, kad viduje galėtų rasti kokių nors rūkytų produktų — saliami, peperoni, ar dar ką nors, — bet po susitikimo su „Džonu Brisfordu Tiptonu“ vos prieš kelis kvartalus jis nenorėjo palikti ją vieną netgi kelioms minutėms, kurių jam prireiktų ieškant ko nors valgomo. Jiedu rado krautuvėlę už pusės kvartalo ir pasiėmė iš jos džiovintų vaisių ir mėsos. Savo puotą užbaigė krekeriais su sūriu, užsigerdami jį kava iš perduodamo vienas kitam termoso.

— Šįsyk aš tikrai buvau alkana, — išdidžiai tarė Rita.

Laris atsakydamas nusišypsojo, nes ir patsai jautėsi daug geriau. Jau vien tik judėti, kažką veikti atrodė puiku. Jis juk Ritai sakė: vos tik išsikapstys iš Niujorko, jai palengvės. Tuomet Laris šitaip sakė vien todėl, kad reikėjo ką nors kalbėti. Gi dabar, jausdamas savo nuotaikos pakilumą, jis pamanė, jog tai buvo tiesa. Tūnoti Niujorke buvo tas pat kaip ir kapinėse, kur numirėliai dar nesulaukė ramybės. Kuo greičiau jie paliks miestą, tuo bus geriau. Galbūt Rita vėl taps tokia pat, kaip aną dieną, kai jiedu susitiko parke. Jie aplinkiniais keliais nukaks į Meiną ir įsikurs viename iš vasarnamių, kurie priklauso turtingiems kalės vaikams. Pradžioje į šiaurę, paskui, rugsėjo arba spalio mėnesį, į pietus. Butbėj Harboras vasarą, Meksikos įlanka žiemą. Nuostabi kelionė. Įsigilinęs į savo mintis, Laris nepastebėjo Ritos veide skausmo grimasos, kai jis stabtelėjo ir pasitaisė ant peties dvivamzdį. Dabar jie ėjo į vakarus, o šešėliai sekė jų pėdomis — pradžioje maži kaip varlės, paskui, saulei krypstant saulėlydžio link, vis didėjantys. Jie perėjo Amerikos aveniu, po to Septintąją aveniu, Aštuntąją, Devintąją, Dešimtąją. Gatvės priminė sustingusias visų spalvų, daugiausiai geltonos taksi spalvos, automobilių upes. Dauguma mašinų vis dar tebesignalizavo, jų pradedantys dūlėti vairuotojai sėdėjo užgulę vairus, o keleiviai gūbrinosi, tarsi patekę į transporto kamštį būtų pradėję snausti. Laris jau ėmė galvoti apie porelę motociklų, kuriais būtų galima pasinaudoti, kai jiedu išeis už miesto ribos. Tai leistų jiems judėti daug greičiau ir suteiktų galimybę apvažiuoti pačias tirščiausias automobilių sangrūdas, kurios, be jokios abejonės, turėtų būti visuose plentuose.

„Žinoma, jei ji moka važiuoti dviračiu“, — pamanė Laris. Bet, kaip paaiškėjo, šito daryti ji nemokėjo. Taip, gyventi su Rita — ne medų laižyti, bent jau kai kuriais aspektais. Kita vertus, ji galės važiuoti ant galinės motociklo sėdynės.

Trisdešimt devintosios gatvės ir Septintosios aveniu sankryžoje jie išvydo vaikiną nudriskusiais džinsais, kuris gulėjo ant taksi stogo.

— Jis negyvas? — paklausė Rita, ir išgirdęs jos balsą vaikinas atsisėdo, apsidairė, pamatė juos ir pamojavo ranka. Atsakydami pamojo ir jiedu. O jaunuolis vėl ramiai sau išsitiesė ankstesnėje vietoje.

Buvo antra valanda po pietų, kai jie perkirto Vienuoliktąją aveniu; Laris už savęs išgirdo prislopintą skausmingą balsą ir suprato, kad Ritos iš kairės jau nebėra.

Ji stovėjo priklaupusi ant vieno kelio, o kitos kojos pėdą laikė suspaudusi rankomis. Laris su siaubu pirmąsyk pastebėjo, kad Rita avi brangias, aštuoniasdešimt dolerių kainuojančios basutes — tokį apavą, kuriuo galima pasivaikštinėti žvilgčiojant į vitrinas Penktąja aveniu, bet didelei kelionei, žygiui, į kurį jie leidosi... Jos pirštai buvo nutrinti iki kraujo.

— Lari, aš...

Jis kilstelėjo ją aukštyn ir pastatė ant kojų.

— Apie ką tu galvojai?! — išrėkė tiesiog jai į veidą. Akimirką jis susigėdo nuolankios, nužemintos jos veido išraiškos, bet podraug jautė ir kažin kokį miglotą malonumą. — Tu manei, kad galėsi sugrįžti taksi į savo apartamentus, jeigu pavargs kojos?

— Aš niekuomet nemaniau...

— Viešpatie! — Laris perbraukė ranka per jo plaukus. — Žinoma, nemanei. Tau bėga kraujas, Rita. Ar jau seniai skauda?

Jos balsas buvo toks tylus ir silpnas, kad jis sunkiai suprato žodžius netgi šioje nenatūralioje tyloje.

— Na... Maždaug nuo Penktosios aveniu ir Keturiasdešimt devintosios gatvės sankryžos.

— Tu nuėjai ištisus dvidešimt prakeiktų kvartalų trindama kojas ir nieko nepasakei?

— Aš maniau... tai gali... praeiti... ir daugiau nebeskaudėti... aš nenorėjau... mes taip puikiai leidome laiką... eidami iš šito miesto... aš paprasčiausiai galvojau...

— Tu apskritai apie nieką negalvojai, — piktai nutraukė ją Laris. — Kiek gi dabar mes galėsime nueiti? Tavo prakeiktos kojos atrodo taip, tarsi būtų pradurtos vinimis.

— Nešauk ant manęs, Lari, — paprašė Rita ir ėmė kūkčioti. — Prašau ne... aš šlykščiai jaučiuosi, kai tu... prašau nešaukt ant manęs.

Bet Laris tiesiog virė iš baimės, ir vėliau jis niekaip neįstengė suprasti, kodėl taip pratrūko, išvydęs kraujuojančias moters kojas. Tačiau tąsyk jam tai nerūpėjo. Laris rėkė jai tiesiog į veidą: „ Prakeikimas! Prakeikimas! Prakeikimas — ir žodis aidu atsiliepė nuo daugiaaukščių, rūsčių ir nebylių namų sienų.