Stephen King - Dvikova

Rita užsidengė rankomis akis ir raudodama palinko priekin. Dėl to Laris įsiuto dar labiau, kaip jam atrodė, iš dalies dėl to, kad ji iš tiesų nenorėjo matyti: ji netrukus lygiai taip pat užsidengs rankomis veidą ir suteiks jam visišką valią vesti save. Kodėl gi ir ne — juk aplinkui visuomet sukinėjosi kas nors, besirūpinantis Mūsų Princese, Mažąja Ritele. Kažkas, kuris vairavo jos automobilį, pirko produktus, šveitė unitazus, tempė sunkią išbandymų naštą. Todėl įsijunkime šleikščiai saldų Debiusi, prisidenkime piršteliais su manikiūru snukutį, o visa kita perleiskime Lariui. Pasirūpink manimi, Lari, nes po to, kas atsitiko monstrų atėjimą skelbusiam vyriškiui, daugiau nieko nebenoriu matyti. Aš taip nusprendžiau. Visa tai pernelyg purvina ir žema mano kilmės ir išsiauklėjimo žmogui.

Laris tūžmingai truktelėjo jos rankas. Rita pašiurpo iš baimės ir pamėgino vėl užsidengti rankomis akis.

— Žiūrėk į mane!

Rita pakratė galvą.

— Velniai rautų, Rita, žiūrėk į mane.

Pagaliau ji kaži kaip keistai pažvelgė į jį, tarsi laukdama, jog Laris netrukus puls ją kumščiais, kaip ką tik išplakė savo liežuviu. Ir kažkuriai jo dalelei tai visiškai patiko.

— Aš tau noriu atskleisti rūsčios tikrovės faktus, kadangi tu, atrodo, šito nesupranti. Reikalas tas, kad mums dar teks nueiti dvidešimt ar trisdešimt mylių. Reikalas tas, kad jeigu per šias žaizdeles susigriebsi infekciją, tai gausi kraujo užkrėtimą ir numirsi. Reikalas tas, kad tau reikės išsitraukti iš subinės pirštą ir pradėti man talkinti.

Laris laikė ją suspaudęs už dilbių ir ūmai pastebėjo, kaip jo pirštų galiukai smenga į minkštą moters kūną. Jo pyktis atslūgo, kai paleidęs Ritą išvydo savo rankų paliktas raudonas dėmes. Laris atsitraukė, vėl jausdamas netikrumą, suvokdamas, kad peržengė kažkokią ribą. Laris Andervudas vėl traukiasi. Jeigu jau jis toks gudrus, kodėl prieš leisdamasis kelionėn nepatikrino jos apavo?

„ Kadangi tai yra jos problema“, — rūsčiai pratarė kažkuri jo dalelė, gindama Larį. Ne, tai buvo melas. Tai turėjo būti jo problema. Nes jinai nežinojo. Jeigu jis ketino pasiimti ją su savimi (ir tiktai šiandien Laris ėmė suvokti, koks paprastesnis būtų jo gyvenimas, jeigu šito nebūtų padaręs), vadinasi, jis privalėjo imtis ir atsakomybės už ją.

„ Teprasmenga visi jie skradžiai, jeigu taip“, — paprieštaravo niūrus balsas.

Jo motina: „Tu tik imi, Lari“.

Oralinė higieniste, šaukianti pro savo langą: „Aš maniau, kad tu geras vaikinas. Bet tu esi visiškai ne toks!“

Kažkas liko anapus tavęs, Lari. Tu tik imi, tu imantis.

Tai melas! Tai prakeiktas MELAS!

— Rita, — tarė jis. — Atleisk.

Ji prisėdo ant šaligatvio su savo palaidinuke ir baltomis šilkinėmis kelnėmis, jos plaukai buvo žili ir seni. Nuleidusi galvą, glostė nutrintą koją. Jinai nežiūrėjo į jį.

— Atleisk, — pakartojo Laris. — Aš... paklausyk, aš neturėjau teisės viso šito sakyti, — jis turėjo, bet tai jau nesvarbu. Jeigu tu atsiprašinėji, tai daug ką tenka užglostyti. Ant šito ir laikosi pasaulis.

— Toliau eik vienas, Lari, — pasakė ji. — Aš nenoriu būti tau našta.

— Aš gi sakiau, kad gailiuosi, — pratarė šiek tiek užsigavęs. — Mes rasime tau kitus batus ir baltas kojinaites. Mes...

— Mes nieko. Eik.

— Rita, aš atsiprašau...

— Jeigu tai pakartosi dar sykį, aš imsiu rėkti. Tu mėšlas, ir tavo atsiprašymai nepriimami. O dabar eik.

— Aš gi sakiau...

Užvertusi galvą, Rita suklykė. Laris žingtelėjo atatupstas ir apsidairė į šalis — patikrinti, ar kas nors jos neišgirdo, ar neatbėga koks nors policininkas pasižiūrėti, ką gi tokio siaubingo padarė jaunas vaikinas šiai pagyvenusiai ledi, sėdinčiai be batų ant šaligatvio. „Civilizacijos įgūdis“, — su kartėliu pamanė jis. Rita nustojo klykusi ir dirstelėjo į jį. Paskui pakraipė galvą, tarsi jis būtų įkyrus vyriškis.

— Geriau liaukis, — patarė Laris, — nes aš tikrai nueisiu.

Ji tylėdama gręžė jį akimis. Laris nevaliojo atlaikyti moters žvilgsnio, todėl nuleido galvą, už tai jos neapkęsdamas.

— Gerai, — tarė, — patirk malonumą iš to, kad tave užpuls, išprievartaus ir užmuš.

Laris pasitaisė ant peties šautuvą ir nupėdino tunelio kryptimi. Kiek galėjo spręsti iš pamatyto reginio, prie įvažiavimo įvyko rimta drama: furgonu „Meiflauer“ važiavęs vyriškis mėgino taranuoti ir prasibrauti pirmyn, todėl dabar iš visų pusių jį supo sudaužyti automobiliai. Apdegęs „Pinto“ apskritai pateko po šio furgono ratais. Furgono vairuotojas kabojo persisvėręs pro mašinos langą, rankomis bemaž siekdamas žemę. Ant durelių matėsi pridžiūvusio kraujo pėdsakai.

Laris atsigręžė, įsitikinęs, jog pamatys Ritą einančią paskui jį arba stovinčią ir veriančią jį kaltinančiu žvilgsniu. Bet Rita pradingo.

— Na ir eik velniop, — nervingai, sudirgęs ir įsižeidęs, metė Laris. — Aš stengiausi atsiprašyti.

Bet jį kas žingsnis lydėjo kiaurai veriančios, piktos šimtų negyvėlių akys, kurios žvelgė į Larį iš visų šių mašinų. Galvoj šmėstelėjo Dylano dainos fragmentas: „ Tavęs aš laukiau tarp mašinų... o tu manei, esu kitur... kur šiąnakt tu, miela Marija?“

Priešaky jau matėsi, kaip keturios juostos automobilių, vykstančių į vakarus, pranyksta tamsioje Linkolno tunelio arkoje, ir dabar jau tikrai pašiurpęs Laris suprato, jog tunelyje nedega žibintai. Jie leis jam nueiti iki vidurio, o paskui pradės krutėti... Atgyti... Jis išgirs trinktelint dureles... nuaidės šiūruojantys žingsniai...

Jį išmušė prakaitas. Kažkur viršuje kimiai karktelėjo paukštis, ir Laris pašoko iš netikėtumo. „Koks gi tu kvailys“, — tarė sau. Visa tai vaikiškos fantazijos ir baubai. Tu privalai vien tik laikytis pėsčiųjų keliuko ir po keletos minučių jau būsi...

...pasmaugtas vaikščiojančių numirėlių.

Laris apsilaižė perdžiūvusias lūpas ir pabandė nusijuokti. Bet šitai jam sunkiai sekėsi. Jis žengė penketą žingsnių ir vėl sustojo. lš kairės nuo jo stovėjo „Kadilakas“, iš kurio į Larį spangino moteris pajuodavusiu trolio veidu. Jos nosis buvo sutraiškyta į stiklą. Kraujas ir gleivės užlipdė langą. Kairėje sėdintis vyriškis palinko virš vairo, tarsi ieškodamas ko nors ant grindų. Visi automobilio langai buvo uždaryti, jame, matyt, buvo tvanku kaip šiltnamyje. Jeigu jis atidarys dureles, pamanė Laris, tai moteris iškris ir ištikš ant šaligatvio kaip pernokęs moliūgas, o kvapas bus šiltas, garuojantis, drėgnas — irimo kvapas.

Taip dvoks tunelyje.

Ūmai Laris atsigręžė ir greitai nudūmė atgal, jausdamas, kaip vėjelis džiovina ant kaktos išdžiūvusius prakaito lašus.

— Rita! Rita, paklausyk! Aš noriu...

Žodžiai užstrigo jo burnoje. Ritos niekur nesimatė. Trisdešimt devintoji gatvė buvo tuščia. Laris perbėgo iš vienos pusės į kitą, vinguriuodamas tarp automobilių buferių ir kapotų, tokių įkaitusių, kad, regis, prisiliesi — ir apsisvilinsi odą. Bet priešinga gatvės pusė irgi buvo tuščia. Sudėjęs delnus garsintuvu, jis pašaukė:

— Rita! Rita!

Jam atsiliepė tiktai negyvas aidas: „Rita... ita... ita... ita...“

*

Apie ketvirtą valandą virš Manheteno ėmė kauptis juodi debesys, miesto šlaitais nugrumėjo perkūnija. Virš pastatų aštriomis strėlėmis žybsėjo žaibas. Tarytum patsai Viešpats Dievas nusprendė pagąsdinti apgailėtiną likusių gyvųjų saujelę ir išgainioti juos iš slėptuvių. Šviesa tapo geltona ir skaidri; Lariui tai nepatiko. Jam sutraukė vidurius, o kai užsirūkė, cigaretė drebėjo taip pat, kaip šį rytą puodelis kavos Ritos rankose.