Stephen King - Dvikova

Laris atsisėdo prie įvažiavimo į tunelį ir atsirėmė į žemus turėklus. Kuprinę užsivertė ant kelių, o dvivamzdį pasistatė už savęs, atremdamas jį į užtvarą. Vylėsi, kad išsigandusi Rita netrukus sugrįš, bet ji nesirodė. Prieš ketvirtį valandos jis liovėsi šaukti jos vardą. Aidas Larį galutinai nualino.

Vėl nugrumėjo griaustinis, dabar jau arčiau. Vėsus brizas paglostė jam nugarą, prie kurios nuo prakaito prilipo marškiniai. Jis privalėjo nedvejodamas įeiti tunelin ir trūks plyš jį įveikti. Jeigu jis nesukaups tvirtybės, mieste teks praleisti dar vieną naktį, o tai reiškė sugrįžti per šimtą keturiasdešimt kvartalų į šiaurę.

Laris stengėsi apie tunelį galvoti realiai. Ten nebuvo nieko, kas galėtų jį užpulti. Jis pamiršo pasiimti didelį prožektorių — Viešpatie, visko apskaičiuoti neįmanoma! — bet kišenėje turėjo žiebtuvėlį, be to, važiuojamąją dalį nuo pėsčiųjų tako skyrė pertvara. O visa kita... Mintys apie šiuos negyvėlius mašinose, pavyzdžiui... Juk tai buvo gryniausias panikavimas, nebent komiksų knygos vertas siužetas, tai buvo lygiai tas pat, kaip bijoti pamatyti vaiduoklį spintoje. Jeigu tai vienintelis dalykas, apie ką tu gali mąstyti, Lari (jis pats sau kalbėjo moralą), tuomet tu netinki šiam naujam drąsuolių pasauliui. Absoliučiai. Tu...

Žaibo tvyksnis perskėlė dangų tiesiai virš jo galvos, priversdamas prisimerkti. Po to sekė kurtinantis perkūnijos trenksmas. Laris be jokio ryšio pamanė: „Liepos pirmoji — tai diena, kai priklausytų mėgautis saldumynais Koni Ailende ir šveisti karštus sumuštinius, stebint rungtynių rezultatą. Vienu rutuliu numušti tris medinius kėglius ir laimėti lėlę. Vakare — fejerverkas...“

Ant veido nukrito šaltas lietaus lašas, antras, pakštelėjęs per kaklą, nutekėjo už apykaklės. Aplink jį ėmė barbenti stambūs, dešimties centų dydžio lašai. Laris atsistojo, ant vieno peties užsimetė kuprinę, ant kito — šautuvą. Jis dar negalėjo apsispręsti, kurion pusėn patraukti — sugrįžti į Trisdešimt devintąją gatvę ar lįsti tunelin. Bet jam reikėjo kur nors pasislėpti, nes lietų pakeitė liūtis. Vėl nugrumėjo perkūnija, priversdama jį šūktelėti iš siaubo — šis garsas niekuo nesiskyrė nuo riaumojimo, kurį prieš du milijonus metų skleisdavo tolimi, priešistoriniai protėviai.

— Ak tu kvaily prakeiktas, — tarė sau ir įtraukęs į pečius galvą pulte puolė tunelio link. Lietus pylė kaip iš kibiro, vanduo tekėjo Lario plaukais. Jis praskuodė pro „Kadilake“ sėdinčią moterį sutraiškyta nosimi; nors stengėsi į ją nežiūrėti, akies krašteliu vis tiek pastebėjo. Lietus barbeno į automobilių stogus kaip džiazo mušamieji. Žliaugė tokia jėga, kad lašai atšokdavo atgal, aplink sudarydami drėgną ūkaną.

Prie įėjimo į tunelį Laris sekundę neryžtingai ir baugščiai stabtelėjo. Bet ūžtelėjo kruša, ir tai suteikė jam drąsos. Ledukai buvo dideli, geliantys. Vėl nugrumėjo griaustinis.

— “ Gerai, — pamanė jis, — Gerai, gerai, gerai. Įtikinote“. Ir jis šmurkštelėjo į Linkolno tunelį.

*

Viduje atrodė gerokai tamsiau, nei buvo galima įsivaizduoti. Pradžioje pro įvažiavimo arką sklido blanki šviesa, rodydama jam kelią, ir Laris išvydo galybę buferiais prisispaudusių viena prie kitos mašinų. Tai turėjo būti siaubinga — mirti čia, pamanė, kai jį įkyriai lipšniai ėmė glamonėti kibi klaustrofobijos ranka, pradžioje galvą, o paskui imdama spausti smilkinius. Tai iš tiesų turėjo būti labai blogai, tai turėjo būti velniškai baisu, gąsdino net šviesiai žalios koklinės plytelės, kuriomis buvo padengtos tunelio sienos. Dešinėje miglotai matėsi gilumoj ištirpsiantis pertvaros ranktūris. O kairėje, intervalais kas trisdešimt ar keturiasdešimt žingsnių stūksojo stambios atraminės kolonos. Užrašas jam patarė „NELENKTI“. Nuo tunelio lubų kybojo užgesę tamsūs šviestuvai ir nieko nereginčios stiklinės telekamerų akys. Einant tolyn, šviesa blanko, kol Laris ėmė atskirti tik vos ne vos įžiūrimus chromuotų detalių blykstelėjimus. O paskui atšvaitai visiškai pranyko.

Laris pasirausė kišenėje, išsitraukė žiebtuvėlį ir spragtelėjo jo rateliu. Liepsnelė buvo tokia silpna, kad greičiau padidino, o ne sumažino jo nerimą. Net jeigu ugnelė degtų visą laiką, kurio jam prireiks įveikti tunelį, ji vis tiek padėjo įžilpinti aplink save ne toliau kaip per šešis žingsnius. Laris įsikišo žiebtuvėlį į kišenę ir toliau ėjo braukdamas ranka per turėklą. Čia irgi sklandė aidas, ir jis patiko jam gerokai mažiau, nei anas, kuris persekiojo jį lauke. Nuo aido garso atrodė, tarsi kas už jo raudotų... persekiotų jį. Laris kelis sykius sustojo, staigiai atsigręždavo ir išplėtęs akis (bet nieko nematydamas) įsiklausydavo, kol tolumoje aidas aprimdavo galutinai. Kiek palaukęs jis vėl aklino pirmyn, apgraibomis ieškodamas patamsyje kelio, stengdamasis nekelti aukštai kojų, idant nesukeltų aido.

Po kurio laiko Laris vėl sustojo ir čirkštelėjęs žiebtuvėliu pasišvietė laikrodį. Rodė dvidešimt minučių po ketvirtos. Jis nebuvo įsitikinęs jo tikslumu, bet kokią dabar tai turėjo reikšmę? Šioje tamsoje, atrodė, laikas prarado savo objektyvumą. Taip pat, kaip ir atstumas; beje, kokio ilgumo Linkolno tunelis? Mylios? Dviejų? Ko gero, ne dviejų, juk tunelis driekėsi po Hadsono upe. Tarkime, mylia. Bet jeigu tunelio ilgis viso labo tik mylia, jis jau turėjo būti kitoje jo pusėje. Jeigu suaugęs žmogus per valandą nueina keturias mylias, vadinasi jis gali nueiti mylią per penkiolika minučių, o šioje dvokiančioje skylėje jis jau aklinėja penkiomis minutėmis ilgiau.

— Aš einu gerokai lėčiau, — tarė Laris ir pašoko nuo savo paties balso. Jam iš rankų iškrito žiebtuvėlis, garsiai atsimušdamas į grindinį. Atsiliepė aidas, pavirsdamas pavojingu, grėsmingu artėjančio bepročio balsu.

— ...daug lėčiau... Čiau... Čiau...

— Viešpatie, — sumurmėjo Laris, ir aidas atsakydamas sukuždėjo:

— patie... patie... patie...

Laris persibraukė delnu per veidą, kovodamas su panika bei noru liautis mąstyti ir aklai pulti priekin. Užuot šitaip padaręs, jis pritūpė (jo kelių sąnariai trakštelėjo, tarytum kas nors būtų iššovęs pistoletu, ir tai jį išgąsdino) ir ėmė pirštais tyrinėti šaligatvio reljefą, — nedidelės cemento dykumos, senos nuorūkos kalnagūbris, iš folijos susukto mažyčio rutuliuko kalvelė, — kol pagaliau surado savo žiebtuvėlį. Jausdamas vidinį palengvėjimą, atsiduso, tvirtai sugniaužė jį rankoje, atsistojo ir nuspangino tolyn.

Laris jau veik suėmė save į rankas, kai už kažko užkliuvo koja. Beprotiškai šūktelėjęs, jis atšoko per porą žingsnių atgalios. Kol virpančiais pirštais traukė iš kišenės žiebtuvėlį ir jį uždegė, bandė nusiraminti. Liepsna jo rankoje pašėlusiai drebėjo. Jis užmynė ant kareivio rankos. Tasai sėdėjo nugara prisiglaudęs prie tunelio sienos ir į šalis išžergęs kojas — amžiams savo poste sustingęs sargybinis. Į Larį įsmigo stiklinės jo akys. Pražiota burna apnuogino dantis, atrodė, kad jis keistai šypsosi, o jo gerklėje, nerūpestingai linguodamas, kyšojo įsmeigtas peilis.

Žiebtuvėlis įkaito, svilino pirštus, ir Laris jį užgesino. Apsilaižęs lūpas ir mėšlungiškai kabindamasis į užtvaro turėklus, jis prisivertė slinkti pirmyn, kol jo bato priekis vėl atsimušė į kareivio ranką. Tuomet Laris jį peržengė, kone peršoko, ir jį užgriuvo sielą stingdantis įsitikinimas, kad jo naktiniai košmarai — ne sapnas. Savo šuolio metu išgirdo kareiviškų batų girgždesį ir laukė, kada tasai išties ledines rankas ir sugriebs jį už kojų. Šiūruodamas kaip senis, Laris pasistūmėjo dar dešimtį žingsnių, o paskui sustojo, nes jautė: jeigu dabar nesustos, tai paniškas siaubas jį nugalės, apakins, ir jis išprotės nuo šiurpinančio aido.