Stephen King - Dvikova

Galiausiai jis parpuolė ant lovos ir iš aktyvaus kliedesio nugrimzdo į nesąmoningą būklę su trūkčiojančiu apsunkintu kvėpavimu, kurią Franė palaikė galutine koma. Bet kitą rytą, kai ji pažvelgė pro duris į jo kambarį, Gasas sėdėjo lovoje ir skaitė vesterną minkštais viršeliais, kurį susirado vienoje iš lentynų. Padėkojo jai už rūpestį ir nuoširdžiai sielojosi, ar naktį nieko nepasakęs, ar nepadaręs, kas ją įskaudintų.

Kai jį nuramino, Gasas dvejodamas nužvelgė suniokotą miegamąjį ir atsiduso, kad, šiaip ar taip, iš jos miela tai girdėti. Franė sutaisė kiek sriubos, ir jis su apetitu pavalgė; paskiau Gasas pasiguodė, esą sunku skaityti be akinių, kuriuos sudaužė prieš savaitę, budėdamas prie barikados pietiniame miesto pakraštyje; tuomet jinai paėmė knygiūkštę (jam silpnai protestuojant) ir balsu perskaitė keturis skyrius iš vesterno, parašyto tos moters, gyvenančios tenai šiaurėje, Niū Heivene. Knyga vadinosi „Kalėdos su patronais“. Šerifas Džonas Stoneris turėjo rūpesčių dėl mušeikų gaivalo Roring Roko miestelyje, Vajomingo valstijoje, be to, — o tai, regis, buvo dar blogiau, — jis niekaip negalėjo rasti kalėdinės dovanos savo mylimai jaunai žmonai.

Franė išėjo nusiteikusi optimistiškai, manydama, kad jis, ko gero, taisosi. Bet praėjusią naktį jam dar pablogėjo, ir Gasas numirė šįryt be ketvirčio aštuntą. Iki pat galo liko sąmoningas, tačiau nesuvokė, kokia rimta jo būklė. Prasitarė, kad labai norėtų ledų su sodos vandeniu — tokių, kokiais Gasą ir jo brolius tėtis vaišindavo kiekvieną Liepos 4-ąją ir per Darbo šventę, kai Bangore vykdavo mugė. Tačiau tuomet Ogankvite užgeso elektra — išsijungė birželio 28-osios vakare, tiksliai 9:17 pagal elektrinį laikrodį — ir mieste niekur negalėjai gauti ledų. Jinai svarstė, ar kas nors neturi benzininio generatoriaus su prijungtu prie avarinio tinklo šaldytuvu ir netgi pagalvojo, gal susieškoti Haroldą Lauderį ir jo pasiteirauti, tačiau tuo metu prasidėjo paskutinieji, trūkčiojantys, desperatiški įkvėpimai. Jie tęsėsi penkias minutes, kol Franė viena ranka prilaikė jo galvą, o kita — nosine jam prie burnos, sausindama gausius gleivingus skreplius. Ir paskui visa kam atėjo galas.

Franė užklojo jį švaria paklode ir paliko ant senojo Džeko Hensono lovos su vaizdu į okeaną pro langą. Po to atėjo čia ir apie nieką per daug negalvodama šokdino per tvenkinį akmenėlius. Pasąmonėje suvokė, jog jai gera šitaip apie nieką negalvoti; tai visai nepanašu į tą keistą apatiją, apnikusią ją tądien, kai numirė tėvas. Nuo to laiko ji pamažu ėmė atgauti pasitikėjimą savimi. Natano gėlių parduotuvėje nupirko rožiakrūmį ir rūpestingai jį pasodino Piterio kapo papėdėje. Pagalvojo, kad jis išties gerai prigis, kaip būtų pasakęs josios tėvas. Dabartinė minčių stoka Franei buvo savotiškas poilsis po rūpinimosi Gasu per paskutiniąsias jo valandas. Nieko panašaus į beprotybės preliudiją, kurią išgyveno anksčiau. Tuomet tai buvo tarsi kelionė pilku purvinu tuneliu, pilnu neaiškių pavidalų, veikiau suvokiamų nei matomų; tokiu tuneliu ji niekad nenorėtų vėl keliauti.

Bet netrukus jai teks pagalvoti, ką daryti toliau, ir Franė spėjo, kad tikriausiai į tą galvojimą teks įtraukti Haroldą Lauderį. Ne vien dėl to, jog jinai su Haroldu dabar liko paskutinieji du gyvi žmonės apylinkėje, bet ir todėl, kad ji neįsivaizdavo, kas atsitiktų Haroldui, jeigu nebūtų kam jį prižiūrėti. Nelaikė savęs pačia praktiškiausia pasaulyje, bet kadangi ji čia, reikės tai daryti. Vis tiek jo nemėgo, nors tasai stengėsi elgtis taktiškai ir parodė turįs šiokio tokio padorumo. Visai nedaug, netgi atsižvelgiant į jo keistenybes.

Haroldas paliko ją vieną po to, kai prieš keturias dienas juodu buvo susitikę, tikriausiai gerbdamas jos norą gedėti savo tėvų. Bet kartkartėmis jinai jį matydavo Rojaus Breningeno „Kadilaku“ sukinėjantis be tikslo tai vienur, tai kitur. Ir du sykius, kai pūtė palankus vėjas, jai pavykdavo pro savo miegamojo langą išgirsti stuksenant jį rašomąja mašinėle — kadangi buvo galima girdėti šį garsą, nors Lauderio namas stovėjo pusantros mylios atstu, tartum dar labiau pabrėžė visa tai, kas dėjosi aplinkui. Ją šiek tiek linksmino žinojimas, kad nors Haroldas nesiskyrė su „Kadilaku“, jam nekilo mintis pakeisti savo mechaninę rašomąją mašinėlę viena iš tų tyliai zirziančių elektrinių greitadarbių.

Bet dabar ir nelabai galėtų ja pasinaudoti, pagalvojo ji, atsistodama ir nusibraukdama šortų sėdynę. Ledai ir elektrinė rašomoji mašinėlė — tai praeities dalykai. Ją apėmė nostalgiškas liūdesys ir vėl su giliu išgąsčiu susizgribo, jog klausinėja savęs, kaipgi vos per porą savaičių galėjo nutikti tokia stichinė nelaimė.

Privalo būti kitų žmonių, kad ir ką Haroldas sakytų. Jeigu valdžios sistema laikinai ir palaužta, jiems tereikia susirasti išsibarsčiusius kitus ir ją atkurti. Jai neatėjo į galvą suabejoti, kodėl būtinas toksai dalykas, kaip „valdžia“, o juolab nešovė mintis stebėtis, kodėl jinai nevalingai jautė atsakomybę už Haroldą. Taip buvo, ir tiek. Struktūra reikalinga.

Jinai paliko parką ir pamažu ėmė žingsniuoti Meino gatve Lauderio namo linkui. Diena jau įšilo, bet orą gaivino nuo jūros dvelkiantis brizas. Staiga Franė panoro nukakti į pliažą, susirasti dailų kuokštelį jūržolių ir jį pakramsnoti.

— Dieve, kokia tu bjauri, — ištarė garsiai. Žinoma, ji nebuvo bjauri, tik nėščia. Štai kas. Kitą savaitę užsigeis sumuštinių su bermudiškais svogūnais ir sultingais krienais ant viršaus.

Ji stabtelėjo prie kampo, dar per kvartalą iki Haroldo namų, nustebusi, kaip seniai begalvojo apie savo „delikačią padėtį“. Anksčiau ją visuomet ties bet kuriuo kampu nudiegdavo toji mintis aš nėščia — kaip koks nors nemalonus jaukalas, kurį pamiršdavo sutvarkyti: turiu tikrai nepamiršti nunešti iki penktadienio tą mėlyną suknelę valyklon (dar keli mėnesiai, ir galėsiu pakabinti ją spinton, nes aš nėščia ); manau, dabar aš lįsiu po dušu (po kelių mėnesių atrodys, kad dušinėje banginis, nes aš nėščia). Reikėtų pasirūpinti pakeisti alyvą automobilyje, kol stūmokliai neiššoko iš cilindrų ar dar kas nors (ir įdomu, ką tenai Sitgou pasakytų Džonis, jeigu sužinotų, kad aš nėščia). Bet galbūt dabar jau priprato prie tos minties. Galų gale jinai beveik trečiame mėnesyje — praeitas maždaug trečdalis kelio.

Pirmąsyk su šiokiu tokiu nerimu pamanė, kas jai padės pagimdyti.

*

lš už Lauderio namo girdėjosi pastovus rankinės žoliapjovės traškesys klik klik klik, ir kai Franė išniro iš už kampo, išvydo tokį keistą vaizdą, jog tik begalinė nuostaba sutrukdė jai garsiai susijuokti.

Haroldas, vien tik su aptemptomis ankštomis mėlynomis glaudėmis pjovė veją. Jo balta oda blizgėjo nuo prakaito; ilgi plaukai krito ant sprando (Haroldo garbei reikia pasakyti, jie atrodė neseniai išplauti). Riebalų rinkės virš glaudžių juosmens ir žemiau kiškų krašto pašėlusiai kratėsi aukštyn žemyn. Jo pėdos iki čiurnų ir aukščiau buvo žalios nuo nupjautos žolės, nugara paraudusi — ar nuo darbo įtampos, ar nuo saulės įdegio, ji negalėjo pasakyti.

Bet Haroldas ne tik pjovė žolę; jis bėgiojo. Lauderių vidinio kiemo pievutė nuožulniai leidosi vaizdingos išdrikusios akmenų sienos link, o jos viduryje stovėjo aštuoniakampė pavėsinė. Jinai su Eme paprastai ten rengdavo savąsias „arbatėles“, kai buvo mažos, prisiminė Franė, staiga persmelkta netikėtai skaudžios nostalgijos — kadais, anais Jaikais jos tegalėdavo verkti dėl „Šarlotės voratinklio“ pabaigos ir laimingai dūsauti dėl Čakio Mejaus, šauniausio mokyklos bernioko. Lauderių veja savo žaluma ir ramybe atrodė kažin kokia labai angliška, bet dabar į šią pastoralinę sceną buvo įsibrovęs dervišas su mėlynomis maudymosi glaudėmis. Girdėjo, kaip Haroldas šnopuoja, — ir jo buvo baugu klausytis, — pasukdamas į šiaurrytinį kampą, kur užpakalinę Lauderių veją nuo Vilsonų pievutės skyrė šilkmedžių gyvatvorė. Jis burzgė žemyn vejos nuokalne, palinkęs virš žoliapjovės „T“ formos rankenos. Plieno ašmenys sukosi dūgzdami. Žolė lėkė žalia čiurkšle, padengdama apatinę Haroldo kojų dalį. Buvo nupjovęs daugmaž pusę vejos; beliko vos mažėjantis kvadratas su pavėsine viduryje. Jis apsuko kampą nuokalnės apačioje ir vėl atburzgė atgalios, akimirką dingdamas iš akių už pavėsinės ir vėl išnirdamas, palinkęs virš savo mašinos, nelyginant Pirmosios formulės lenktynininkas. Apie pusiaukelį viršun, jis pastebėjo ją. Tuo pat metu Franė nedrąsiai pratarė: