Stephen King - Dvikova

Ji pagalvojo: Ką gi, jis tai daro dėl manęs.

Stovėjo čia prakaituotas ir išsigandęs, su prilipusiais prie nuogų putnių pečių senais voratinkliais, nudribusiu virš ankštų mėlynų džinsų juosmens pilvu, pasiryžęs nepražiūrėti nė menkiausio neapdairumo, padaryti visa kaip reikiant.

Franė pasistiebė ir lengvai pabučiavo jį į lūpas.

— Būk atsargus, — pasakė ir skubiai nusileido laiptais su teliūškuojančia pilve koka; pasišalino greitai, bet ne taip greitai, kad nepastebėtų jo akyse laimingos nuostabos. Nulipo nuo šalinės vinimis prikaltom pakopom ant šiaudais pakreiktų tvarto grindų strimagalviais — mat jautė, kad tuoj tuoj susivems. Ji žinojo, kad visa tai — nuo karščio, kokos ir kūdikio. Ką pagalvotų Haroldas, jeigu išgirstų? Tad norėjo kuo skubiau išlėkti laukan, kad jis nieko neišgirstų. Ir suspėjo. Vos vos.

*

Haroldas nulipo apačion be ketvirčio ketvirtą, jo įdegis dabar liepsnote liepsnojo raudoniu, rankos buvo aptaškytos baltais dažais. Franė, kol jis darbavosi, neramiai nusnūdo, tačiau nėsyk visiškai neatsijungė, vis tikėdamasi išgirsti lūžtančių gontų traškesį ir vargšo storulio Haroldo beviltišką riksmą, krentant devyniasdešimt pėdų nuo daržinės stogo ant kietos žemės. Tačiau riksmo vis negirdėjo — ačiū Dievui — ir šit jisai stovi priešais ją išdidus, vejos žalumo pėdomis, baltomis rankomis, įraudusiais pečiais.

— Kodėl varginais parsinešti dažus atgal? — smalsiai paklausė ji.

— Nenorėčiau palikti jų ten viršuje. Galėtų savaime užsidegti, ir mes prarastume savo ženklą.

Ir ji vėl pagalvojo, koks jis pasiryžęs būti apdairus. Tai tiesiog mažumėlę baugino.

Abu pažvelgė aukštyn į daržinės stogą. Švieži dažai spindėjo, ryškiai kontrastuodami su nublukusiais žaliais gontais, ir tenai nuteplioti žodžiai priminė Franei užrašus, kuriuos kartkartėmis užeidavo Pietuose, nutepliotus ant daržinių stogų — JĖZUS GELBSTI arba TRIUŠKINK RAUDONODŽIUS. Haroldo skambėjo taip:

IŠVYKOME Į STOVINGTONĄ, VERMONTĄ.

VIRUSOLOGIJOS CENTRĄ

1-UOJU PLENTU Į VELSĄ

95-UOJU PLENTU Į PORTLENDĄ

302-UOJU Į BARĄ

89-UOJU Į STOVINGTONĄ

PALIEKAME OGANKVITĄ 1990-ųjų LIEPOS 2 d.

HAROLDAS EMERIS LAUDERIS

FRANSĖ GOLDSMIT

— Nežinojau tavo viduriniojo vardo, — atsiprašė Haroldas.

— Nieko, — pasakė Franė, vis tebežvelgdama aukštyn į užrašą. Pirma eilutė buvo užrašyta po pat kupolo langu; paskutinioji, su jos vardu — tuoj pat virš lietaus latako. — Kaip tu pasiekei užrašyti tą paskutinę eilutę? — paklausė.

— Nebuvo sunku, — atsiliepė jis varžydamasis. — Teko truputėlį pakabaruoti ant vienos kojos, štai ir viskas.

— O, Haroldai, kodėl negalėjai pasirašyti tik už save?

— Kadangi mudu — komanda, — paaiškino jis ir kiek baugštokai pažvelgė į Franę. — Juk taip?

— Turbūt taip... kol tu neužsimušei. Alkanas?

Jis nušvito.

— Alkanas kaip vilkas.

— Tad einam, užvalgysim. Ir aš tau nudegimus patepsiu kūdikių aliejum. Tik turėsi vilkėti marškinius, Haroldai. Nudegimai tau trukdys šiąnakt miegoti.

— Miegosiu puikiai, — nuramino jis ir nusišypsojo. Franė atsakė jam tuo pačiu. Juodu vakarieniavo konservais ir milteline kokakola (Franė ją sutaisė ir įdėjo cukraus), o vėliau, kai ėmė temti, Haroldas atėjo į Franės namus, kažką pasikišęs po pažastim.

— Tai priklausė Emei, — tarė. — Radau mansardoje. Regis, mama ir tėtis padovanojo jai, kai baigė aštuonmetę. Nežinau, ar dar veikia, metalo dirbinių parduotuvėje susiradau kelis elementus, — patapšnojo sau per kišenes, išsipūtusias nuo sausų elementų.

Tai buvo portatyvinis grotuvas, toksai su plastmasiniu dangčiu, pritaikytas trylikmetėms keturiolikmetėms mergaitėms, kad galėtų pasiimti į paplūdimį ar pobūvius ant vejos. Grotuvas sukonstruotas 45-ojo greičio singlams — įrašytiems Osmondo, Lifo Garėto, Džono Travoltos, Šono Kasidžio. Jinai kruopščiai apžiūrėjo aparatą, ir pajuto savo akis prisipildant ašarų.

— Gerai, — tarė, — pažiūrėkime, ar veikia.

Veikė. Ir bemaž keturias valandas juodu prasėdėjo skirtinguose sofos galuose, su portatyviniu grotuvu ant kavos stalelio priešais juos, klausydamiesi, kaip mirusio pasaulio muzika užpildo vasaros naktį.

37 skyrius

Iš pradžių Stju sutiko garsą nekvaršindamas dėl jo sau galvos — buvo toks tipiškas skaisčiam vasaros rytui. Ką tik jis praėjo Sant Raigeito miestuką Niū Hampšyre, ir dabar plentas vingiavo gražiu kraštovaizdžiu su viršum nusvirusiomis guobomis, marginančiomis kelią judančiais saulės atspindžių pinigėliais. Atvašynai iš abiejų pusių buvo tankūs — šviesūs žagreniai, pilkšvai melsvi kadagiai, daugybė krūmų, kurių nepajėgė įvardyti. Jų gausa atrodė kaip stebuklas jo akims, pripratusioms prie Rytų Teksaso, kur pakelės augmenija nė nepanėšėjo į šią įvairovę. Kairėje pro brūzgynus vis prasikišdavo ir vėl dingdavo senoviniai uolynai, o dešinėje linksmai čiurleno rytų linkui upeliūkštis. Tai šen, tai ten atvašynuose sujudėdavo smulkūs gyvūnėliai (vakar jis nustėro išvydęs stovinčią ant baltosios 302-ojo kelio linijos ir uodžiančią ryto orą stambią elnę) ir gergždžiančiai klykavo paukščiai. Tokiame garsų fone šuns lojimas skambėjo kaip pats natūraliausias dalykas.

Pražingsniavo dar kone mylią, kol jam toptelėjo, kad šuo, — sprendžiant iš garso, dabar arčiau, — šiaip ar taip, ko gero, ne toks jau įprastas dalykas. Palikęs Stovingtoną, regėjo daugybę negyvų šunų, bet nė vieno gyvo. Ką gi, spėjo jis, gripas nužudė daugelį žmonių, bet ne visus. Matyt, jis taip pat nužudė daugelį šunų, bet irgi ne visus. Tikriausiai iki šio laiko jis bus pasidaręs labai baugštus žmonių. Jį suuodęs, veikiausiai nušliaužė atgal į krūmus ir isteriškai lojo ant Stju, kol šis nepaliko jo teritorijos.

Jis pasitaisė kuprinės su atšvaitu diržus ir perlankstė nosines, kurias buvo po jais pakišęs ant kiekvieno peties. Avėjo „Georgia Giants“ batais, ir per tris kelionės pėsčiomis dienas jie beveik prarado naujumo blizgesį. Ant galvos jis turėjo dabitišką, plačiabrylę raudoną fetrinę skrybėlę, o per petį persimetęs armietišką karabiną. Nesitikėjo susidurti su marodieriais, bet kažkaip neaiškiai jautė, kad neblogai būtų turėti ginklą. Galbūt dėl šviežios mėsos. Ką gi, vakar matė šviežią mėsą, dar ant kanopų, bet buvo pernelyg nustebęs ir sužavėtas, kad ryžtųsi ją sumedžioti.

Kuprinė vėl gulėjo patogiai, tad jis toliau žengė keliu. Sprendžiant iš garso, šuo tartum lojo už kito posūkio. „Galbūt aš vis dėlto jį pamatysiu“, — pamanė Stju.

Pasirinko 302-ąjį plentą rytų kryptimi, kadangi spėjo, jog anksčiau ar vėliau atves jį prie vandenyno. Sudarė su savimi tokią tartum sutartį: „Kai pasieksiu vandenyną, tada nuspręsiu, ką toliau daryti. O kol kas visai apie tai negalvosiu“. Jo žygis, dabar jau ketvirtą dieną, buvo nelyginant sveikimo procesas. Buvo pagalvojęs apie tai, kad galėtų pasiimti dešimties pavarų dviratį arba motociklą, su kuriais įstengtų prasibrauti pro pasitaikančias kelią blokuojančias avarijas, tačiau jis ryžosi keliauti pėsčiomis. Visados mėgo vaikščioti pėsčiomis, o jo organizmas reikalavo fizinio krūvio. Iki pabėgo iš Stovingtono, pratupėjo uždarytas bemaž dvi savaites ir jautėsi suglebęs bei praradęs formą. Manė, kad anksčiau ar vėliau lėtas stūmimasis pirmyn išves jį iš kantrybės, ir tada susirasiąs dviratį ar motociklą, bet kol kas buvo malonu žingsniuoti į rytus šiuo keliu, besižvalgant į ką tik užsigeisdavo, stabtelint penkiom minutėm atsikvėpti, kada tik panorėdavo, ar karščiausiu dienos metu popietę numingant. Jam buvo gera, kad galėjo taip daryti. Pamažėle lunatiškos pastangos rasti išeitį grimzdo užmarštin. Sunkiausia buvo nusikratyti jausmu, kad jį kažkas persekioja. Pirmąsias dvi naktis kelyje jis nuolat susapnuodavo savo paskutinį susitikimą su Elderiu, kai šis atėjo įvykdyti įsakymus. Sapnuose Stju visad pavėluodavo trenkti kėde. Elderis išsisukdavo nuo jos smūgio, spustelėdavo savo pistoleto gaiduką, ir Stju pajusdavo stiprų bet neskausmingą it švinu pasunkintos bokso pirštinės stuktelėjimą krūtinėn. Sapnuodavo tai kaskart ir rytais atsibusdavo nepailsėjęs, tačiau be galo laimingas, kad liko gyvas. Praėjusią naktį sapnas nepasikartojo. Abejojo, ar košmarai išsyk taip ir baigsis, tačiau tikėjosi po truputėlį pašalinti nuodus iš savo nervų sistemos eidamas. Galbūt niekad iš jų galutinai neišsivaduos, bet kai atsikratys didesne jų dalimi, galbūt pajėgs geriau pagalvoti apie ateitį, nesvarbu, ar bus tada pasiekęs vandenyną, ar ne.