Stephen King - Dvikova

Stju nugėrė alaus.

— Taip manote?

— Aišku, — Beitmenas irgi patraukė gurkšnį iš savosios skardinės, paskiau pasilenkė ir niūriai nusišypsojo Stju. — Dabar leiskite man pateikti jums, pone Stiuartai Redmenai iš Rytų Teksaso, dvi beprotiškas situacijas. Tarkime, turime bendruomenę A Bostone ir bendruomenę B Utikoje. Jos žino viena kitą ir gyvenimo sąlygas kitos bendruomenės stovykloje. Bendruomenė A išsilaikiusi gerai. Gyvena Bekon Hile nieko nestokodami, nes vienas iš jos narių pasirodo besąs Kon Edo remontininkas. Tas vyriokas išmano kaip tik pakankamai, kad sugebėtų paleisti veikti elektros jėgainę, tiekiančią energiją Bekon Hilui. Iš esmės tereikia žinoti, kuriuos jungiklius nuspausti, stočiai automatiškai išsijungus. Mat ji visa veikia bemaž automatizuotai. Remontininkas geba išmokyti kitus bendruomenės A narius, kuriuos nulenkti svertus ir kurių prietaisų parodymus stebėti. Turbinos varomos nafta, kurios tenai gausybė, kadangi visi jos vartotojai iškritę kaip lapai. Taigi Bostone skystimėlis teka. Yra šilumos, kad apsisaugotum nuo šalčio, šviesos, kad galėtum naktį skaityti, šaldytuvų, kad gautum išgerti škotiškojo su ledais kaip civilizuotas žmogus. Iš tiesų, gyvenimėlis, po šimts, kone idiliškas. Jokios taršos. Jokios narkotikų problemos. Jokio stygiaus. Nei pinigų ar barterio problemų, kadangi visos prekės po ranka, ir maksimaliai išretintai visuomenei jų pakanka trim šimtmečiams. Sociologiškai kalbant, tokia grupė žmonių tikriausiai savo esme pasidarytų komuna. Čia jokios diktatorystės. Tinkama dirva diktatorystei — stygius, poreikiai, netikrumas, apribojimai... paprasčiausiai neegzistuotų. Baigtųsi tuo, kad Bostone tikriausiai vėl įsigalėtų miestiečių susirinkimų valdymo forma.

O dabar bendruomenė B Utikoje. Tenai neatsiranda mokančio paleisti elektros jėgainę. Technikai visi išmirę. Jiems prireiks daug laiko, kol susivoks, kaip padaryti, kad vėl viskas funkcionuotų. O kol kas naktimis jie šąla (mat artėja žiema), valgo konservus, yra nelaimingi. Viršų paima tvirtas žmogus. Jie džiaugiasi, kad toksai atsirado, nes yra sutrikę, sušalę, ligoti. Tegul jis viską sprendžia. Ir, žinoma, jis tai daro. Pasiunčia ką nors į Bostoną su reikalavimu. Ar neatsiųstų jie savo numylėtojo techniko į Utiką, kad jiems padėtų vėl paleisti jėgainę? Alternatyva — ilgas ir pavojingas žygis į pietus peržiemoti. Tad kaip pasielgia bendruomenė A, gavusi tokį prašymą?

— Nusiunčia jiems vyrioką? — paklausė Stju.

— Viešpatie aukštielninkas, ne! Ko gero, būtų sulaikytas prieš savo valią, iš tiesų tai labai tikėtina. Pasaulyje po gripo technologinės žinios, kaip tobuliausia mainų priemonė, pakeis auksą. Ir šiuo požiūriu bendruomenė A turtinga, o bendruomenė B skurdi. Tad ką gi bendruomenė B daro?

— Manau, patraukia į pietus, — pasakė Stju ir nusišypsojo. — Galbūt net į Rytų Teksasą.

— Galbūt. Arba galbūt jie pagrasina Bostono bendruomenei branduoline galvute.

— Teisingai, — nusišaipė Stju. — Nesugeba paleisti jėgainės, bet gali iššauti branduolinę raketą iš Bintauno.

Beitmenas dėstė toliau:

— Jais dėtas, nesivarginčiau su raketa. Tiesiog pamėginčiau sugalvoti, kaip nuo jos nuimti galvutę, ir tada nuvaryčiau ją į Bostoną furgonu. Manote, tai nesuveiktų?

— Nors pasikark, nežinau.

— Jeigu ir nesuveiktų, aplinkui apstu kitų ginklų. Štai kur visa esmė. Visa tai voliojasi aplinkui ir tik laukia, kad kas pakeltų. O jeigu bendruomenė A ir B abi turi savo garbinamus technikus, jos gali sugalvoti kokį primityvų apsikeitimą branduoliniais užtaisais dėl religinių, teritorinių ar šiaip smulkių ideologinių nesutarimų. Tik įsivaizduokite, kad vietoje šešių ar septynių pasaulio branduolinių valstybių gali atsirasti šešiasdešimt ar septyniasdešimt čia pat, Jungtinėse Valstijose. Jeigu aplinkybės būtų kitokios, esu įsitikinęs, būtų kovojama akmenimis ir dygliuotomis kuokomis. Bet faktas lieka faktu: visi senieji kareiviai išnyko ir paliko savuosius žaisliukus. Nelinksma apie tai galvoti. Ypač kai jau tiek nelinksmų dalykų yra nutikę... bet, bijau, tai visiškai įmanoma.

Tarp juodviejų įsivyravo tyla. Girdėjo toli miške lojant Kodžaką; diena jau krypo popietėn.

— Žinote, — galiausiai pasakė Beitmenas. — Iš esmės aš esu linksmuolis. Galbūt todėl, kad mano pasitenkinimo slenkstis — labai žemas. Per tai tapau didžiai nemėgstamas savo paties sferose. Turiu savų trūkumų: per daug kalbu, kaip jau girdėjote, ir esu niekam tikęs tapytojas, kaip jau matėte, ir aš baisiai neišmintingai elgdavausi su pinigais. Paskutines tris dienas iki algos tevalgydavau sumuštinius su riešutų sviestu ir Vudsvilyje garsėjau tuo, jog atidarydavau taupomąją sąskaitą ir po savaitės vėl ją uždarydavau. Bet niekad dėl to nenusimindavau, Stju. Ekscentriškas, tačiau linksmas, štai koks esu. Vienintelė mano gyvenimo rykštė — tai sapnai. Nuo pat vaikystės mane persekiodavo stebėtinai ryškūs sapnai. Daugelis jų būdavo nemalonūs. Vaikystėje — tai troliai po tiltais, tiesiantys rankas ir sugriebiantys mane už kojos, arba ragana, paverčianti mane paukščiu... Praverdavau burną klyksmui, bet išsiverždavo tik keletas kranktelėjimų. Ar kada nors blogai sapnuodavote, Stju?

— Kartais, — pasakė Stju, galvodamas apie Elderį ir kaip tasai košmaruose puldavo jį, ir apie koridorius, kurie niekad nesibaigdavo, tik vėl susijungdavo su kitais, apšviesti šaltų fluorescencinių lempų ir kupini aidų.

— Tuomet žinote. O paauglystės metais regėdavau įprastus seksualinius sapnus, sausus ir šlapius, bet į juos kartkartėmis įsiterpdavo sapnai, kuriuose mano mergina pavirsdavo rupūže ar gyvate, ar netgi yrančiu lavonu. Kai tapau kiek vyrėlesnis, sapnuodavau nesėkmes, degradaciją, savižudybę, baisią mirtį nuo nelaimingo atsitikimo. Dažniausiai pasikartodavo toksai, kuriame aš pamažėle būdavau mirtinai sutraiškomas degalų stoties keltuvo. Manau, visa tai paprasčiausia transformacija iš sapnų su troliais. Iš tikrųjų, esu įsitikinęs, kad tokie sapnai — tai tiesiog psichologiškas vimdomasis vaistas, ir žmonės, kurie juos patiria — veikiau palaimintieji nei prakeiktieji.

— Jeigu tuo atsikratai, nesitvenkia viduje.

— Kaip tik taip. Esama visokių sapnų interpretacijų, Froido — pati žinomiausia, bet aš visados buvau įsitikinęs, kad jie atlieka paprastą šalinamąją funkciją, nieko daugiau, kad sapnai — tai psichikos priemonė retsykiais gerai apsivalyti. O žmonės, kurie nesapnuoja, — arba nesapnuoja taip, kad prisimintų prabudę, — turi vienokią ar kitokią protinę obstipaciją. Šiaip ar taip, vienintelė praktiška kompensacija už nakties košmarą — atsibudus suvokti, jog visa tai buvo tik sapnas.

Stju nusišypsojo.

— Bet pastaruoju metu mane vis kankina itin blogas sapnas. Jis nuolat pasikartoja — kaip tasai, kuriame aš mirtinai sutraiškomas keltuvo, bet anas, palyginti su šituo, — tikras švelnumėlis. Nepanašus nė į vieną iš mano kada nors patirtų, bet nelyginant... nelyginant visų blogų sapnų suma. Ir atsibundu bjaurios savijautos, sakytum, tai buvo visai ne sapnas, o vizija. Suprantu, jog tai skamba pamišėliškai.

— Kas tai per sapnas?

— Sapnuoju žmogų, — tyliai pasakė Beitmenas. — Bent man taip atrodo, jog tai žmogus. Stovi ant aukšto pastato stogo, o galbūt ant uolos. Kad ir kas tai būtų, yra iškilęs taip aukštai, jog pranyksta ūkuose. Netoliese saulėlydžio, bet žvelgia jis kiton pusėn, į rytus. Kartais lyg mūvi džinsines kelnes ir striukę, bet dažniau esti susisupęs abitu su gobtuvu. Niekad man nepavyksta įžvelgti jo veido, bet akis matau. Jos raudonos. Ir patiriu tokį jausmą, lyg jis ieškotų manęs — ir kad anksčiau ar vėliau mane suras, arba aš būsiu priverstas pas jį nueiti... Ir tai reikš mano mirtį. Bandau rėkti ir... — jis nepabaigė ir sutrikęs gūžtelėjo pečiais.