Stephen King - Dvikova

*

Semui Toberiui buvo penkeri su puse metų. Jo motina numirė birželio 24-ąją Merfrisbore, Džordžijos valstijoje, Centrinėje ligoninėje. O dvidešimt penktąją numirė jo tėvas ir dvejų metukų sesutė Eiprilė. Dvidešimt septintąją į aną pasaulį pasitraukė ir vyresnysis brolis Maikas. Nuo šiol Semas liko vienas.

Semas išgyveno šoką nuo motinos mirties. Jis be tikslo slampinėjo miesto gatvėmis, išalkęs valgydavo, retsykiais verkdavo. Po kurio laiko ėmė nebeverkti, kadangi ašaros nieko nekeitė. Jos negrąžino atgalios pradingusių žmonių. Naktį jis prabudo nuo košmaro, kuriame tėtis, Eiprilė ir Maikas vis mirė ir mirė iš naujo, jų veidai juodavo ir pūtėsi, o kosėjant iš krūtinių veržėsi šiurpus kriokimas.

Liepos antrosios rytą, be ketvirčio dešimtą, Semas užklydo į laukinių gervuogių brūzgyną už Hetės Reinolds namų. Apstulbęs, nieko prieš save nematydamas, jis klaidžiojo tarp gervuogių krūmų, kurie buvo dusyk už jį aukštesni, skynė uogas ir jas čiaumojo, kol jo lūpos ir smakras nusidažė tamsiai mėlyna spalva. Spygliai smigo į jo drabužius, retsykiais į pliką kūną, bet jisai nekreipė į tai dėmesio. Aplink dūzgė bitės. Aukštos žolės ir gervuogių sąžalyne jis nepastebėjo seno šulinio dangčio. Dangtis triokštelėjo ir įlūžo po juo, o Semas nukrito ant akmenuoto sausos šachtos dugno, susilaužydamas abidvi kojas. Jis numirė po dvidešimties valandų tiek iš baimės ir skausmo, tiek nuo patirto šoko, alkio ir troškulio.

*

Irma Fajet gyveno Lodyje, Kalifornijos valstijoje. Tai buvo dvidešimt šešerių metų ledi, nekalta, mirtinai bijojusi būti išprievartauta. Po birželio dvidešimt trečiosios, kai per miestą prašniokštė prievartos ir grobimų banga, ir nebuvo jokios policijos, kuri galėtų sudrausminti vandalus, jos gyvenimas pavirto vientisu košmaru. Irma gyveno mažame namelyje ramioje gatvelėje; anksčiau ji gyveno drauge su motina, kuri 1985 metais pasimirė nuo širdies smūgio. Kai prasidėjo plėšikavimas, pasigirdo šūvių garsai, šiurpūs girtų vyrų, ant motociklų besitrankančių po miesto įstaigų kvartalą, klyksmai, Irma užsirakino visas duris ir pasislėpė tuščiame pirmo aukšto kambaryje. Nuo to laiko ji tyliai kaip pelytė kartkartėmis užlipdavo viršun užkąsti arba atlikti gamtos reikalą.

Irma nemėgo žmonių. Jeigu žemėje išmirtų visi iki vieno, išskyrus ją pačią, ji jaustųsi visiškai laiminga. Tačiau buvo ne taip. Vakar, kai jau Irma ėmė tikėtis, jog, išskyrus ją vieną, nieko nebeliko, išvydo girtą storulį, vilkintį marškinėlius su užrašu „MEČIAU GERTI BEI MYLĖTIS, IR TAI BUVO 20 PAČIŲ SIAUBINGIAUSIŲ MANO GYVENIMO MINUČIŲ“, šiaušiantį išilgai gatvės su buteliu viskio rankoje. lš po jo kepuraitės dryko ilgi šviesūs plaukai. Už glaudžiai aptemptų džinsų diržo styrojo užkištas pistoletas. Irma stebėjo jį pro permatomas miegamojo užuolaidas, kol vyriškis pranyko iš akiračio, paskui nusileido žemyn ir užsibarikadavo duris, šitokiu būdu tarsi apsisaugodama nuo piktų kerų.

Ne visi buvo mirę. Jeigu liko vienas hipis, vadinasi, atsiras ir kitų vyrų. Ir visi jie pasirodys esą prievartautojai. Ir jie gali išžaginti ją. Anksčiau ar vėliau jie vis tiek ją suras ir išprievartaus.

Šį rytą, vos tik prašvito, užlipo ant aukšto, kur buvo sukrauti jos tėvui priklausę daiktai. Prekybos laivyno jūreivis paliko Irmos motiną septintojo dešimtmečio pabaigoje. Mama papasakojo apie tai Irmai sąžiningai ir atvirai. Jos tėvas elgėsi kaip tikras gyvulys: jis prisisprogdavo, o paskui geisdavo ją prievartauti. Visi jie tokie. Santuoka suteikia vyriškiui teisę prievartauti tave, vos tik jis to užsigeidžia. Netgi dieną. Irmos motina savo vyro išėjimą apibūdino keliais žodžiais, tokiais pat, kuriais jau ir pati Irma galėtų palydėti kiekvieno vyro, kiekvienos moters ir kiekvieno vaiko mirtį: „Nedidelis praradimas“.

Daugumoje dėžučių gulėjo įvairiuose pasaulio uostuose pirkti niekučiai — suvenyrai iš Honkongo, Saigono, Kopenhagos. Ten dulkėjo ir fotografijų albumai. Daugelyje nuotraukų buvo įamžintas jos tėvas denyje, kartais besišypsantis ir per pečius apsikabinęs su savo draugužiais. Ką gi, liga, kurią vadina Keliaujančiu kapitonu, tikriausiai pasiekė ir tėvą, nesvarbu, kur jis dabar būtų. Nedidelis praradimas.

Bet ten dar buvo mažais paauksuotais kabliukais uždaroma medinė dėželė, ir toje dėželėje gulėjo pistoletas. 45-o kalibro „Koltas“. Jis gulėjo ant raudono aksomo, o slėptuvėje po raudonu aksomu buvo užkišta keletas kulkų. Jos buvo pažaliavusios ir atrodė sudrėkusios, bet Irma pamanė, kad kulkos vis tiek kuo puikiausiai susidoros su savo užduotimi. Juk kulkos geležinės. Jos negenda kaip sūris ar pienas.

Vienintelės palėpę apšviečiančios lempelės blausoje Irma užtaisė „Koltą“ ir nusileido virtuvėn pusryčiauti. Nuo šiol ji daugiau nebesislėps kaip pelė urvelyje. Dabar ji ginkluota. Tegul prievartautojai dreba.

Tą pačią dieną ji išėjo terason paskaityti gryname ore knygą. Knyga vadinosi „Šėtonas gyvuoja ir klesti Žemės planetoje“. Tai buvo niūrus, bet patrauklus skaitalas. Nusidėjėliai ir pataikūnai gavo ko nusipelnė — apie tai buvo kalbama ir šioje knygoje. Visi jie pranyko. Išskyrus kelis prievartautojus, bet Irma manė, kad su jais sugebės susidoroti. Juk šalia jos gulėjo pistoletas.

Antrą valandą šviesiaplaukis vyriškis vėl pasirodė gatvėje. Jis buvo toks girtas, kad vos bepastovėjo ant kojų. Kai išvydo Irmą, jo veidas nušvito. Nekėlė jokių abejonių: sutikęs „katytę“, jis labai apsidžiaugė.

— Ei, mergyte! — šūktelėjo. — Čia esam tiktai tu ir aš! Kiek... — ir jo veide sustingo siaubo išraiška, kai vyriškis pamatė Irmą atidedant į šalį knygą ir pakeliant „Koltą“.

— Ei, paklausyk, nuleisk šį daikčiuką... Jis užtaisytas? Ei!..

Irma nuspaudė gaiduką. Pistoletas sprogo ir užmušė ją vietoje. Nedidelis praradimas.

*

Džordžas Makdugalas gyveno Nejake, Niujorko valstijoje. Jis dirbo matematikos mokytoju sunkiai auklėjamų paauglių vidurinėje mokykloje. Jis ir jo žmona buvo uolūs katalikai, todėl Harietė Makdugal pagimdė jam vienuolika vaikų — devynis berniukus ir dvi mergaitės. Todėl tarp birželio 22-osios, kai jo devynmetis sūnus Džefas tapo auka ligos, kuri vėliau buvo diagnozuota kaip „gripą primenantis plaučių uždegimas“, ir birželio 29-osios, kai jo šešiolikmetė duktė Patricija (o, Dieve, ji buvo tokia jauna ir tokia deginančiai graži!) mirė nuo to, ką visi — likusieji gyvi — vėliau ėmė vadinti Keliaujančiu kapitonu, jis stebėjo kaip dvylika žmonių, kuriuos jis mylėjo labiau už viską pasaulyje, pasitraukė iš gyvenimo, o patsai liko visiškai sveikas. Mokykloje jis juokaudavo, kad niekaip nevalioja prisiminti visų savo vaikų vardų, bet jų mirčių seka amžinai įsirėžė jo atmintin: Džefas dvidešimt antrąją, Martis ir Helena dvidešimt trečiąją, jo žmona Harietė, Bilas ir Džordžas jaunesnysis, Robertas ir Stenas — dvidešimt ketvirtąją, Ričardas — dvidešimt penktąją, Denis — dvidešimt septintąją, trimetis Frenkas — dvidešimt aštuntąją ir pagaliau Petė — o Petė iki pat pabaigos jautėsi geriau už kitus.

Džordžas manė, kad išprotės.

Prieš dešimt metų, patartas savo gydytojo, jis pradėjo bėgioti. Prieš tai jis nežaidė teniso ar rankinio, užmokėdavo vaikams (saviems, be abejo) už vejos pjovimą priešais namą, ir jeigu Harietė pasiųsdavo jį duonos, iki kampinės parduotuvės paprastai važiuodavo automobiliu. „Jūs kaupiate viršsvorį, — pasakė jam daktaras Vorneras. — Gyvenate mažai judėdamas. Tai kenksminga jūsų širdžiai. Pabandykite bėgioti“.