Stephen King - Dvikova

Juk tai negalėjo būti jos piktdžiuga?

Liepos antrąją dieną, nusileidusi žemyn, ji pamiršo po šaldymo kameros durimis pakišti guminį kaištį. Durys už jos užsivėrė čekštelėdamos skląstimi. Tik dabar, po dvejų metų naudojimosi šiuo šaldytuvu, ji pirmąsyk pastebėjo, kad iš vidinės pusės duryse nėra rankenos. Tuo laiku viduje jau buvo pernelyg šilta, kad galėtum tuoj pat sušalti, bet ne pernelyg šalta, kad iš karto numirtum. Galų gale Džudė Hotorn pasimirė savo vyro ir sūnaus kompanijoje.

*

Ričardas Hoginsas, jaunas juodaodis, visą savo gyvenimą pragyveno Detroite, Mičigano valstijoje. Jau daugiau kaip penkerius metus buvo pamėgęs puikius baltus miltelius, kuriuos jis vadino „hirainu“. Supergripo epidemijos metu jis išgyveno baisias kančias, kadangi visi pažįstami prekeiviai arba narkomanai arba numirė, arba išvyko iš miesto.

Šį vaiskų vasaros vidudienį jis sėdėjo sujauktame priebutyje, gėrė šiltas ananasų sultis ir svajojo apie mažytę mažytėlaitę dozę.

Jis prisiminė Ali Makfarleiną ir tai, ką kalbėjo apie Ali gatvėse kaip tik prieš pat viso šito mėšlo pradžią. Žmonės šnekėjo, neva Ali, trečias pagal svarbą prekiautojas narkotikais Detroite, neseniai gavo didelę prekių partiją. Vadinasi, bus gerai visiems. Jokio rudo šlamšto. Sniego baltumo kiniški milteliai ir didelis asortimentas kitų prekių.

Ričis nežinojo nieko tikro, kur Makfarleinas galėtų slėpti tokią didelę partiją, — o ir tokios informacijos žinojimas buvo pavojingas gyvybei, — bet sklido atkaklūs gandai, kad jeigu policija gerokai pašniukštinėtų Didžiajame Iškyšulyje, name, neva Ali nupirktame savo dėdei, tai Ali pranyktų nuo žemės paviršiaus greičiau, nei užtekėtų mėnulis.

Ričis nusprendė pasivaikščioti iki Didžiojo Iškyšulio. Ir ką jam beliko daryti? Jis susirado Edvino D. Makfarleino adresą Detroito telefonų žinyne ir patraukė tenlink. Kai nusigavo iki tikslo, buvo jau visiškai sutemę, nuo ilgo ėjimo maudė kojas. Dabar jis net nebandė savęs įtikinėti, jog tai esą eilinis pasivaikščiojimas; jis norėjo įsidurti, jis degė nuo išankstinio pasimėgavimo.

Vilą juosė pilka mūro tvora. Kaip juodas šešėlis Ričis ją peršoko, susipjaustydamas rankas stiklo šukėmis, kuriomis buvo nubarstytas tvoros viršus. Kai norėdamas įlįsti vidun išdaužė langą, sukaukė signalizacija, privertusi jį nerti nuo namo šalin, bet paskui prisiminė, kad mieste policijos nebeliko ir nebėra kam atsiliepti į kvietimą. Sudirgęs ir šlapias nuo prakaito sugrįžo atgalios.

Elektra neveikė, o šitame prakeiktame name buvo daugiau kaip dvidešimt kambarių. Jam teks laukti iki ryto, be to, norint visą šį namą gerai iššniukštinėti, prireiks ne mažiau trijų savaičių. O prekė apskritai gali būti kitoje vietoje. Viešpatie! Ričis pajuto, kaip jį užplūsta nusivylimo ir nevilties banga. Bet jis gali pasirausti bent jau pačiose prieinamiausiose ir akivaizdžiausiose vietose.

Ir antro aukšto vonios kambaryje jis rado tuziną plastikinių maišelių, kurie buvo pripildyti baltų miltelių. Jie buvo sukrauti vandens nuleidimo bakelyje, šioje senoje kaip pasaulis slėptuvėje. Alpdamas iš laimės, Ričis spoksojo į juos ir galvojo apie tai, kad Ali turbūt buvo gerokai „patepęs“ visus reikalingus žmones, jeigu nebijojo tokį turtą laikyti tualeto bakelyje. Vienam žmogui jo užtektų geriems šešiolikai šimtmečių.

Jis nusinešė vieną maišelį į šeimininko miegamąjį ir perplėšė virš lovos užtiesalo. Kai ruošė sau dozę, virpėjo rankos. Jam nė į galvą netoptelėjo, kokiomis proporcijomis reikia šią kvailių bjaurastį atskiesti. Pati stipriausia sudėtis, kurią Ričis kada nors pirko gatvėje, buvo 12 procentų skiedinys. Jis nugramzdino jį į tokį gilų sapną, kad tai greičiausiai buvo komos būsena. Tąsyk Ričis nė akimi nepajėgė mirktelėti. Tiesiog suskambo ausyse, ir jis išsyk paniro tamson.

Susiveržė ranką aukščiau alkūnės ir įsidūrė. Tai buvo 96 procentų skiedinys. Jis bematant pateko į kraują, ir Ričis parkrito ant maišelių su heroinu, susitepdamas marškinius milteliais. Po šešių minučių jis buvo nebegyvas.

*

Nedidelis praradimas.

39 skyrius

Loidas Henreidas klūpojo ant kelių. Beprasmiškai šypsodamasis, jis niūniavo kažkokią melodiją. Dažnai užmiršdavo, ką dainuoja, tuomet šypsena nuo jo veido dingdavo, jis pradėdavo kūkčioti, paskui pamiršdavo, kad verkia ir vėl imdavo niūniuoti. Dainelė, kurią jis niurnėjo panosėje vadinosi „Žirgų lenktynės Keiptaune“. Kartais vietoje melodijos arba kūkčiojimo jis vapėdavo: „Du-du-da, du-du-da“. Sustiprintos apsaugos korpuse buvo labai tylu, neskaitant gokčiojimų, niurnėjimo, atsitiktinių „du-du-da“ bei tylaus gulto kojos krebždesio į grindis. Loidas mėgino pasistūmėti artyn savęs Trasko kūną, kad galėtų pasiekti jo koją. Oficiante, prašau man dar atnešti pjaustytų kopūstų salotų ir antrąją koją.

Loidas panėšėjo į besilaikantį griežtos dietos žmogų. Kalėjimo drabužiai kybojo ant jo kaip nuleistos burės. Paskutinis maistas, kurį jam atnešė į kamerą, buvo pusryčiai prieš aštuonias dienas. Loido veido oda suplonėjo, aptempdama kiekvieną kaukolės iškilimą. Įkritusios akys žėrėjo nesveiku spindesiu. Prašieptos lūpos apnuogino dantis. Ant galvos radosi nuplikimai — Loidui ėmė slinkti plaukai. Jis buvo panašus į pamišėlį.

— Du-du-da, du-du-da, — šnabždėjo Loidas, žvejodamas gulto koja. Kažkada jis nežinojo, kodėl žaloja sau pirštus, atsukinėdamas šį prakeiktą daikčiuką. Kažkada jis manė žinąs, kas tai yra tikrasis badas. Bet anas badas buvo paprasčiausiai padidėjęs apetitas, palyginti su tuo, ką jam teko kentėti dabar.

— Jok visą naktį... Jok visą dieną... Du-du-da...

Koja užkibo už Trasko klešnės, bet laimikis nutrūko. Nuleidęs galvą, Loidas įsiraudojo kaip vaikas. Už jo, atsainiai numestas į kampą, voliojosi žiurkės skeletas, kurią jis pritrenkė Trasko kameroje birželio 29-ąją, prieš penkias dienas. Rožinė žiurkės uodega vis taip pat driekėsi nuo apgraužto stuburo. Kelis sykius Loidas mėgino suvalgyti ir uodegą, bet toji pasirodė pernelyg kieta. Tualeto bakelyje, nepaisant visų Loido pastangų išsaugoti vandens atsargą, beveik nieko nebeliko. Kameroje dvokė šlapimu; Loidas šlapinosi į koridorių, kad neužterštų savo vandens atsargų. Turint omeny staigiai sumažėjusį maisto kiekį, suprantama, savo žarnyno lengvinti jam nereikėjo.

Sutaupytą maistą Loidas suvalgė pernelyg greitai. Dabar jis tai suprato. Tuomet manė, kad privalo kas nors ateiti. Jis negalėjo patikėti...

Loidas nesiruošė valgyti Trasko. Mintis, jog galima suvalgyti Trašką, buvo tiesiog klaiki. Praėjusią naktį šlepete pritrenkė tarakoną ir suvalgė jį gyvą, jausdamas, kaip tasai kruta jo burnoje, kol neperkando gyvio dantimis. Tiesą sakant, jis pasirodė ne toks jau blogas, daug skanesnis už žiurkę. Ne, jis nesiruošė Trasko valgyti. Jis neketino pasidaryti kanibalu. Tai buvo tas pat, kas nusileisti iki žiurkės lygio. Jis paprasčiausiai prisitrauks Trašką arčiau ir... bet tik pačiu blogiausiu atveju. Pačiu blogiausiu. Loidas girdėjo, kad žmogus be maisto gali pragyventi labai ilgai, jeigu jis turi vandens.

(Vandens liko ne taip jau daug, bet aš apie tai dabar negalvosiu, ne dabar, ne dabar.)

Jis nenorėjo mirti. Jis nenorėjo mirti iš bado. Jis buvo pritvinkęs neapykantos. Neapykanta tingiais, lėtais lašeliais kaupėsi jame per pastarąsias paskutines tris dienas, augdama podraug su alkiu. Loidas spėjo, kad jeigu jo seniai nudvėsęs mylimas triušis mokėjo mąstyti, jis lygiai taip pat turėjo neapkęsti Loido (dabar jis labai daug miegodavo, ir jam nuolat sapnuodavosi šis triušis, jo išsipūtęs kūnelis, kuokštais kabantis kailiukas, akiduobėse knibždantys kirminai ir — tai buvo išvis blogiausia — kruvinos letenėlės: kai Loidas prabusdavo, su niūria nuostaba apžiūrinėdavo savo paties rankas). Loido neapykanta jungėsi į paprastą apčiuopiamą sąvoką, ir ši sąvoka buvo RAKTAS.