Stephen King - Dvikova

Todėl jis nusipirko sportinį kostiumą ir ėmė bėgioti ristele kiekvieną vakarą, pradžioje trumpus nuotolius, paskui pamažėle juos didindamas. Pirmomis dienomis jis jautėsi nejaukiai, įsitikinęs, kad kaimynai baksnoja pirštu į kaktą ir varto akis, bet vėliau du vyriškiai, kuriems jis prabėgdamas pro šalį pamodavo ranka, kai šie laistydavo savo kiemo gėlynus, pasiprašė leisti prisijungti prie jo vakarinių pasibėgiojimų — ko gero, kolektyvas garantavo tam tikrą saugumą. Tuo metu su Džordžu jau bėgiodavo du vyresnieji jo sūnūs. Bėgiojimas vakarais tapo ir liko kažin kuo panašus į artimą kaimynystę, nors žmonės susitikdavo ir pabėgioję išsiskirstydavo.

Dabar, kai visi dingo, jis vis tiek tebebėgiojo. Kiekvieną dieną. Valandomis. Tiktai bėgiodamas, kai jo mintys buvo sukoncentruotos į sportinius teniso batelius, į ritmingus rankų judesius ir tolygų kvėpavimą, jis atsikratydavo besitvenkiančio pamišimo pojūčio. Jis negalėjo nusižudyti, nes kaip uolus katalikas žinojo, jog tai mirtina nuodėmė, ir tikėjo, kad Dievas paliko jį gyvą kokiam nors tikslui. Todėl jis bėgiojo. Vakar jis bėgo beveik šešias valandas, vos kvėpuodamas ir virsdamas nuo kojų iš nuovargio ir išsekimo. Jam jau sukako penkiasdešimt vieneri metai, jis jau buvo toli gražu nejaunas ir žinojo, kad tokie krūviai jam kenksmingi, bet kita, daug svarbesne ir reikšmingesne prasme, tai buvo vienintelis užsiėmimas, kuris jam padėjo.

Todėl jis atsikėlė su pirmais aušros spinduliais po veik nemiegotos nakties (jo galvoje nuolat sukosi viena ta pati mintis: Džefas — Martis — Helena — Harietė — Bilas — Džordžas jaunesnysis — Robertas — Stenas — Ričardas — Denis — Frenkas — Petė — ir — aš — maniau — kad — ji — pasveiks) ir apsirengė sportiniu kostiumu. Jis išėjo iš namų ir nubėgo išmirusiomis miesto gatvėmis, kartkartėmis užmindamas koja stiklo šukes, sykį netgi užkliūdamas už gatvėje numesto televizoriaus.

lš pradžių jis bėgo ristele, bet netrukus pajuto būtinybę didinti ir didinti greitį, kad paliktų sau už nugaros persekiojančias mintis. Bėgo ristele, paskui pasišokinėdamas, vėliau gero sportininko ritmu ir pagaliau pasileido kiek įkabindamas — penkiasdešimtmetis žilas vyriškis pilku sportiniu kostiumu ir baltais teniso bateliais skuodė ištuštėjusiomis miesto gatvelėmis, tarytum jį būtų vijusios tamsiosios pragaro jėgos. Vienuoliktą valandą penkiolika minučių jį pakirto gilus infarktas, ir jis parkrito negyvas Ąžuolo ir Pušies gatvių sankryžoje, netoli hidranto. Jo veide sustingo dėkingumo išraiška.

*

Misis Ailina Dramond iš Klivstono, Floridos valstijos, liepos 2-osios vakarą prisigėrė mėtinio likerio. Ji norėjo nusigerti, kadangi būdama girta neprisimindavo savo šeimos, o likeris buvo vienintelis alkoholis, kurį jinai įstengė gerti. Užvakar savo mirusio šešiolikmečio sūnaus kambaryje ji rado dėžutę su marihuana ir prisirūkė, bet jai pasidarė dar blogiau. Moteris visą dieną prasėdėjo svetainėje, raudodama ties ją palikusių artimųjų nuotraukomis.

Todėl tądien ji išgėrė visą butelį likerio. Ailinai pasidarė bloga ir teko išsivalyti skrandį. Paskui užlipo į miegamąjį, užsirūkė, užmigo su rusenančia cigarete ir sudegino namą. Jis supleškėjo iki pamatų. Dabar jau jai nereikėjo apie nieką galvoti. Vėjas buvo ganėtinai stiprus, todėl ji vienu kartu sudegino ir didesnę Klivstono dalį. Nedidelis praradimas.

*

Arturas Stimsonas gyveno Rino, Nevados valstijoje. Dvidešimt devintąją dieną, išsimaudęs ežere, jis užmynė ant surūdijusio vinies. Žaizda tapo gangrenos priežastimi. Jis nustatė sau diagnozę pagal pašvinkusį kvapą ir pabandė pats amputuoti kojos pėdą. Viduryje operacijos jis nualpo ir mirė nuo šoko bei prarasto kraujo Tobio Heraho kazino fojė, kur mėgino save operuoti.

*

Svenvilyje, Meino valstijoje, dešimtmetė mergaitė, vardu Kendisė Moran, nukrito nuo dviračio ir mirė prasiskėlusi galvą.

*

Miltonui Kraslou, fermeriui iš Hardingo apygardos Naujojoje Meksikoje, įkando barškuolė gyvatė, ir jis po pusvalandžio numirė.

*

Miltaune, Kentukio valstijoje, gyveno Džudė Horton, kurią visiškai patenkino įvykių eiga. Džudė buvo septyniolikos ir labai daili. Prieš porą metų ji padarė dvi rimtas klaidas: leido sau tapti nėščia ir tėvų įkalbėta leido sau ištekėti už kalto dėl to jaunuolio — technikos universiteto ketvirto kurso studento. Kai buvo penkiolikos, merginos savimeilę labai malonino į ją kreipiantys dėmesį koledžų studentai (net jeigu jie buvo pirmakursiai), ir ji niekaip nevaliojo suprasti, kodėl leido Veidui Hortonui — taip vadino šį priekvaišį — paimti ją „savo valdžion“. Ir jeigu jau ji turėjo pastoti, tai kodėl būtent nuo jo? Džudė atsiduodavo ir Stivo Filipso, ir Marko Kolinzo „valdžion“; abu jie žaidė Miltauno futbolo komandoje, o ji buvo jų gerbėja. Ir jeigu ne šitas senas priekvaišis Veidas, tai ir toliau viskas būtų ėję kaip iš pypkės. Be to, Stivas arba Markas būtų buvę daug tinkamesni vyrai. Abu turėjo plačius pečius, o Markas dar ir nuostabius šviesius plaukus iki pečių. Bet tai buvo būtent Veidas, tiesiog negalėjo būti kas nors kitas. Jai beliko dirstelėti į kalendorių ir paskaičiuoti. O gimus kūdikiui, jai ir šito nereikėjo daryti. Vaikas atrodė kaip iš akies trauktas tėvas. Priekvaišis.

Todėl ištisus dvejus metus ji grūmėsi, dirbdama nuobodų nešvarų darbą pigiuose restoranėliuose ir moteliuose. O Veidas tuo metu mokėsi. Išėjo taip, kad ji ėmė neapkęsti universiteto, kuriame mokėsi Veidas, labiau už viską, netgi labiau už kūdikį ir netgi patį Veidą. Jeigu jau jis taip smarkiai norėjo sukurti šeimą, kodėl gi tuomet nemeta mokslo ir nepasiieško sau darbo? Ji juk taip padarė. Tačiau šito neleido nei jos, nei jo tėvai. Jiems likus vieniems, Džudė būtų jį prikalbinusi (šiaip jau pasižadėti padaryti vieną ar kitą dalyką jinai priversdavo vyrą lovoje, prieš leisdama prie savęs prisiliesti), bet į jų reikalus nuolat kaišiodavo nosis visi keturi tėvai. O, Džude, viskas klostysis daug geriau, jeigu Veidas gaus gerą darbą. O, Džude, tu imtum jaustis daug geriau, jeigu dažniau lankytum bažnyčią. O, Džude, žiaumok mėšlą ir šypsokis. Kol jo viso nesužiaumosi.

O paskui apsireiškė supergripas ir vienu ypu išsprendė visas problemas. Jos tėvai numirė, jos mažasis berniukas Pitas numirė (tai buvo liūdna, bet ji atsitiesė nuo praradimo per kelias dienas), po to numirė Veido tėvai, galų gale ir pats Veidas iškeliavo į aną pasaulį, ir dabar ji tapo visiškai laisva. Džudei niekuomet nešovė į galvą mintis, kad ir ji pati gali numirti, ir ji, be abejo, liko gyva.

Jie gyveno dideliame, nepatogiai išplanuotame name, pačiame Miltauno centre. Viena iš priežasčių, kodėl Veidas pasirinko kaip tik šį namą (Džudė, žinoma, balso teisės neturėjo), buvo rūsyje įtalpintas didelis šaldytuvas. Jiedu įsikėlė į namą 1988-ųjų rugsėjo mėnesį, jų butas buvo trečiame aukšte, ir kam tekdavo nešioti žemyn mėsą bei sumuštinius? Atspėkite iš trijų kartų. Pirmieji du nesiskaito. Veidas su Pitu numirė namuose. Tuo metu medicinos pagalba buvo teikiama tik dideliems šulams, gi visos lavoninės buvo grūste prigrūstos (o ir šiaip tai buvo siaubingos vietos, Džudė net mirti varoma neprisiartintų prie jų nė per patrankos šūvį), bet elektros srovės kol kas dar neatjungė. Todėl ji nuleido kūnus žemyn ir nutempė šaldytuvan.

Prieš tris dienas Miltaune pagaliau išjungė elektros srovę, bet apačioje dar buvo pakankamai vėsu. Džudė tikrai tai žinojo, kadangi eidavo pasižiūrėti į mirusius kūnus tris arba keturis kartus per dieną. Save jinai tikino, kad paprasčiausiai tikrina. O dėl ko gi dar?