Jis tūnojo užrakintas. Kažkada tai atrodė visiškai teisinga ir dėsninga. Jis buvo vienas iš sugadintų vyrukų. Ne toksai jau blogas; Tinginys, štai kas buvo tikrai sugadintas. Mažos niekšybės — vienintelis dalykas, į ką buvo linkęs Loidas be Tinginio. Ir vis dėlto tam tikrą kaltės dalį jis dalijosi su Tinginiu. Juk buvo Pasipūtėlis Džordžas Las Vege ir trys aukos iš baltojo „Kontinentalio“. Jis ten dalyvavo ir manė turįs susilaukti bausmės. Manė, jog privalo atsėdėti tam tikrą laiką, nedidelį terminą. Žinoma, niekas savanoriškai panašiam dalykui nepritars, bet jeigu jau tave sučiupo neataušus pėdoms, tenka srėbti viską iki dugno. Kaip sakė savo advokatui, jis iš tiesų manė užsitarnavęs dvidešimt metelių už dalyvavimą „žudynėse trijose valstijose“. Tik ne elektros kėdės, apsaugok Viešpatie. Mintis apie žaibo nutrenktą Loidą Henreidą buvo tiesiog... ji buvo tiesiog beprotybė. Bet jie turėjo RAKTĄ, ir tai buvo visa esmė. Jie galėjo laikyti jį užrakintą ir pasielgti savo nuožiūra.
Per paskutiniąsias tris dienas Loidas ėmė neaiškiai suvokti simbolinę, talismanišką RAKTO esmę ir jėgą. RAKTAS buvo apdovanojimas už žaidimą pagal taisykles. Pažeidus taisykles, tave galėjo uždaryti po raktu. Be to, turint RAKTĄ, atsiranda tam tikrų prerogatyvų. Galima atimti iš žmogaus dešimt, dvidešimt arba net keturiasdešimt jo gyvenimo metų. Taip pat galima pasamdyti tokį tipą kaip, pavyzdžiui, Matersas, ir primušti kone iki mirties. Galima netgi atimti gyvybę elektros kėdėje.
Bet RAKTO turėjimas nesuteikia jiems teisės pasišalinti ir palikti žmogų užrakintą, mirštantį iš bado. Tai nesuteikia jiems teisės versti jį maitintis nudvėsusiomis žiurkėmis ir mėginti graužti sausus šiaudus iš čiužinio. Tai nesuteikia jiems teisės palikti žmogų skylėje, kur jis bus priverstas suvalgyti kalinį iš kaimyninės kameros, idant išliktų gyvas (be abejo, jeigu bus įmanoma jį pasiekti, štai taip — du-du-da, du-du-da).
Yra tam tikti dalykai, kurių nevalia su žmonėmis išdarinėti. RAKTO turėjimas leidžia daug ką, tačiau ne viską. Jį paliko čia mirti siaubinga mirtimi, nors juk galėjo paleisti laisvėn. Jis nebuvo žmogžudys maniakas, galabijantis visus, kas tik pasitaiko jo kelyje, kad ir ką apie jį rašytų laikraščiai. Mažos niekšybės — vienintelis dalykas, į kurį buvo linkęs Loidas, prieš susitinkant su Tinginiu.
Todėl jis neapkentė, ir neapykanta reikalavo išgyventi... arba bent jau pasistengti tai padaryti. Pradžioje jam atrodė, kad neapykanta ir aistringas noras išgyventi buvo beprasmiški, kadangi visi, kas tik turėjo RAKTĄ, mirė nuo gripo. Jo kerštas negalėjo jų pasiekti. Bet stiprėjant alkiui Loidas suprato, jog gripas jų nenužudė. Jis galėjo nužudyti nukentėjusius, tokius kaip jis, jis galėjo pribaigti visokius Matersus, bet ne sumautus prižiūrėtojus, kadangi šis mėšlas turėjo RAKTĄ. Gripas negalėjo nugalabinti viršininko arba visos jam pavaldžios apsaugos — prižiūrėtojas, pasakęs, esą visi tarnautojai pasiligoję, tikriausiai buvo didelis melagis. Neturėjo mirti ir karininkai, apygardų šerifai arba FTB agentai. Gripas nepalietė tų, kurie turėjo RAKTĄ. Jis nebūtų išdrįsęs. Bet Loidas juos pasieks. Jeigu jis išgyvens pakankamai ilgai, kad galėtų iš čia išsikapanoti, jis būtinai pasieks juos.
Kojelė vėl užsikabino už Trasko klešnės.
— Na, — sušnabždėjo Loidas. — Na, judėk čia... Merginos dainuoja linksmas daineles... Visą du-du-da — dieną.
Trasko kūnas lėtai šliuožė jo kameros grindimis. Nė vienas žvejys netraukė žuvies atsargiau, kaip Loidas traukė Trašką. Vieną kartą Trasko klešnė perplyšo, ir Loidui teko užkabinti už kitos vietos. Pagaliau Trasko koja atsidūrė pakankamai arti, kad Loidas, ištiesęs pro grotas ranką, įstengtų prisitraukti kūną artyn savęs... jeigu jis panorėtų.
— Jokių pretenzijų, — sušnabždėjo jis Traskui, prisiliesdamas prie jo kojos ir ją paglostydamas. — Jokių asmeninių pretenzijų, aš nesirengiu tavęs valgyti, drauguži. Kol aplinkybės neprivertė manęs tai daryti.
Loidas net nepajuto, kad jam nutįso seilė.
*
Ūmai dulkėtoje, pilkoje prieblandoje Loidas kažką išgirdo: pradžioje garsas buvo toks tolimas ir toks keistas, — geležies džerkštelėjimas į geležį, — kad jam pasirodė, jog sapnuoja. Miegas ir būdravimas dabar kone susiliejo: jis bemaž nesąmoningai peržengdavo šių būsenų ribas.
Bet kai pasigirdo balsas, Loidas atsisėdo ant savo gulto, sulysusiame iš bado veide atrodančios ypač didelės akys dar labiau išsprogo. Balsas skambėjo Dievas žino kaip iš toli, jis sklido kažin kur iš administracinio sparno, paskui nuo laiptų, po to iš koridoriaus, jungiančio pasimatymų kambarius su centriniu kamerų bloku, kur ir kalėjo Loidas. Ir pagaliau pasiekė jo ausis.
— Ku-u-u-kū ū-ū! Ar yra kas nors?
Keista, bet pirma Loido mintis buvo tokia: „ Neatsiliepk. Galbūt jis išeis“.
— Ar yra kas gyvas? Skaičiuoju: vienas, du... Tiek to, aš čia esu vienas ir ketinu nuo savo kojų nupurtyti Fynikso dulkes...
Pagaliau paralyžius atslūgo. Loidas katapultavosi nuo gulto, sugriebė jo kojelę ir ėmė daužyti ja per grotas.
— Ne, — riktelėjo jis. — Ne! Neišeikit! Prašau neišeit!
Balsas, šįsyk dar iš arčiau, jau sklindantis nuo laiptų, jungiančių administracinį sparną su šiuo aukštu, atsiliepė:
— Mes suvalgysime tave, mes taip tave mylime... ir o, kažkas atrodo toks... alkanas, — paskui nuskambėjo tingus juokelis.
Išmetęs iš rankos gulto koją, Loidas įsikibo abiem rankom į grotas. Dabar jau jis girdėjo žingsnius, aidinčius į jo kamerą vedančiame koridoriuje. Loidui vos nepasipylė palengvėjimo ašaros... Po visų išgyvenimų jis buvo išgelbėtas... Bet jo širdis nejautė džiaugsmo, tik baimę, vis didėjantį siaubą, privertusį Loidą pasigailėti, kad jis nenutylėjo. Nutylėti? Dieve mano! Kas gi galėjo būti blogiau už mirtį nuo alkio?
Alkis jį privertė prisiminti Trašką. Trasko kūnas gulėjo aukštielninkas dulkėtoje, pilkoje blandoje, viena jo koja buvo įkišta Loido kameron, blauzdos raumens srityje matėsi ganėtinai žymus trūkumas. Mėsingoje blauzdos dalyje. Ten pat matėsi ir dantų žymės. Loidas žinojo, kieno dantys paliko šiuos pėdsakus, bet patys prisiminimai apie pusryčius, susidedančius iš Trasko filė, buvo gan migloti. Ir vis tiek jį apėmė nenumaldomas pasibjaurėjimo, kaltės ir siaubo jausmas. Loidas pripuolė prie grotų ir pastūmėjo Trasko koją atgalios į kamerą. Paskui, pašnairavęs pro petį ir įsitikinęs, kad balso savininkas dar nepasirodė, jis visu kūnu stipriai prisispaudė prie grotų, siektelėjęs patraukė Trasko klešnę žemyn ir paslėpė padarytą nusikaltimą.
Be abejo, skubėti nebuvo jokio reikalo, nes grotuotos durys, skiriančios kameras nuo administracinio sparno buvo uždarytos, o kadangi elektra neveikė, tai neveikė ir automatinio durų atidarymo mygtukas. Jo gelbėtojas turėjo grįžti atgalios ir susirasti raktą. Jis privalėjo...
Kai atgijęs suurzgė duris atveriantis elektros variklis, Loidas sumykė. Kalėjimo kamerų tyla magiškai išryškino pažįstamą atsidarančių durų garsą. Paskui koridoriuje tarp kamerų pasigirdo ramūs, savimi pasitikintys žingsniai.
Aptvarkęs Trašką, Loidas vėl sugrįžo prie savo kameros durų; tačiau dabar mažne prieš savo valią turėjo pasitraukti kelis žingsnius atatupstas. Jis pažvelgė į koridoriaus grindis, ir pirmiausia, ką jis išvydo, buvo pora dulkėtų kaubojiškų batų atverstais galais iš išklypintais puspadžiais; Loidas bematant pamanė, kad lygiai tokius pat turėjo ir Tinginys. Batai stabtelėjo priešais jo kamerą.
Читать дальше