Stephen King - Dvikova

Loido žvilgsnis lėtai kilo aukštyn, aprėpdamas nutrintus, ant batų nuleistus džinsus, odinį diržą varine sagtimi (įvairūs astrologiniai ženklai dviejuose ratuose), džinsinė striukė su piešinėliais ant abiejų krūtinės kišenių — geltonas besišypsantis veidas ant vienos ir kiaulės snukis su policininko kepure ant kitos, o po juo užrašas: „KAIP TAVO KIAULIENA?“ Kai Loido žvilgsnis pasiekė tamsų, įraudusį Rendelo Flego veidą, tasai šūktelėjo: „CHA!“ Vienintelis garsas, aidu atsiliepęs išmirusiose kalėjimo kamerose ir sugrįžęs atgalios. Loidas atšoko, užsikabino už savo paties kojos, pargriuvo ir apsiverkė.

— Viskas gerai, — nuramino jį Flegas. — Ei, drauguži, viskas gerai. Tiesiog nuostabu.

Loidas sukūkčiojo:

— Gali mane iš čia išleisti? Prašau išleisti mane. Aš nenoriu atkartoti savo triušio lemties, aš nenoriu gauti galą kaip jis, tai paprasčiausiai neteisinga, jeigu ne Tinginys, aš kaip ir anksčiau imčiausi tik smulkių darbelių, prašau mane išleisti iš čia, misteri, padarysiu viską, ko tik panorėsite.

— O tu vargšelis. Atrodai kaip Dachau praleistų vasaros atostogų reklama.

Nepaisant Flego balse skambančios užuojautos, Loidas neįstengė prisiversti pakelti akis aukščiau šio lankytojo kelių. Jeigu jis vėl pažiūrės jam į veidą, tai Loidą pribaigs. Tai buvo velnio veidas.

— Prašau, — sumurmėjo Loidas. — Prašau išleiskite mane. Aš mirštu iš bado.

— Ir kiekgi tu laiko čia tūnai, drauguži?

— Nežinau, — atsakė Loidas, šluostydamas akis sulysusiais pirštais. — Labai ilgai.

— Ir kaip tau pavyko išgyventi?

— Aš žinojau, kas manęs laukia, — paaiškino Loidas mėlynais džinsais aptemptoms kojoms. — Buvau pasislėpęs maisto, kurį man atnešdavo. Štai taip.

— O ar neteko tau gardžiuotis štai anuo draugužiu iš kaimyninės kameros?

— Kaip? — sušvogždė Loidas. — Kaip? Ne! Apsaugok Dieve! Ką jūs apie mane galvojate?!. Misteri, misteri, prašau...

— Kairė jo koja atrodo šiek tiek liesesnė nei dešinė. Tai vienintelė priežastis, sukėlusi mano smalsumą, drauguži.

— Aš nieko apie tai nežinau, — sušnabždėjo Loidas. Jis virpėjo kaip epušės lapas.

— O kaip dėl misterio Žiurkėno? Kaip skonis?

Loidas užsidengė rankomis veidą ir nieko neatsakė.

— Kaip tu vadiniesi?

Loidas pamėgino atsakyti, bet iš jo krūtinės išsiveržė tik dusli dejonė.

— Taigi, kaip tave vadinti?

— Loidu Henreidu, — jis pagalvojo, ką dar pridurti, bet jo protas dabar buvo pavirtęs pirmapradžiu chaosu. Kai advokatas pasakė, kad jį gali pasodinti į elektros kėdę, jis išsigando, bet ir tuomet nebuvo taip išgąsdintas. Per visą savo gyvenimą nebuvo taip bijojęs. — Tai Tinginys viską sumanė! — pagaliau klyktelėjo. — Tai Tinginys turėtų čia būti, o ne aš!

— Pažvelk į mane, Loidai.

— Ne, — sušnabždėjo Loidas. Jo akys pašėlusiai vartėsi.

— Kodėl ne?

— Todėl, kad...

— Kalbėk toliau.

— Nes manau, jog jūs iš tikrųjų neegzistuojate, — sukuždėjo Loidas. — O jeigu jūs realus... Misteri, jeigu jūs iš tiesų egzistuojate, vadinasi, jūs — velnias.

— Pažvelk į mane, Loidai.

Loidas bejėgiškai pakėlė akis į šį tamsų, įraudusį, pašaipų, spitrijantį į jį pro grotas veidą. Dešinė šio žmogaus ranka kažką laikė prie dešinės akies. Vien tik nuo dirstelėjimo į šį daiktą Loidą pradžioje išmušė šaltis, po to karštis. Daiktas priminė juodą akmenį, tokį tamsų, kad jis panėšėjo į gabalėlį smalos. Šio akmens centre švietė raudona gyslelė, ir Loidui šis daiktas pasirodė panašus į siaubingą akį, kraujuotą, pusiau atmerktą, įbedusią į jį savo žvilgsnį. Po to Flegas akmenį lėtai pasuko savo pirštuose, ir raudona gyslelė tamsiame akmenyje įgavo... rakto kontūrus. Flegas vis sukinėjo akmenį. Ir gyslelė pavirsdavo tai akimi, tai raktu.

Akis. Raktas.

Flegas uždainavo:

— Ji atnešė man kavos... ji atnešė man arbatos... ji atnešė man... viską pasaulyje... viską. Išskyrus akmenį. Juk taip, Loidai?

— Taip, — mieguistai atsiliepė Loidas. Nuo tamsaus akmens jis negalėjo atplėšti žvilgsnio. Flegas mikliai vartaliojo jį tarp pirštų, nelyginant triuką atliekantis fokusininkas.

— Štai dabar tu tapai žmogumi, suvokiančiu tikrąją rakto vertę, — pratarė vyriškis. Tamsusis akmuo pranyko jo kumštyje ir netikėtai pasirodė vėl, bet jau kitoje rankoje. — Esu tikras, kad tu esi būtent toks žmogus. Kadangi raktas atrakina duris. O ar yra kas nors svarbesnio už durų atrakinimą, Loidai?

— Misteri... Aš siaubingai alkanas...

— Be abejo, — atsakė tamsiaveidis vyras. Jo veidas įgavo sutelktą, kerinčią išraišką, bet ji atrodė ganėtinai groteskiška. — Dieve mano, argi žiurkė gali pakeisti tikrąjį maistą? O ar žinai, ką aš valgiau pusryčių? Aš suvalgiau nuostabų, didelį sumuštinį — Vienos batoną su nugarinės kepsniu, svogūnų laiškais ir galybe prieskonių. Gerai skamba?

Loidas maktelėjo galva, jo degančios akys prisipildė ašarų.

— Po to naminės bandelės su karštu šokoladu ir grietinėle, o desertui... Ak, visi šventieji, aš gi kankinu tave, ar ne? Štai kaip pasireiškia blogas išsiauklėjimas. Atleisk. Pradžioje aš tave iš čia išleisiu, o paskui mudu paieškosime ko nors valgomo, gerai?

Loidas taip sustingo, kad net neįstengė linktelėti. Jis nusprendė, kad žmogus su raktu iš tikrųjų yra velnias, netgi daugiau nei velnias — miražas, ir šis miražas stovės priešais jo kamerą, kol Loidas nugrius negyvas; jis su džiugia šypsenėle lūpose svarstys apie Dievą ir visus šventuosius, prieskonius bei kitus gardėsius ir vartys rankose šį baisų tamsų akmenį. Ir vis dėlto užuojauta šio vyro veide dabar atrodė pakankamai reali, o jo balse skambėjo nuoširdus priekaištavimas sau. Juodas akmuo vėl pranyko plieniniame jo kumštyje. O kai kumštis atsigniaužė, tai ant nepažįstamojo delno nustebusios Loido akys išvydo paplokščią sidabrišką raktą.

— Dieve mano! — sušvogždė Loidas.

— Patiko? — patenkintas paklausė tamsiaveidis. — Aš išmokau šį triuką Sekakjuse, Niū Džersio valstijoje, Loidai. Sekakjusas — tai pačių didžiausių pasaulyje kiaulidžių tėvynė.

Jis pasilenkė ir įkišo raktą į Loido kameros durų spyną. Ir tai atrodė labai keista, kadangi, jei jam nemelavo atmintis (kuri, tiesą sakant, dabartiniu metu Loidui ne itin gerai tarnavo), šiose kamerose apskritai nebuvo rakto skylučių, nes visos durys atsidarinėjo ir užsidarinėjo automatiškai. Bet jis nė sekundę neabejojo, kad sidabrinis raktas su savo užduotimi susidoros. Kai raktas atsidūrė vietoje, Flegas atsitraukė ir šypsodamasis pažvelgė į Loidą; pastarąjį vėl apėmė nusivylimas. Tai viso labo buvo tik triukas.

— Aš neprisistačiau. Mano pavardė Flegas. Malonu susipažinti.

— Ir man, — šnibžtelėjo Loidas.

— Manau, kad prieš atrakinant šią kamerą ir einant pietauti, mums būtina gerai vienas kitą suprasti, Loidai.

— Be abejo, — atsiliepė Loidas ir vėl pravirko.

— Aš noriu tave padaryti savo dešiniąja ranka, Loidai. Tu tapsi man kažin kuo panašiu į šventą Petrą. Kai aš atrakinsiu šias duris, tai tiesiai į tavo rankas įduosiu visos karalystės raktus. Tai didelė garbė, ar ne?

— Taip, — vėl pašiurpdamas sušnabždėjo Loidas. Jau visiškai sutemo. Flegas pavirto vien tamsiu šešėliu, bet jo akys kaip ir anksčiau matėsi kuo puikiausiai. Atrodė, kad jos šviečia tamsoje nelyginant lūšies akys, vienas fosforuojantis žiburėlis kairėje, kitas — dešinėje. Loidas pajuto, kaip jį apima paniškas siaubas, bet jame kilo ir kažin kas kita: kažin kas panėšinčio į religinę ekstazę. Pasitenkinimas. Pasitenkinimas būti išrinktuoju. Jausmas, kad jam pavyko... kažką laimėti.