Stephen King - Dvikova

— Tu juk norėtum suvesti sąskaitas su žmonėmis, kurie tave čia įgrūdo, ar ne?

— Teisingai, — atsakė Loidas, bematant pamiršdamas jį užplūdusią baimę. Išgąstis paskendo viską praryjančioje, negailestingoje neapykantoje.

— Ir ne tik su šiais žmonėmis, bet ir su tais, kurie galėtų pasielgti panašiai, — spėjo Flegas. — Juk tai tam tikras asmenybės tipas. Tokiems žmonėms esi ne kas kitas, o visuomenės atmata, šiukšlė. Kadangi jie pernelyg pasipūtę ir išdidūs. Jie mano, kad tokie kaip tu neturi teisės gyventi.

— Teisingai, — vėl patvirtino Loidas. Jo alkis ūmai pasikeitė, tapdamas kitokia alkio rūšimi. Jis pasikeitė taip pat apibrėžtai ir aiškiai, kaip juodas akmuo pavirto raktu. Šis žmogus keliais paprastais ir aiškiais sakiniais išreiškė visą kompleksą jo jausmų. Jis norėjo suvesti sąskaitas ne tik su prižiūrėtoju, — o, štai ir mūsų išmintingasis padugnė, na kaip, ar norėtum pasakyti dar ką nors šmaikštaus? — kadangi šis prižiūrėtojas nebuvo vienas. Prižiūrėtojas turėjo RAKTĄ, tai, žinoma, tiesa, bet ne prižiūrėtojas RAKTĄ pagamino. Kažkas jam jį davė. Loidas manė, kad jį davė kalėjimo viršininkas, bet ir ne patsai viršininkas šį RAKTĄ išrado. Loidas norėjo surasti jo sumanytojus ir kalvius. Jie negali būti pavaldūs gripui, ir jis, Loidas, turėjo į juos reikalą. Taip, tai buvo puikus reikalas.

— Žinai, kas apie tokius žmones kalbama Biblijoje? — ramiai paklausė Flegas. — Joje sakoma, kad iškilusieji turi būti nužeminti, turtingieji — nuskurdinti, o užsispyrėliai — palaužti. Ir žinai, kas joje pasakyta apie tokius kaip tu, Loidai? Palaiminti nuolankieji, kadangi jie paveldės žemę. Ten pat pasakyta, kad palaiminti dvasios elgetos, nes jie paregės Viešpatį.

Loidas pritardamas linktelėjo. Linkčiojo ir verkė. Mirksnį jam netgi pasirodė, kad aplink Flego galvą susidarė šviečianti aureolė, tokia ryški, kad ilgiau į ją žiūrėdamas būtų išsisvilinęs akis. Paskui švytėjimas pranyko... Tarytum jo apskritai čia niekuomet nebuvo, o ir negalėjo būti, kadangi Loidas kaip ir anksčiau puikiausiai matė tamsoje.

— Kol kas tu ne itin sumanus, — pratarė Flegas, — bet tu pirmasis. Jaučiu, kad tu gali tapti labai atsidavęs. Tu ir aš, Loidai, mudu abu iškeliausime labai toli. Tokiems žmonėms kaip mes atėjo nuostabūs laikai. Mums viskas dar tik prasideda. Iš tavęs man tereikia vienintelio dalyko — žodžio.

— Žo — žodžio?

— Kad mudu visuomet būsime drauge, tu ir aš. Jokių išsižadėjimų ir išdavysčių. Jokio miegojimo poste. Labai greitai pasirodys ir kiti — jie jau pakeliui į vakarus, — bet kol kas esame tik mudu. Jeigu tu man duosi priesaiką, aš tau duosiu raktą.

— Aš... prisiekiu, — ištarė Loidas, ir atrodė, kad pakibę ore žodžiai ėmė keistai vibruoti. Palenkęs į šoną galvą, jis įsiklausė į šią vibraciją. Loidas bemaž šiuos du žodžius regėjo — rūškanai žėruojančius — taip numirėlio akyse atsispindi Šiaurės pašvaistė.

Bet kai spynos angoje ėmė suktis raktas, jis juos pamiršo. O po akimirkos spyna nukrito prie Flego kojų. Iš rakto skylutės vinguriavo pilkas dūmelis.

— Tu laisvas, Loidai. Išeik.

Netikėdamas savo akimis, Loidas neryžtingai, tarytum bijodamas nusvilti rankas, palietė grotų virbus; ir iš tiesų jie pasirodė šilti. Kai Loidas pastūmė duris, jos lengvai, be garso prasivėrė. Jis įrėmė žvilgsnį į liepsnojančias savo išgelbėtojo akis.

Kažkas buvo įdėta jo delnan. Raktas.

— Dabar jis tavo, Loidai.

— Mano?

Flegas apkabino Loido pirštus ir sugniaužė jais raktą... ir Loidas pajuto, kaip daiktas juda jo kumštyje, kaip jis mainosi. Kimiai goktelėjęs, Loidas atgniaužė delną. Raktas pranyko, o jo vietoje atsirado juodas akmuo su raudona gyslele. Jis pakėlė akmenį aukštyn ir ėmė sukinėti į visas puses. Akmuo pavirsdavo tai raktu, tai kaukole, o paskui vėl kraujuota, pusiau primerkta akimi.

— Mano, — patsai sau atsakė Loidas. Dabar jis jau be pašalinės pagalbos sugniaužė kumštį, stipriai suspausdamas akmenį.

— Galbūt mums vertėtų papietauti? — paklausė Flegas. — Šiąnakt mūsų laukia ilga kelionė.

— Pietūs, — pasakė Loidas. — Puiku.

— Mums reikia labai daug ką atlikti, — džiugiai tarė Flegas. — Ir reikia veikti labai greitai.

Jiedu kartu patraukė laiptų link pro savo kamerose tysančius numirėlius. Kai iš nusilpimo Loidas susverdėjo, Flegas, sugriebęs jam už rankos, prilaikė. Loidas pažvelgė į besišypsantį veidą, ir jo žvilgsnis rodė ne šiaip dėkingumą. Jis žiūrėjo į Flegą su dar nesuvokiamos meilės išraiška.

40 skyrius

Nikas Androsas užsnūdo neramiu miegu ant gulto šerifo Beikerio kabinete. Dėvėjo vien glaudėmis, visas kūnas buvo šlapias nuo prakaito. Paskutinis dalykas, apie kurį jis pagalvojo nugrimzdamas į sunkų miegą, buvo tai, kad į rytą jis numirs: naktiniuose košmaruose nuolat jį persekiojantis tamsiaveidis vyras kažkokiu būdu įveiks ploną sapno barjerą ir jį užvaldys.

Tai atrodė keista. Akį, kurią Rėjus Butas nugramzdino tamson, skaudėjo dvi dienas. Paskui, trečiąją dieną, pojūtis, tarytum jam į galvą būtų įsmigęs milžiniškas skriestuvas, išblėso ir pavirto buku skausmu. Dabar šia akimi jis regėjo tik pilką išskydusią dėmę, kurioje retsykiais judėjo arba atrodė, jog juda, beformiai šešėliai. Bet jį grasė pražudyti ne išdurta akis, o kojoje palikta kulkos žaizda. Išsyk jis žaizdos neišdezinfekavo. Skausmas akyje buvo toks nepakeliamas, kad jis daugiau į nieką nekreipė jokio dėmesio. Kulka kliudė dešinę koją ir perrėžė ją nuo klubo iki kelio; kitą dieną jis apčiuopė kelnėse kulkos paliktą skylę ir netgi šiek tiek nustebo. O dar po dienos, birželio 30-ąją, žaizdos kraštai paraudo ir nepakeliamai ėmė skaudėti visus kojos raumenis.

Nušlubčiojęs iki daktaro Soumso kabineto, susirado ten vandenilio peroksido butelį. Jis išliejo butelio turinį ant žaizdos — ji buvo ilga, apie dešimties colių. Deja, ši priemonė greičiau priminė tą atvejį, kai tvartas imamas rakinti po arklių vagystės. Tuo laiku jau visą dešinę koją maudė nelyginant sugedusį dantį, o po oda Nikas jau matė raudonas kraujo gijas, besišakojančias nuo paviršiuje ėmusios krešėti žaizdos ir nešančias tolyn į organizmą nuodus.

Liepos 1-ąją jis vėl nuklibinkščiavo į daktaro Soumso kabinetą ir ieškodamas penicilino išgriozdė visą spintelę su medikamentais. Radęs tabletes, akimirką suabejojęs, jis akimoju prarijo dviejų pakelių turinį. Nikas puikiausiai suprato, kad gali mirti, jeigu organizmas nepriims tokios dozės, bet alternatyva gali tapti dar šiurpesnė mirtis. Infekcija progresavo. Penicilinas jo nepribaigė, bet nebuvo ir pastebimo pagerėjimo.

Vakar apie pusiaudienį jam pakilo temperatūra, be to, jis įtarė, jog kliedi. Nikas turėjo daug maisto, bet valgyti visiškai nesinorėjo; jis tetroško gerti stiklinę po stiklinės šaltą vandenį iš šerifo kabinete stovinčio šaldytuvo. Kai vakar vakare užsnūdo (arba prarado sąmonę), visas vanduo buvo išgertas. Nikas neįsivaizdavo, kur dar galėtų rasti vandens. Bet dėl karštligiško kliedesio būsenos jis tuo ne itin rūpinosi. Labai greitai jis numirs ir daugiau dėl nieko nereikės nerimauti. Nikas nėjo iš proto nuo minties apie mirtį, bet pati idėja, kad jis nustos jausti skausmą ir nerimą, teikė didelį palengvėjimą. Koją skaudėjo, ji maudė ir degė.

Po Rėjaus Buto žūties jo dienos ir nakties miegas apskritai tapo nepanašus į miegą. Sapnai pavirto kažkokiomis haliucinacijomis. Atrodė, kad po miego skraiste tilpo visi, kuriuos kada nors savo gyvenime buvo sutikęs. Rudis Sparkmenas, pirštu rodantis į baltą popieriaus lapą: „Tu — kaip šis tuščias popieriaus lapas“. Jo motina, pirštų galais baksnojanti į linijas ir užraitymus jau kitame lape: „Čia parašyta — Nikas Androsas, mielasis. Tai esi tu“. Džeinė Beiker, įbedusi galvą į pagalves ir kūkčiojanti: „ Džonis, mano vargšelis Džonis“. Jo sapnuose daktaras Soumsas nuolat prašydavo Džoną Beikerį nusivilkti marškinius, o Rėjus Butas vis kartojo: „Laikykite jį... aš užkasiu jį... niekšelis man smogė... laikykite jį“. Kitaip nei kituose kada nors jo susapnuotuose sapnuose Nikui juose nereikėjo skaityti iš lūpų. Jis girdėjo, ką kalba žmonės. Šie sapnai buvo sukrečiančiai ryškūs ir gyvi. Jie blankdavo, kai kojos skausmas iškeldavo jį paviršiun ir ragindavo prabusti. Paskui, kai vėl panirdavo į miegą, iškildavo nauja scena. Joje pasirodydavo žmonės, kurių jis niekuomet anksčiau savo sapnuose nebuvo matęs, ir šiuos sapnus Nikas prabudęs atsimindavo aiškiausiai.