Stephen King - Dvikova

Taigi šiandien buvo liepos ketvirtoji, o Laris vis dar tebelaikė save amerikiečiu.

Jis atsikrenkštė, nusipjovė ir šiek tiek paniūniavo, bandydamas pataikyti į toną. Paskui giliai įkvėpė, maloniai jausdamas, kaip lengvas ryto vėjelis glosto jo apnuogintą krūtinę bei sėdmenis ir garsiai užtraukė:

O, pasakyki, drauge, ar matai

Ankstyvo ryto spinduliuos,

Kaip kyla mūsų galvos išdidžiai

Ir sveikina spindėjimą naujos dienos?..

Laris, nukreipęs žvilgsnį į Beningtoną, sudainavo iki pabaigos, šiek tiek iškraipydamas ir nutęsdamas galūnes, kadangi dabar Rita turėjo stovėti prie palapinės landos ir iš jo juoktis.

Savo dainavimą baigė juokaujamai saliutuodamas pastato, kurį manė esant Beningtono municipalitetu, pusėn, paskui apsisuko, ketindamas senoviniu amerikietiškų pasisveikinimu pasitikti dar vienerius nepriklausomybės metus senose gerose Jungtinėse Valstijose:

— Laris Andervudas, patriotas, linki jums gero ry...

Tačiau prie palapinės kaip ir anksčiau tebebuvo tuščia, ir Laris bematant pajuto pyktį bei susierzinimą. Vis dėlto valios pastangomis nuslopino savyje šiuos jausmus — juk Rita negali visuomet jaustis taip kaip jis. Kai žmogus ima tai suprasti ir išmoksta su tuo susitaikyti, vadinasi, tampa suaugęs. Po ano siaubingo nutikimo tunelyje Laris uoliai stengėsi su Rita susigyventi, ir jam atrodė, kad sekasi visiškai neblogai.

Paprasčiausiai reikia įsivaizduoti save jos vietoje, štai ir viskas. Būtina suprasti, jog ji daug vyresnė, kad per visą gyvenimą prie daug ko įprato, ir labai sunku viso to atsisakyti. Visiškai natūralu, kad dabar jai daug sunkiau prisitaikyti prie šio naujo, aukštyn kojom apversto pasaulio. Pavyzdžiui, kad ir tabletės. Laris anaiptol neapsidžiaugė sužinojęs, jog Rita pasiėmė su savimi visą savo prakeiktą vaistinėlę. „Geltonmarškinius“, kualoidą, darvoną ir daugybę kitokio šlamšto, kurį Rita vadino „mano mažyčiais žvalintojais“. Trys tokios raudonos tabletės su gurkšneliu tekilos, ir gali visą dieną šokti džigą. Visa tai jam nepatiko todėl, kad tam tikra prasme atrodė tarsi antausis jam, argi ne taip? Dėl ko jai sielotis ir nerimauti? Kokios problemos ją slegia? Juk jis nesinervina. Ir ar nesirūpina ja? Dar ir kaip.

Sugrįžęs prie palapinės, Laris neryžtingai stabtelėjo. Ko gero, geriau jai leisti išsimiegoti. Galbūt jinai pavargo. Bet... jis dirstelėjo žemyn į savo Senąjį Mergišių. Senasis Mergišius visai nenorėjo, kad Rita miegotų. Rytinis dainavimas jį visiškai išbudino. Todėl Laris užvertė palapinės prieangio užlaidą ir įlindo vidun.

— Rita?

Ir išsyk po gaivaus rytinio oro tai jį pribloškė: ko gero, jis dar buvo apsimiegojęs, todėl to nepajuto iš karto. Kvapas nebuvo pritrenkiančiai stiprus, kadangi palapinė puikiai vėdinosi, bet vis dėlto juntamas: salsvai dūlantis vėmalų ir ligos kvapas.

— Rita? — jo krūtinę persmelkė nerimas. Moters kūnas nejudėjo, iš miegmaišio kyšojo tik Ritos plaukų sruoga. Prišliaužė artyn, vėmalų dvokas sustiprėjo, ir nuo jo jam susuko skrandį. — Rita, ar tau viskas gerai? Prabusk, Rita!

Jokio judesio. Laris pervertė kūną, jos pusėje miegmaišis buvo pusiau prasegtas, tarsi moteris būtų mėginusi naktį iš jo išsikapanoti, ko gero, suprasdama, kas jai darosi, stengėsi išlįsti, bet patyrė pralaimėjimą, o jis tuo laiku ramiai sau miegojo šalia jos, jis, misteris Uoliniai kalnai. Taigi Ritą pervertė, iš jos rankos iškrito flakonėlis su tabletėmis, po pusiau užmerktais vokais matėsi apsiblaususios akys, o burna buvo pripildyta žalia išvamų mase.

Lariui atrodė, kad į negyvą jos veidą žvelgė visą amžinybę. Jis buvo taip arti, o palapinė vis šilo, kol joje nepasidarė taip tvanku, kaip namo palėpėje karštą rugpjūčio dieną prieš audrą. Atrodė, Lario galva vis pučiasi ir štai netrukus susprogs. Ritos burna buvo pripildyta šio šlamšto. Laris niekaip neįstengė atplėšti nuo jos žvilgsnio. Jo galvoje sukosi vis ta pati mintis kaip triušis mechaninio žaisliuko bėgiais: „Kiek laiko aš miegojau šalia, jai mirus? Bjauru, drauguži. Bjaaauru“.

Sąstingis praėjo, ir Laris išropojo iš palapinės, susibraižydamas abu kelius, kai jais palietė pliką žemę. Pamanė, kad ir pats susivems, bet sutelkęs visą valią pergalėjo save. Labiau už viską gyvenime nemėgo pykinimo, bet ūmai pamanė: „ Bet aš gi grįžau palapinėm ją iškrušti!“ ir jame viskas sprogo, išsiveržė lauk... Jis atatupstas ėmė trauktis nuo dvokiančios balos, verkdamas ir neapkęsdamas bjauraus skonio savo burnoje ir nosyje.

*

Laris galvojo apie ją visą rytą. Jos mirtis suteikė palengvėjimą, kalbant atvirai, netgi didelį palengvėjimą. Bet niekam pasaulyje šito nebūtų prisipažinęs. Tai patvirtino jo motinos ir Veino Stakio žodžius apie jį, netgi tai, ką sakė ana kvaila būtybė, „oralinė higieniste“, Fordhemo gatvės bute šalia universiteto. Laris Andervudas, Fordhemo Išsišokėlis.

— Esu ne toks jau geras vaikinas, — pratarė jis balsu ir tai pasakęs pasijuto geriau. Tapo daug lengviau sakyti tiesą, o tai pats svarbiausias dalykas. Jis susitaikė patsai su savimi tame tolimajame pasąmonės kambaryje, kur sukosi Užkulisinio Gyvenimo ratas, jis nusprendė rūpintis Rita. Galbūt jis ir nebuvo geras vaikinas, bet nebuvo ir žudikas, o tai, ką padarė tunelyje, labiau panėšėjo į bandymą nužudyti. Taigi, jis ketino rūpintis Rita, jis nesiruošė jos barti, kad ir kokios prastos nuotaikos būtų, nesiruošė prarasti savitvardą, kad ir kaip stipriai jinai būtų traukusi jį atgalios ir kad ir kokia kvaila būtų atrodžiusi. Užvakar vakare, neatidariusi dangtelio, Rita įkišo metalinį indelį su žirneliais į laužą, ir Laris vos spėjo išžvejoti jį, apdegusį ir išsipūtusį, trejetą sekundžių, iki indelis nepavirto bomba ir nesprogo, grasindamas sužeisti juos į šalis pasipylusiomis skeveldromis ir metaliniu šrapneliu. Bet argi jis prikaišiojo jai už tai? Ne. Jis šito nepadarė. Paprasčiausiai nuleido viską juokais ir užglaistė incidentą. Taip pat ir dėl tablečių. Jis tiktai pastebėjo, kad toks tablečių kiekis galėjo tapti jos bizniu.

Ko gero, tau derėjo su ja tai aptarti. Ko gero, ji to nenorėjo.

— Tai nebuvo atsitiktinė pramoga, — garsiai pratarė Laris. Tai buvo išlikimo klausimas. Ir Rita pasirodė nepajėgi. Ko gero, ji žinojo tai jau nuo tos dienos Centriniame parke, kai nerūpestingai pykštelėjo medin iš mažyčio pistoleto, galėjusio sprogti tiesiog jos rankoje. Ko gero!..

— Ko gero, mėšlas! — piktai riktelėjo Laris. Priglaudė prie burnos gertuvę, bet ši pasirodė tuščia, o jis iki šiol burnoje tebejautė šlykštų prieskonį. Ko gero, tokių kaip Rita buvo pilna visoje šalyje. Gripas ne šiaip sau paliko gyvuosius. Juk turėjo kur nors šioje šalyje būti jaunas vaikinas, atsilaikęs prieš gripą, bet mirštantis nuo tonzilito. Kaip pasakytų Henis Jangmenas: „Ei žmonės, tokių aš turiu visą milijoną“.

Laris sėdėjo prie gražaus plento vingio. Nuostabus gamtos reginys net gniaužė kvėpavimą. Pakelės užrašas skelbė, kad iš čia atsiveria vaizdas per dvylika mylių aplinkui. Bet Lariui atrodė, jog jis mato gerokai toliau. lš tiesų, vaiskią dieną reginys neturėjo ribų. Priešingoje plento pusėje driekėsi žema mūrinė pertvara, ten pat gulėjo keleto sudaužytų butelių šukės ir panaudotas prezervatyvas. Laris nusprendė, kad anksčiau patamsyje čia rinkdavosi paaugliai ir stebėdavo, kaip apačioje miestelyje užsidegdavo šviesos.

Bet kodėl gi jis taip bjauriai jautėsi? Jis juk sakė tiesą, ar ne? Taip. Ir baisiausia šioje tiesoje buvo tai, kad jis tikrai jautė palengvėjimą, ar ne? Kad nuo jo pečių nusirito akmuo?