Stephen King - Dvikova

Laris paliko motociklą ir patraukė į miestą, nežinodamas, ar sugrįš jį pasiimti.

Naktį praleido Bretlboro miesto parke, po orkestro aikštelės pastoge. Kai tik sutemo, Laris įlindo į miegmaišį ir bematant užmigo. Po kurio laiko jį pažadino neaiškus garsas. Pažvelgė į laikrodį. Plonytės šviečiančios rodyklės rodė dvidešimt trečią dvidešimt. Pakilęs ant alkūnių, Laris ėmė stebeilyti tamson, kiekviena savo kūno ląstele jausdamas didelę scenos erdvę ir ilgėdamasis mažytės palapinės, kurioje buvo taip jauku ir šilta. Net jeigu ir skambėjo koks nors garsas, dabar jis pranyko: nutilo netgi žiogeliai. Ar tikrai buvo garsas? Ar galėjo jis būti?

— Ar yra čia kas nors? — šūktelėjo Laris, ir jį išgąsdino nuosavo balso garsas. Jis siektelėjo savo dvivamzdžio ir ilgai, jausdamas, kaip jį apima vis didėjanti panika, negalėjo jo rasti. O apčiuopęs, nė nesusimąstydamas nuspaudė gaiduką, lygiai taip pat, kaip vandenyne skęstantis žmogus griebiasi numesto gelbėjimo rato. Jeigu šautuvas nebūtų paliktas su saugikliu, būtų iššovęs. Galbūt ir į Larį.

Šioje tyloje kažin kas buvo. Laris tuo neabejojo. Ko gero, žmogus, o galbūt ir didžiulis pavojingas žvėris. Be abejo, žmogus irgi galėjo būti pavojingas. Toks žmogus kaip anas, kuris nužudė vargšą Monstrų šauklį, arba panašus į Džoną Birsfordą Tiptoną, siūliusį Lariui milijoną už pasinaudojimą jo moterimi.

— Kas čia?

Kuprinėje turėjo prožektorių, bet jeigu jo ieškotų, tektų paleisti iš rankų šautuvą. Be to... ar tikrai jis norėjo pamatyti, kas čia buvo?

Todėl paprasčiausiai sėdėjo, laukdamas, kol pasikartos judesys arba garsas (ar šis garsas buvo, ar jam tiesiog kas nors prisisapnavo?), po kurio laiko ėmė snūduriuoti, o paskui užmigo.

Staiga jo galva krūptelėjo, akys atsimerkė, kūnu perbėgo virpulys. Dabar iš tiesų pasigirdo garsas, ir jeigu naktis būtų buvusi giedra, mėnulis, veik pilnatis, būtų apšvietęs jam... Bet jis nenorėjo matyti. Jis visiškai neabejotinai nenorėjo matyti. Ir vis dėlto palinko priekin, nuleidęs galvą ir įsiklausydamas į duslų žingsnių aidą, nutolstantį Vermonto valstijos Bretlboro Meino gatve vakarų pusėn. Garsas tilo, kol galutinai ištirpo nakties šlamesiuose.

Ūmai Laris pajuto beprotišką norą atsistoti, numesti miegmaišį sau po kojomis ir sušukti: „ Kad ir kas būtumei, sugrįžk! Man nesvarbu, kas tu toks! Sugrįžk!“ Bet ar tikrai norėjo suteikti tokią galimybę tam Kažkam? Orkestro pakylos kriauklė būtų sustiprinusi jo balsą — jo kvietimą. O kas, jeigu šie žingsniai iš tiesų būtų sugrįžę, ardydami tylą ir ramybę, kurios netrikdė nė žiogelių svirpesys? Bet užuot atsistojęs, Laris tik patogiau atsigulė ir apkabinęs rankomis šautuvą susirietė į kamuoliuką. „ Šiąnakt aš daugiau nebeužmigsiu“, — pamanė jis, bet po trejeto minučių jau kietai miegojo, o prabudęs rytą visiškai neabejojo, jog visa tai paprasčiausiai susapnavo.

42 skyrius

Kol kaimyninėje valstijoje Laris Andervudas mėgavosi savo šventiniu saliutu, Stiuartas Redmenas, sėdėdamas ant didelio šalikelės akmens, pusryčiavo. Tolumoje pasigirdo artėjančių variklių gausmas. Stju vienu mauku baigė gerti skardinę alaus ir į permatomą popierių tvarkingai suvyniojo biskvitą. Jo šautuvas, paremtas į akmenį, stovėjo šalia. Stju paėmė šautuvą, atlaisvino saugiklį, paskui vėl pastatė atgal, tiktai šiek tiek arčiau rankos. Važiuoja motociklais, sprendžiant iš garso, ne itin galingais. Šioje spengiančioje, viską apimančioje tyloje neįmanoma buvo nustatyti atstumą. Galbūt už dešimties mylių, bet tiktai galbūt. Pakankamai laiko baigti pusryčiauti, bet jam dingo noras valgyti. Šildė saulutė ir džiugino mintis apie susitikimą du draugiškais sutvėrimais. Jis nematė gyvų žmonių nuo to laiko, kai Vudsvilyje išėjo iš Gleno Beitmeno namų. Stju vėl dirstelėjo į šautuvą. Jis atlaisvino jo saugiklį, kadangi draugiški sutvėrimai galėjo pasirodyti panašūs į Elderį. Bet jis paliko šautuvą prie akmens, kadangi tikėjosi, jog jie vis dėlto bus panašūs į Beitmeną — tik ne taip pesimistiškai žiūrės į ateitį.“ Visuomenė atsistatys, — pasakė Beitmenas. — Atkreipkite dėmesį, aš nepavartojau žodžio „reformuosis Tai siaubingas kalambūras. Žmonių visuomenėje pernelyg mažai vietos pasikeitimams“.

Deja, patsai Beitmenas nenorėjo prisidėti prie visuomenės atkūrimo. Jis atrodė visiškai patenkintas — bent jau dabartiniu metu: jam patiko vaikštinėti su šuniu, piešti savo paveikslus, krapštytis sode ir mąstyti apie sociologinį išsišakojimą, mažne galutinį sunykimą.

„ Jeigu tu sugrįši, čia ir pakartosi savo kvietimą, Stju, aš, ko gero, sutiksiu. Visuomeniškumas — tai žmonijos prakeiksmas. Štai ką turėjo pasakyti Kristus: „Skelbiu jums tiesą, kol nesusirinkote dviese arba trise vienon draugėn, nes kuris nors kitas, norėdamas patekti tarp jūsų, ištikš nelyginant š...“ Papasakoti tau, ką mano sociologija apie žmogiškąją giminę? Aš sudėliosiu visa tai į lentynėles. Parodykite man vienišą vyrą arba moterį, ir aš jums parodysiu šventąjį. Duokite du, ir jiedu susirgs meile. Duokite tris, ir jie išras žavingą dalyką, vardu „visuomenė“. Duokite keturis, ir jie pastatys piramidę. Duokite penkis, ir jie pavers vieną atstumtuoju. Duokite šešis, ir jie sukurs prietarus. Duokite septynis, ir jie per septynerius metus išras ginklus. Žmogus galbūt sukurtas pagal Dievo paveikslą, bet žmonių visuomenė sutvarkyta pagal išvirkščią Jo pusę, ir visuomet žmogų traukia artyn savęs“.

Ar tai buvo tiesa? Jeigu taip, tepadeda jiems Dievas. Bet pastaruoju metu Stju dažnai prisimindavo savo senus draugus ir pažįstamus. Jo atmintyje dilo ir nyko nepatrauklūs jų bruožai — tai, kad Bilas Hepskomas niekuomet nesinaudojo nosine ir bato galu sutrindavo snarglius žemėn, tai, kad Normas Briuetas žiauriai elgdavosi su savo vaikais, tai, kokiu nemaloniu būdu Bilis Verkeris kontroliavo kačių populiaciją prie savo namų, mindydamas naują kačiukų vadą savo geležimi kaustytais batų užkulniais.

Užplūdę prisiminimai kažkodėl buvo vien tik geri. Medžioklė auštant. Pokerio lošimas Ralfo Chodžeso namuose, amžini Vilio Kredoko nusiskundimai, jog jis neva pralošė keturis dolerius, net jeigu išlošdavo visą dvidešimtį. Prisiminimai apie tai, kaip jie šešiese ar septyniese stūmė Tonio Leominsterio „Skautą“ iš pakelės griovio, į kurį jis įvažiavo prisilakęs iki sąmonės netekimo, o patsai Tonis, besipainiojantis jiems po kojomis, prisiekinėjo Dievu ir visais šventaisiais, kad jis kaip įmanydamas stengėsi išvengti meksikiečių. Viešpatie, kaip jie juokėsi! Nesibaigiantis Kriso Ortegos anekdotų srautas. Jų išvyka pas Hantsvilio prostitutes, ir kaip Džo Bobas Brentvudas susigavo ten gaktos utėlių ir stengėsi visiems įrodyti, kad dėl to kalta lova svetainėje, o ne merginos viršuje. Tai buvo puikūs laikai. Žinoma, tai nebuvo rafinuoti naktiniai klubai ir ištaigingi, į muziejus panašūs restoranai, bet vis tiek buvo nuostabu. Stju prisimindavo praeitį, vis sugrįždamas ir sugrįždamas į ją atgalios, — lygiai taip pat, kaip senas atsiskyrėlis iš riebaluotos kortų kaladės dėlioja pasjansą po pasjanso. Bet labiausiai jis norėjo išgirsti žmonių balsus, sutikti ką nors, kad pasisukus į jį galima būtų paklausti: „Ar matei?“, kai kas nors įvyksta, pavyzdžiui, meteoritų lietus, kurį jis vieną vakarą stebėjo. Stju nebuvo labai kalbus, bet ir vienatvėn ne itin veržėsi.

Todėl įsitempęs atsitiesė, kai iš už posūkio pagaliau pasirodė motociklai. Jis išvydo porelę „Hondų“, kuriomis važiavo maždaug aštuoniolikos metų vaikinas ir kiek vyresnė už jį mergina. Mergina vilkėjo ryškiai geltona palaidinuke ir mūvėjo šviesiai mėlynais džinsais.