Stephen King - Dvikova

Jiedu pamatė jį sėdintį ant akmens, ir abi „Hondos“ šiek tiek vikstelėjo į šalį, nes vairuotojai iš nustebimo trumpam prarado jų kontrolę. Vaikinas pravėrė burną. Pradžioje buvo neaišku, ar jie sustos, ar nudulkės toliau į vakarus.

Stju kilstelėjo ranką ir draugiškai šūktelėjo: „Sveiki!“ Krūtinėje pašėlusiai daužėsi širdis. Jis labai norėjo, kad jie sustotų. Taip ir įvyko. Stju nustebino įtempta jų laikysena. Ypač vaikinuko, kuris atrodė taip, tarytum jam į kraują ką tik suleido visą galoną adrenalino. Žinoma, Stju turėjo šautuvą, bet jis į juos juk nesitaikė, o ir jie patys buvo apsiginklavę: vaikinas turėjo pistoletą, o mergina atstatytą nediduką šautuvą, kaip Petės Herst [* Patricija Herst — Amerikos laikraščių magnato duktė, pagrobta teroristų, o paskui dalyvavusi teroristų akcijose. Buvo areštuota ir nuteista]vaidmenį atliekanti aktorė (tiesa, be ypatingo pasisekimo).

— Manau, kad jis normalus, Haroldai, — tarė mergina, bet Haroldu pavadintas vaikinas tebestovėjo įsitempęs bei apsižergęs motociklą ir su nuostabos bei nedraugiškumo kupina išraiška spitrijo į Stju.

— Aš manau... — vėl pradėjo ji.

— Iš kur tu gali tai žinoti? — nutraukė ją Haroldas, nenuleisdamas nuo Stju žvilgsnio.

— Na ką gi, man malonu su jumis susipažinti, jeigu šie žodžiai ką nors pakeis, — pratarė Stju.

— O kas, jeigu aš tavimi nepatikėsiu? — atsakė Haroldas, ir Stju pastebėjo, kad vaikinukas mirtinai išsigandęs. Ir patsai, ir dėl merginos, už kurią jis yra atsakingas.

— Na, tuomet aš nežinau, — Stju pakilo nuo akmens. Haroldo ranka slystelėjo prie pistoleto.

— Haroldai, nedaryk šito, — paprašė mergina. Paskui ji nutilo, ir kurį laiką visi jie bejėgiškai laukė, nežinodami, kaip pasielgti toliau. Trijų keistuolių grupė, kurią galima sujungti į kol kas neįsivaizduojamos konfigūracijos trikampį.

*

— Och-och-och, — atsiduso Franė, sėsdama ant drėgnos žolės po pakelės guoba. — Nuo mano užpakalio tikriausiai niekuomet nepradings nuospaudos, Haroldai.

Haroldas karčiai nusijuokė.

Franė grįžtelėjo į Stju:

— Jūs kada nors važiavote šimtą septyniasdešimt mylių „Honda“, misteri Redmenai? Nerekomenduoju.

Stju nusišypsojo:

— Kur keliaujate?

— O koks tavo reikalas? — šiurkščiai burbtelėjo Haroldas.

— Kaip tu elgiesi? — priekaištingai tarė Franė. — Misteris Redmenas — pirmas mūsų sutiktas žmogus nuo to laiko, kai numirė Gasas Dinsmoras! Noriu pasakyti, kad jeigu neieškosime, nebendrausime su kitais žmonėmis, tai kas gi tuomet bus?

— Paprasčiausiai jis nerimauja dėl jūsų, štai ir viskas, — ramiai pasakė Stju. Jis nusiskynė žolės stiebelį ir suspaudė jį tarp dantų.

— Ko gero, taip ir yra, — jau švelnesniu tonu pripažino Haroldas.

— O aš maniau, kad mudu abu vienas kitą saugome, — pastebėjo ji, ir Haroldas tirštai nuraudo.

Stju pamanė: „ Duokite man tris žmones, ir jie sukurs visuomenę“. Bet ar jam pačiam šie žmonės buvo tinkami? Mergina jam patiko, bet vaikinas kėlė kiek bailaus piktanorio įspūdį. O toks vyrų tipas tam tikromis aplinkybėmis tampa labai pavojingas...

— Kalbėk, ką nori, — suniurnėjo Haroldas. Jis metė į Stju rūškaną žvilgsnį ir iš striukės kišenės išsitraukė pakelį „Marlboro“. Prisidegė. Rūkė, kaip tai daro žmogus, kuris visai neseniai įgijo šį įprotį. Ko gero, viso labo prieš porą dienų.

— Mes važiuojame į Stovingtoną Vermonto valstijoje, — tarė Franė. — Į ten esantį Virusologijos centrą. Mes... kas atsitiko, misteri Redmenai?

Stju tapo baltesnis už popierių. Smilga, kurią jis kramtė, nukrito jam ant kelių.

— Kodėl į ten? — paklausė Stju.

— Kadangi kaip tik ten yra įstaiga, tirianti užkrečiamus susirgimus, — bematant atsakė Haroldas. — Tai buvo mano idėja. Jeigu šioje šalyje dar išliko kur nors tvarka arba žmonės, turintys valdžią ir išvengę siaubingos dalios, tai pirmiausiai jie turi būti Stovingtone arba Atlantoje, kur yra dar vienas panašus centas.

— Teisingai, — patvirtino Franė.

Stju pasakė:

— Jūs veltui gaištate laiką.

Franė atrodė apstulbusi. Gi Haroldas liepsnojo pasipiktinimu; jis vėl paraudo.

— Vargu ar jūs galite apie tai spręsti.

— Manau, kad galiu. Aš ką tik iš ten.

Dabar jau suglumo jie abu. Suglumo ir nustebo.

— Jūs žinote apie tai? — virptelėjusi paklausė Franė. — Jūs jau viską patikrinote?

— Ne, viskas buvo šiek tiek kitaip. Tai...

— Tu apgavikas! — Haroldo balsas šoktelėjo aukštyn ir užlūžo.

Franė pastebėjo netikėtą įtūžio plykstelėjimą Redmeno akyse, paskui jos vėl tapo ramios.

— Ne, aš nemeluoju.

— O aš sakau, kad meluoji! Aš sakau, kad tu ne kas kitas, kaip...

— Haroldai, užsičiaupk!

Haroldas įsižeidęs pažvelgė į ją:

— Bet, Frane, kaipgi tu gali tikėti...

— Kodėl esi toks atžarus ir taip priešiškai nusiteikęs? — griežtai paklausė ji. — Nejaugi negali bent išklausyti, ką jis kalba, Haroldai?

— Aš netikiu.

Gana sąžininga, pamanė Stju, o tai mus sulygina.

— Kaipgi tu gali netikėti žmogumi, kuris yra taip geranoriškai nusiteikęs? Išties, Haroldai, tu elgiesi tiesiog nepakenčiamai!

— Leiskite jums papasakoti, iš kur aš visa tai žinau, — ramiai pratarė Stju. Ir jis pateikė jiems sutrumpintą versiją savo istorijos, kuri prasidėjo nuo to momento, kai Kempionas įsirėžė į Hepo degalinę. Glaustai papasakojo ir apie savo pabėgimą iš Stovingtono prieš savaitę. Haroldas bukai spoksojo į savo uodų sukandžiotas rankas ir gniaužė kumščius. Bet merginos veidas priminė išskleistą tragiškų įvykių žemėlapį, ir Stju dėl jos jaudinosi. Jinai išvyko su šiuo vaikinu (kuriam, reikia pastebėti, kilo visai nebloga idėja), tikėdamasi, kad nepaisant nieko dar kur nors išliko seno, saugaus pasaulio salelė. Na ką gi, dabar jai teko nusivilti. Ir, sprendžiant iš jos išraiškos, labai smarkiai.

— Ir Atlantoje taip pat? Virusas sunaikino abu centrus? — paklausė ji.

— Taip, — atsakė Stju, ir mergina pravirko.

Stju norėjo ją nuraminti, apkabinti jos pečius, bet vargu ar tai būtų patikę vaikinui. Haroldas neramiai pažvelgė į Franę, paskui į savo batų galiukus. Stju padavė merginai savo nosinę. Ji išsiblaškiusi padėkojo, nė nepažvelgusi į jį. Haroldas vėl rūškanai dėbtelėjo į Stju mažo niekšelio akimis, kuris norėtų suvalgyti visą biskvitą vienas. „Na ir nustebs gi jis, — pamanė Stju, — kai paaiškės, kad jo mergina — toli gražu ne didelis biskvito gabalas“.

Kai Franės raudojimas virto tyliu kūkčiojimu, ji tarė:

— Manau, kad mudviem su Haroldu derėtų jums padėkoti. Jūs bent jau išgelbėjote mus nuo ilgos kelionės, kuri galų gale būtų pasibaigusi dideliu nusivylimu.

— Tu nori pasakyti, kad juo patikėjai? Vadinasi, taip? Jis papasakojo tau pasakėlę, ir tave... tave nupirko?

— Haroldai, bet kodėl gi jam apgaudinėti? Kokiu tikslu?

— Iš kur man žinoti, ką jis turi galvoje? — agresyviu tonu paklausė Haroldas. — Galbūt netgi nužudymą. Arba prievartą.

— Aš asmeniškai netikiu išprievartavimu, — ramiai tarė Stju. — Galbūt tu apie tai žinai daugiau nei aš.

— Liaukitės, — nutraukė juos Franė. — Haroldai, pasistenk nebūti toks baisus.

— Baisus? — riktelėjo Haroldas. — Aš stengiuosi išsaugoti tave, mus, ir tu tai vadini baisumu?

— Pasižiūrėk, — pratarė Stju ir pakėlė marškinių rankovę. Vidinėje jo rankos pusėje buvo keletas beužgyjančių adatos įdūrimų ir susiliejančios mėlynių dėmės. — Jie badė mane visokiausiu šlamštu.