Stephen King - Dvikova

Jie valgė apleistoje kavinėje, ir Stju toptelėjo, kad jo žvilgsnis nuolat grįžta prie Franės veido — jos gerų akių, nedidelio, bet ryžtingo smakro, prie jos emocionalumą pabrėžiančios raukšlelės tarp antakių. Jam patiko, kaip ji kalba ir žiūri; jam patiko netgi tai, kaip ji atmeta nuo smilkinių ir kaktos plaukus. Ir taip jis pradėjo suvokti, kad nepaisant nieko jos geidžia.

ANTRA DALIS

TIES RIBA

1990 metų liepos 5-oji — rugsėjo 6-oji

„ Meiflauer“ po žvaigždėtu laisvės dangumi —

Vadinosi mūs laivas šitoje nakty.

Migloj tik vienas tikras kelias matos,

Bet skamba mumyse amerikiečių himno natos.

Dabar jau viskas praeity, bet aš žinau —

Ne visada laimingas žemėj šioj buvau...

Polas Saimonas

Mes ieškom laiptinės ir vietos mašinai,

Kur laukia ant stalo karšti sumuštiniai,

Kur dainos pernakt vien tik tau, JAV,

Po saule tavąja gyvenam, JAV,

Ir ko užsigeisi, surasi tiktai JAV!

Čakas Beri s

43 skyrius

Oklahomos valstijoje, Mėjaus miestelio Meino gatvės viduryje tysojo negyvo vyriškio kūnas.

Nikas nė kiek nenustebo. Nuo to laiko, kai už nugaros liko Soja, jis regėjo daugybę lavonų, ir buvo įsitikinęs, kad nepamatė nė tūkstantosios dalies visų mirusiųjų, pro kuriuos pravažiavo. Negyvėlių susikaupimo vietose mirties tvaikas buvo toks stiprus, kad Nikas ne kartą manė nualpsiąs. Mirties vaizdas tapo toks įprastas, kad, pamanė jis, vienu negyvėliu daugiau, vienu mažiau — nedidelis skirtumas. Bet kai numirėlis atsisėdo, Niką apėmė toks klaikus siaubas, jog jis vėl nesuvaldė dviračio, kuris pradžioje suvinguriavo, paskui ėmė siūbuoti į šonus, kol galų gale parvirto, nusitempdamas paskui save ir jį. Nikas išsitiesė Meino gatvėje, įsiliejančioje į Oklahomos valstijos 3-ąjį plentą. Krisdamas jis susiraižė rankas ir nusibrozdino kaktą.

— Dieve švenčiausias, misteri, bet juk jūs, regis, parvirtote, — pratarė lavonas, artėdamas prie Niko tokiu žingsniu, kurį tinkamiausia būtų pavadinti įspūdingu lingavimu. — Argi ne taip? Čia tai bent!

Nikas nieko nesuprato. Jis dėbsojo į didėjančią dėmę ant šaligatvio, kur lašėjo kraujas iš jo nudrėkstos galvos, ir svarstė, ar labai rimtos jo naujosios traumos. Kai jo petį palietė ranka, prisiminė lavoną ir ėmė ropoti keturpėsčias; jo akys buvo apakintos siaubo.

— Nereikia taip nusiminti, — pasakė lavonas, ir tuomet Nikas išvydo, jog tai anaiptol ne numirėlis, o su šypsena į jį žiūrintis jaunuolis. Rankoje jis laikė nebaigtą gerti viskio butelį, ir tik dabar Nikas viską suprato. Ne lavonas, o paprasčiausias žmogus, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir parvirtęs viduryje gatvės.

Nikas jam linktelėjo ir sujungė nykštį su smiliumi, šitaip norėdamas parodyti, kad jam nieko blogo neatsitiko. Ir tuo metu šiltas kraujo lašas nusirito ant akies, prie kurios uoliai padirbėjo Rėjus Butas. Nikas išorine plaštakos puse persibraukė per pleistru užklijuotą antakį. Šiandien jis jau šiek tiek geriau matė šia puse, bet vis dėlto nusprendė sužeistą akį patausoti. Kol kas ja regėjo tik išskydusią spalvotą dėmę. Pasitaisęs pleistrą, Nikas nuslinko prie kelkraščio ir atsisėdo šalia „Plymuto“ su Kanzaso numeriais. Savo kaktoje išvydo nubrauktą žaizdą, kurią atspindėjo chromuotas „Plymuto“ buferis. Atrodė baisiai, bet žaizda nebuvo gili. Jis susiras šiame miestelyje vaistinę, dezinfekuos žaizdas ir užklijuos jas pleistru. Nikas pamanė, kad jo organizme dar yra pakankamai penicilino įveikti kokią tik nori infekciją, bet neseniai išgyventos kančios dėl šautinės žaizdos kojoje kėlė siaubą, jog gali patirti naują uždegimą. Raukydamasis iš delnų išsitraukė aštrias šlako šukeles.

Žmogus su viskio buteliu rankoje abejingai stebėjo visas šias manipuliacijas. Jeigu Nikas būtų dirstelėjęs aukštyn, ano išraiška būtų jį išsyk pribloškusi. Kol jis nusisuko patyrinėti savo atvaizdą ant automobilio buferio, pagyvėjimas nepažįstamojo veide bematant išblėso. Jis pasidarė tuščias, prarado bet kokią gyvą išraišką. Mūvėjo vaikinas švariomis, bet išblukusiomis kelnėmis, avėjo sunkiais darbiniais batais. Buvo maždaug penkių pėdų ir devynių colių ūgio, labai šviesiais, bemaž baltais plaukais. Akys irgi buvo šviesios, blankiai mėlynos, ir drauge su šiaudų spalvos plaukais rodė nenuginčijamą jo švedišką arba norvegišką kilmę. Atrodė ne vyresnis kaip dvidešimt trejų metų, bet vėliau Nikas išsiaiškino, kad jam turėjo būti apie keturiasdešimt penkeri arba maždaug tiek, kadangi jis prisiminė Korėjos karo pabaigą ir kaip po mėnesio jo tėvas sugrįžo namo, vilkėdamas karine uniforma. Neįtikėtina, kad jis visa tai būtų patsai sugalvojęs. Fantazija nebuvo stiprioji Tomo Kaleno pusė.

Jis stovėjo beprasmiška išraiška veide, primindamas robotą su išsieikvojusiu akumuliatoriumi. Paskui pamažu jo veidas atgijo. Sumirksėjo paraudusios nuo girtavimo akys. Tomas nusišypsojo. Jis vėl prisiminė, kaip susidarė ši situacija.

— Dieve švenčiausias, misteri, betgi jūs, regis, pargriuvote. Argi ne taip? Čia tai bent! — išvydęs nubrozdintą iki kraujo Niko kaktą, jis prisimerkė.

Niko kišenėje gulėjo bloknotas ir rašiklis; puolant niekas neiškrito. Jis parašė: „Jūs mane išgąsdinote. Kol neatsisėdote, maniau kad esate negyvas. Man viskas gerai. Ar čia yra vaistinė?“

Jis parodė vyriškiui bloknotą. Tasai dirstelėjo į įrašą ir jį grąžino. Šypsodamasis pareiškė:

— Mane vadina Tomu Kalenu. Bet aš nemoku skaityti. Baigiau tik tris klases, nors tuomet jau turėjau šešiolika metų, ir tėvas liepė man mokslą mesti. Jis pasakė, kad esu per didelis.

Nikas pamanė: „Aš negaliu kalbėti, o jis negali skaityti“. Kurį laiką jis jautėsi visiškai sutrikęs.

— Dieve švenčiausias, misteri, betgi jūs, regis, pargriuvote! — šūktelėjo Tomas Kalenas. Tam tikra prasme ši frazė kiekvienam iš jų nuskambėjo pirmą sykį. — Čia tai bent!

Nikas linktelėjo. Bloknotą su rašikliu įsikišo atgal. Prisidengė ranka burną ir pasukinėjo galvą. Priglaudė delnus prie ausų ir vėl pasukinėjo galvą. Perbraukė kaire ranka per kaklą ir dar kartą pasukinėjo galvą.

Kalenas kvailai nusišypsojo:

— Skauda dantis? Aš žinau, ką tai reiškia. Labai skauda. Čia tai bent!

Nikas pakratė galvą ir visą ritualą pakartojo iš naujo, stengdamasis paaiškinti savo kurtumą ir nebylumą. Šįsyk Kalenas pamanė apie ausų skausmą. Nikas nusivylęs pakėlė rankas ir patraukė prie savo dviračio. Dažai buvo nudraskyti, bet ryškesnių pažeidimų nesimatė. Jis šiek tiek pavažiavo. Taip, dviračiui nieko rimta neatsitiko. Kalenas, laimingai šypsodamasis, risnojo greta. Jis nenuleido nuo Niko akių. Nebuvo nieko matęs daugiau kaip savaitę.

— Nejaugi tau nesinori pasikalbėti? — paklausė jis, bet Nikas neatsisuko, atrodė, jis negirdi klausimo. Tomas timptelėjo jį už rankos ir klausimą pakartojo.

Vaikinas ant dviračio prisidengė rankomis veidą ir pakratė galvą. Tomas susiraukė. Dabar atvykėlis nulipo nuo dviračio ir apžiūrėjo iškabas. Regis, jis pamatė tai, ko ieškojo, kadangi nuėjo šaligatviu misterio Nortono vaistinės link. Jeigu jis norėjo į ją patekti, tai buvo blogai, kadangi vaistinė buvo uždaryta. Misteris Nortonas miestą paliko. Beveik visi miesto gyventojai užrakino savo namus ir išvažiavo, išskyrus jo motiną ir jos draugę misis Bleikli, bet jodvi abi jau buvo mirusios.