Stephen King - Dvikova

Nikas pakratė galvą.

— Mano, — laimingas pakartojo Tomas ir vėl pasisuko į savo autoparką. Nikas dar sykį paplekšnojo jam per petį, ir Tomas atsigręžė.

— Ką?

Nikas timptelėjo jį už rankovės, ir Tomas gana noriai atsistojo. Nikas nusivedė jį gatve iki tos vietos, kur paliko dviratį. Jis parodė į save, paskui į dviratį. Tomas linktelėjo.

— Žinoma. Šitas dviratis tavo. O mašinėlės mano. Aš neimsiu tavo dviračio, o tu neliesk mano garažo. Štai taip.

Nikas pakratė galvą. Jis vėl parodė į save. Į dviratį. Po to į Meino gatvę. Jis pamojavo ranka: lik sveikas. Tomas įsitempė. Nikas laukė. Tomas abejodamas paklausė:

— Tu išvažiuoji?

Nikas linktelėjo.

— Aš nenoriu, kad tu išvažiuotumei! — pratrūko Tomas. Jo akys, atviros ir aiškios, apsiašarodamos pamėlynavo. — Tu man patinki! Aš nenoriu, kad tu išvažiuotumei į Kanzas Sitį!

Nikas prisitraukė Tomą artyn savęs ir jį apkabino. Parodė į save. Į Tomą. Į dviratį. Tolyn už miestelio.

— Aš nesuprantu, — tarė Tomas.

Labai ramiai Nikas viską pakartojo. Šįsyk jis pridūrė atsisveikinimo gestą, ir pagautas įkvėpimo bangos pakėlė Tomo ranką ir ja taip pat pamojavo tarsi atsisveikinant.

— Nori, kad ir aš drauge važiuočiau? — paklausė Tomas. Jo veidą nušvietė nepatiklaus džiaugsmo šypsena.

Nikas su palengvėjimu atsiduso.

— Žinoma! — sušuko Tomas. — Tomas Kalenas irgi važiuos! Tomas... — ūmai jis nutilo, jo veide išblėso džiaugsmo išraiška, ir jis atsargiai pažvelgė į Niką. — O ar galiu su savimi pasiimti autoparką?

Nikas sekundę svarstė, paskui pritariamai linktelėjo.

— Puiku! — Tomo šypsena vėl pasirodė kaip iš už debesų išnirusi saulė. — Tomas Kalenas išvažiuoja!

Nikas privedė jį prie dviračio. Jis parodė į Tomą, paskui į dviratį.

— Aš niekuomet tokiu nevažinėjau, — abejodamas pasakė Tomas, apžiūrinėdamas bėgius ir aukštą plačią sėdynę. — Manau, kad man neverta nė mėginti. Tomas Kalenas gali nugriūti nuo tokio keisto dviračio.

Nikas išsyk apsidžiaugė. „Aš niekuomet tokiu nevažinėjau — reiškė, kad Tomas važinėjo kažkokiu kitokiu. Tereikėjo rasti reikalingą paprasčiausią modelį. Be abejonės, Tomas trauks jį atgalios, stabdydamas jų judėjimo greitį — ne smarkiai, bet vis dėlto juntamai. Nors, kad ir kaip ten būtų, kur jis turėjo skubėti? Sapnai vis neapleido, ir jis iš tikrųjų jautė vidinį poreikį skubėti, jį ragino kažin kas neįprastai stiprus ir kartu neapsakomas, tai, kas priklausė pasąmonės sričiai.

Nikas privedė Tomą prie jo žaisliukų. Parodė į juos, paskui nusišypsojo ir linktelėjo Tomui. Tomas noriai puolė rankioti mašinėles, bet netrukus jo rankos sustingo. Jis paskersakiavo į Niką; veidas buvo susirūpinęs ir atvirai įtarus.

— Tu juk neišvažiuosi be Tomo Kaleno, tiesa?

Nikas tvirtai pakratė galvą.

— Gerai, — tarstelėjo Tomas. Nesusilaikęs Nikas suvėlė jam plaukus. Tomas pažvelgė aukštyn ir susigėdęs nusišypsojo. Nikas atsakydamas irgi nusišypsojo. Ne, jis negalės jo palikti. Tikrai negalės.

*

Kol surado dviratį, kuris, jo manymu, galėjo tikti Tomui, atėjo pusiaudienis. Nikas nesitikėjo, kad ieškodamas sugaiš tiek daug laiko; keista, bet kone visi namai, garažai ir ūkiniai pastatai pasirodė užrakinti. Viliantis surasti reikalingą jam daiktą, daugeliu atvejų jam teko lįsti į tamsius garažus pro nešvarius siaurus langiūkščius. Geras tris valandas Nikas, pasruvęs prakaitu, klajojo miestelio gatvėmis. Jis netgi užsuko „Vakarų auto“ parduotuvėn, bet ir tai nieko nedavė; du vitrinoje išstatyti dviračiai, vyriškas ir moteriškas, buvo trijų bėgių, o visi kiti riogsojo išardyti.

Galų gale rado tai, ko ieškojo, mažame garaže pietiniame miestelio pakraštyje. Garažas buvo užrakintas, bet Nikas susirado langą, ganėtinai didelį, kad pro jį galima būtų įlįsti. Nikas akmeniu išdaužė stiklą ir iš seno sutręšusio rėmo kruopščiai išrinko šukes. Garažo viduje buvo siaubingai tvanku, oras prisigėręs benzino ir dulkių kvapo. Paaugliškas seno modelio dviratis stovėjo atremtas į dešimties metų „Mersedesą“ plikomis padangomis.

Taip, nesiseka man rasti šio prakeikto dviračio, pamanė Nikas. Tai grandinės nėra, tai padangos pradurtos, tai dar kas nors. Bet šįsyk jam nusišypsojo sėkmė. Dviratis riedėjo lengvai. Padangos buvo pripūstos ir turėjo puikų protektorių; visi varžtai ir veržlės pasirodė standžiai užveržti. Dviratis neturėjo bagažinės, bet tai galima bus vėliau ištaisyti, užtat ant sienos tarp grėblio ir kastuvo kabojo netikėtas prizas — beveik naujutėlė pompa.

Tęsdamas paieškas, Nikas ant lentynėlės surado skardinaitę su alyva. Jis atsisėdo ant gruoblėtų grindų, dabar jau nekreipdamas dėmesio į karštį, ir kruopščiai sutepė grandinę bei abu grandinės dantračius. Pabaigęs uždarė dangtelį ir įsikišo tepalinę kelnių kišenėn.

Virve pririšo prie dviračio rėmo pompą, atidarė garažo duris ir išstūmė dviratį laukan. Dar niekuomet šviežias oras jam neatrodė toks svaiginančiai saldus. Jis užsimerkė, giliai įkvėpė, prirideno dviratį gatvėn, užlipo ant jo ir Meino gatve lėtai numynė centro link. Dviratis važiavo puikiai. Tai bus užtikrintas bilietas Tomui... žinoma, jei jis tikrai mokės juo važiuoti.

Nikas pastatė dviratį šalia savojo ir užėjo į buities prekių parduotuvę. Sporto reikmenų skyriuje susirado vielinę pintinės pavidalo dviračio bagažinę ir jau ketino išeiti, kai į jo akis pakliuvo klaksonas su chromuota tūta ir didele raudonos spalvos gumine kriauše. Šypsodamasis Nikas pasiėmė ir šį klaksoną, paskui dar užsuko į ūkinių prekių sekciją ir ten išsirinko atsuktuvą bei tinkamą veržliaraktį. Išėjo gatvėn. Tomas tysojo miesto aikštėje, paminklo, skirto Antrojo pasaulinio karo herojams, pavėsyje, ir miegojo palaimingu miegu.

Bagažinės pintinę pritvirtino prie dviračio vairo, o šalia prisuko klaksoną. Paskui vėl įnėrė buities prekių parduotuvėn ir išėjo nešinas talpiu krepšiu.

Maisto prekių parduotuvėje jis pripildė krepšį mėsos konservų, vaisių ir daržovių. Jis kaip tik apžiūrinėjo dėžutę su konservuotais pipirais, kai ant prekystalio išvydo šmėsčiojantį šešėlį. Jeigu būtų girdėjęs, bematant būtų supratęs, kad Tomas jau rado dviratį. Virš gatvės sklandė gargiantis, kiaurai veriantis klaksono garsas hau-u-u-vau-u-u!, kurį sustiprino skardus Tomo Kaleno juokas.

Nikas išėjo pro supermarketo duris ir išvydo Tomą, didingai važiuojantį Meino gatve, šviesūs jo plaukai ir balti marškiniai plaikstėsi vėjyje, jis iš visų jėgų spaudė klaksono kriaušę. Prie Arko stoties, kur baigėsi komercinė miestelio dalis, jis apsisuko ir ėmė važiuoti atgal. Jo veide švietė triumfališka šypsenėlė. Dviračio bagažinėje matėsi dėžė su žaisline degaline ir garažu. Jo kelnių ir marškinių kišenės pūpsojo išsipūtusios nuo į jas prigrūstų automobilių modeliukų. Ryškiai švietė saulė, atsispindėdama ratų stipinuose. Šiek tiek pavydėdamas, Nikas pasigailėjo, kad negali girdėti klaksono garso ir įsitikinti, ar ir jam tai suteiktų tokį pat džiaugsmą kaip Tomui.

Tomas pamojo jam ranka ir numynė toliau. Priešingame komercinio kvartalo gale jis vėl apsisuko ir ėmė važiuoti atgalios. Nikas ištiesė ranką, pamėgdžiodamas įsakantį sustoti policininko gestą. Tomas staigiai sustabdė priešais pat Niko nosį. Ant jo veido iššoko stambūs prakaito lašai. Tomas garsiai, dažnai alsavo. Nikas parodė išvažiavimo iš miesto pusėn ir atsisveikindamas pamojavo ranka.