Stephen King - Dvikova

Pradžioje Nikas dar galėjo skirti fantaziją nuo realybės, bet laikas ėjo, ir jis vis labiau įsitikino, kad būtent fantazija ir yra realybė. Jam netgi pasirodė, kad ant savo kaklo junta šio Tamsos žmogaus alsavimą.

Jis jau ketino pulti prie durų, atsidaryti jas, kapanotis laiptais aukštyn, nesvarbu, kiek visa tai kainuotų, bet vietoje jo tai padarė Tomas. Netikėtai ranka, kuri laikė apkabinusi Niko kaklą, pranyko. O kitą akimirką rūsio durys atsilapojo, įleisdamos vidun pieno baltumo šviesos pluoštą, nuo kurio Nikas prisidengė ranka sveiką akį. Jis teišvydo vaiduoklišką, praskydusį, paknopstom besiropščiantį laiptais Tomo Kaleno siluetą, o paskui ir pats puolė įkandin jo klupdamas, akinamas ryškaus dienos spindesio. Kol nusikapanojo viršun, jo akis jau spėjo priprasti prie šviesos.

Nikas pamanė, kad šviesa nebuvo tokia ryški, kai jie leidosi žemyn, ir bematant suprato, kodėl šitaip atsitiko. Buvo nuplėštas kluono stogas. Atrodė, čia pasidarbavo didis chirurgas: viskas buvo taip švariai atlikta, kad neliko jokių skardos nuolaužų, o grindys atrodė tarsi šluote iššluotos. Prie šieno šalinės styrojo trys kažkada stogą laikiusios sijos. Stovėti čia buvo lygiai tas pat, kaip priešistorinių laikų pabaisos skeleto viduje.

Tomas nesustojo apžiūrinėti sugriovimų. Jis puolė lauk iš kluono, tarsi jį būtų vijęs ir lipęs ant kulnų patsai velnias. Tik kartą teatsigręžė atgal. Plačiai išsprogusiose jo akyse švysčiojo mažne komiškas siaubas. Nikas nesusilaikė nedirstelėjęs pro petį į rūsį, kuriame jie slėpėsi nuo uragano. Laiptai skendėjo rūsio tamsoje, jų pakopos buvo senos ir sutręšusios. Išvydo šiaudų kuokštus ir tamsoje boluojančias dvi rankas. Pirštai buvo iki kaulų apgraužti žiurkių.

Jeigu ten apačioje kas nors dar ir buvo, Nikas jo nepamatė. O ir nenorėjo. Todėl nusekė įkandin Tomo.

*

Drebėdamas visu kūnu, Tomas stovėjo greta savo dviračio. Nikas buvo nustebintas keistu tornado išrankumu, — jis nukėlė pusę kluono, o jų dviračių nė nepalietė, — bet ūmai pastebėjo, kad Tomas verkia. Nikas prisiartino prie jo ir apkabino per pečius. Tomas, plačiai atmerkęs akis, spoksojo į nusvirusias, pakrypusias dvivėres kluono duris. Nikas gestu parodė, esą viskas gerai. Tomas dėbtelėjo į jo gestą, bet šypsena, kurią Nikas tikėjosi pamatyti Tomo veide, taip ir nepasirodė. Jis vis tebespitrijo į kluoną. Tomo žvilgsnis atrodė tuščias. Ši sustingusi išraiška Nikui anaiptol nepatiko.

— Ten kažkas buvo, — tvirtai pratarė Tomas.

Nikas nusišypsojo. Jis visai nenutuokė, ar tikroviškai atrodė šita jo šypsenos imitacija, bet kai pajuto jos šaltį ant savo lūpų, Niko nugara perbėgo šiurpas. Jis parodė į Tomą, į save, paskui staigiai perbraukė delno kraštu per orą.

— Ne, — atsakė Tomas. — Ne tiktai mes. Ir dar kažkas. Kažkas išėjo iš uragano.

Nikas virptelėjo.

— Ar galime važiuoti tuoj pat? Prašau!

Nikas linktelėjo.

Jie nusistūmė savo dviračius plento link besidriekiančiu takeliu, tarp tornado su šaknimis išrautos žolės ir sujauktos žemės. Uraganas nušlavė nuo žemės paviršiaus vakarinę Rostono dalį, perkirto iš vakarų į rytus einantį 283-ąjį plentą, ardydamas savo kelyje elektros linijas, palikdamas nudraskytus laidus nelyginant nutrūkusias pianino stygas, aplenkdamas sandėlį kairėje nuo jų ir prašniokšdamas tiesiog per namą, stovintį — stovėjusį — priešais šį sandėlį. O už keturių šimtų jardų, pačiame lauko viduryje, jo pėdsakas dingo. Debesys ėmė sklaidytis (nors vis dar dulkė gaivinantis lietutis), vėl pragydo paukščiai.

Nikas stebėjo stiprius Tomo raumenis, kai tasai kėlė savo dviratį per vielinę plento užtvarą. „Šis vaikinas išgelbėjo man gyvybę, — pamanė jis. — Niekuomet gyvenime nebuvau regėjęs uragano. Jeigu jį būčiau palikęs Mėjaus miestelyje, kaip ketinau tai padaryti, tai dabar būčiau nebegyvas kaip vinies galvutė“.

Nikas perkėlė per užtvarą savo dviratį, paplekšnojo Tomui per petį ir jam nusišypsojo.

„Mes turime dar ką nors susirasti, — pamanė Nikas. — Mes tiesiog privalome tai padaryti, bent jau tam, kad aš galėčiau jam padėkoti. Ir pasakyti savo vardą. Jis nė nežino mano vardo, kadangi nemoka skaityti“.

Paveiktas šios minties, Nikas kiek pastovėjo, o paskui jiedu susėdo ant savo dviračių ir nuvažiavo.

*

Tą vakarą poilsio jie sustojo kairėje Rostono stadiono pusėje. Vakaras buvo giedras, o naktis žvaigždėta. Nikas tuoj pat užmigo, ir tąnakt nieko nesapnavo. Jis prabudo auštant, galvodamas apie tai, kaip gera turėti ką nors šalia savęs. Kaip tai nepalyginama su vienatve.

Tai iš tiesų buvo Nebraskos valstijos Polko apygarda. Kas jį privertė veržtis būtent ten, kokia priežastis skatino, juk per pastaruosius kelerius metus jis daug keliavo ir po kitas vietas? Ko gero, kas nors besišnekučiuojant užsiminė apie Polko apygardą arba kas nors patsai iš jos buvo kilęs, o jo protas tai pamiršo, šią informaciją paslėpdamas pasąmonėje. Čia iš tiesų driekėsi 30-asis plentas. Bet Nikas nevaliojo galutinai patikėti, bent jau tą vaiskų ir džiugų rytą, kad jie iš tikrųjų ketina ieškoti senos negrės, sėdinčios ant lūšnelės slenksčio kukurūzų lauko vidury ir giedančios senovines psalmes, akompanuojant sau gitara. Nikas netikėjo pranašingais ženklais ir regėjimais. Bet jam atrodė labai svarbu keliauti kur nors ieškot žmonių. Tam tikra prasme jis atkartojo Franės Goldsmit ir Stju Redmeno troškimą susivienyti į grupę. Kol to padaryti neįmanoma, viskas liks pasklida ir beprasmiška. Aplinkui tyko pavojus. Neįmanoma jo pamatyti, užtat galima pajusti, lygiai taip pat, galvojo Nikas, kaip vakar jie patyrė Tamsos žmogaus buvimą rūsyje. Visur junti pavojų, jis sklinda iš ištuštėjusių namų, tyko už artimiausio kelio posūkio, ko gero, netgi slepiasi po visus pagrindinius kelius užtvindžiusiais automobiliais. O jeigu jo ten ir nebuvo, vadinasi, jis iš anksto pažymėtas kalendoriuje, tūno pasislėpęs už dviejų ar trijų lapelių. „Pavojus“, — atrodė, kad šį žodį kužda kiekviena jo kūno ląstelė. „KETURIASDEŠIMT MYLIŲ BLOGO KELIO. MES NEATSAKOME UŽ TUOS, KURIE VAŽIUOS TOLIAU ŠIO ŽENKLO“.

Iš dalies šį didelį, triuškinantį pavojų tarsi spinduliavo išmirusios apylinkės. Kol Nikas buvojo Šojoje, jis tam tikra prasme buvo apsaugotas ir nuo šio reginio. Nesvarbu, kad ir Šoja atrodė ištuštėjusi, betgi didžiuliame šalies žemėlapyje ji buvo vos pastebimas taškelis. Bet kai leidiesi kelionėn, tai tarsi... jis prisiminė ankstyvoje vaikystėje matytą Volto Disnėjaus filmą. Visą ekraną užpildė tulpė, viena vienintelė tulpė, bet tokia graži, kad net gniaužė kvapą. Paskui kamera netikėtai pasitraukė atgal, atverdama akims ištisą tulpių lauką. Ir šis reginys žiūrovą visiškai išmušdavo iš pusiausvyros. Jis perpildydavo jausmus, perdegdavo vidiniai kontaktai, dingdavo srovė. To būdavo per daug. Būtent šitaip veikė ir ši kelionė. Šoja buvo tuščia, bet Nikas gebėjo kažkaip prie to prisitaikyti. Bet Maknebas irgi buvo ištuštėjęs, taip pat ir Teksarkana, ir Spenservilis; Ardmoras sudegė iki pamatų. Jie važiavo šiaurėn 81-uoju plentu ir pakeliui sutikdavo vien elnius. Du sykius Nikas regėjo tai, kas galėjo reikšti gyvų žmonių buvimą: kokių dviejų dienų senumo laužavietę, kruopščiai apipjaustytą elnio skerdieną. Tiktai ne pačius žmones. To pakako išmušti keliautoją iš pusiausvyros, kadangi aplinkui vykstančios anomalijos tiesiog varė iš proto. Tai buvo ne šiaip Soja ar Maknebas, ar Teksarkana; tai buvo visa Amerika, gulinti priešais kaip ištuštinta konservų dėžutė su keliais ant dugno besiridenančiais užmirštais žirneliais. O už Amerikos buvo visas pasaulis, ir nuo šių minčių Nikui pasidarydavo taip negera, kad jis prisiversdavo negalvoti.