Stephen King - Dvikova

Bet tądien jie nieko nesutiko, o liepos dešimtą susitiko Džuliją Lori.

*

Šutino dar viena nepakeliamai karšta diena. Didesnę dienos dalį jie važiavo apsivynioję marškinius aplink juosmenį, abudu taip įdegė, kad savo odos spalva dabar bemaž nesiskyrė nuo indėnų. Šiandien abu prastai jautėsi. Tai dėl obuolių. Dėl žalių obuolių.

Nikas su Tomu užėjo seną obelį fermerio kieme, ant kurios ir kybojo maži, žali bei rūgštūs obuoliukai, bet abu buvo taip ilgai neragavę šviežių vaisių, kad graužė juos it ambroziją. Nikas prisivertė sustoti po dviejų obuolių, o Tomas godžiai vieną po kito sukirto net šešetą. Jis nekreipė dėmesio į raginančius liautis Niko gestus, — kai Tomas Kalenas ko nors užsimanydavo, jis pavirsdavo kaprizingu ir bjauriu keturmečiu berniūkščiu.

Nuo vienuoliktos valandos ir visą likusią dieną Tomui raižė pilvą. Prakaitas tekėjo jo kūnu upeliais. Jis dejavo. Nulipdavo nuo dviračio ir stumdavo jį greta, net jeigu šlaitas buvo visai nestatus. Ir nors Nikas jautė apmaudą dėl pernelyg lėto jų judėjimo, jis išgyveno tam tikrą užjaučiančią nuostabą.

Kai ketvirtą valandą popiet jie nusigavo iki Prato miestelio, Nikas nusprendė, kad šiai dienai pakaks. Tomas dėkingai išsitiesė ant suoliuko autobuso stotelės šešėlyje ir bematant užsnūdo. Nikas jį ten paliko, o patsai patraukė į komercinį miestelio kvartalą, ieškodamas vaistinės. Jis suras peptobismolio tablečių ir privers Tomą jas išgerti, kai šis prabus — nori jis to, ar ne. Jeigu Tomo sveikatai prireiks visos dėžutės, ką gi, nieko nepadarysi. Nikas norėjo rytoj sukarti tą kelią, kurio nepajėgė nuvažiuoti šiandien.

Šalia vietinio teatro Nikas rado vaistinę ir pro praviras duris įsmuko vidun, paskui akimirksnį stabtelėjo, kvėptelėdamas pažįstamo tvankaus, sudvisusio, nekondicionuoto oro. Su šiuo kvapu buvo sumišę ir kiti — aštrūs, atstumiantys. Bet užvis labiausiai jautėsi kvepalų aromatas. Ko gero, keli jų flakonėliai susprogo nuo kaitros.

Nikas apsižvalgė ieškodamas tablečių nuo pilvo skausmo, stengdamasis prisiminti, ar peptobismolis negenda nuo karščio. Ką gi, viskas bus parašyta instrukcijoje. Jo žvilgsnis slystelėjo pro manekeną ir ūmai jis pamatė, ko ieškojo. Jau spėjo nueiti šia kryptimi kelis žingsnius, kai staiga suprato, jog anksčiau vaistinėse niekuomet nėra regėjęs manekenų.

Nikas dirstelėjo atgalios, ir tai, ką jis išvydo, buvo Džulija Lori. Ji apmirė su flakonėliu kvepalų vienoje rankoje ir mažyte stikline lazdele, kuri vartojama įvairiems tepalams tepti, kitoje. Jos dangaus mėlynumo akyse sustingo nuostaba ir netikėjimas. Kaštoniniai merginos plaukai buvo atmesti atgal ir perrišti blizgančia juosta, kurios galai kybojo ant nugaros. Apsirengusi buvo rožine palaidinuke ir mėlynais džinsiniais šortais, tokiais prigludusiais ir trumpais, kad juos lengvai galėjai supainioti su apatinėmis kelnaitėmis. Kakta buvo nusėta inkštirais, o ant smakro pūpsojo didelis spuogas.

Mergina ir Nikas, dabar jau abu apstulbę, įsispitrijo vienas į kitą. Juos skyrė tik vaistinės patalpos plotis. Paskui flakonėlis kvepalų išslydo iš jos rankos ir susprogo nelyginant bomba; patalpa prisipildė karšto tvaiko, paversdama vaistinę sale, kur vyksta atsisveikinimas su mirusiojo palaikais.

— Viešpatie, tu tikras? — drebančiu balsu paklausė ji.

Niko širdis veržėsi lauk iš krūtinės, galvoje šniokštė kraujas, aptemo akyse. Jis linktelėjo.

— Vadinasi, tu ne vaiduoklis?

Nikas pakratė galvą.

— Tuomet pasakyk ką nors. Jeigu tu ne vaiduoklis, ką nors pasakyk.

Nikas pridengė delnu burną, paskui palietė gerklę.

— Ką tai galėtų reikšti? — jos balsas įgavo vos juntamą isterišką atspalvį. Nikas negalėjo šito girdėti... Bet jis tai pajuto, pastebėjo jos veide. Jis bijojo prie jos priartėti, kad toji nepabėgtų. Nikas nemanė, jog mergina bijo susitikimo su kitu žmogumi; ji būgštavo, jog visa tai tėra haliucinacija ir kad jinai kraustosi iš proto. Ir vėl Niką apėmė nusivylimas. Jeigu tik jis galėtų kalbėti.

Jis dar sykį pakartojo savo pantomimą. Galų gale tai buvo vienintelis dalykas, kurį jis gebėjo daryti. Šį kartą savitarpio supratimas buvo pasiektas.

— Tu negali kalbėti? Tu nebylys?

Nikas linktelėjo.

Ji garsiai nusikvatojo, ir šiame juoke skambėjo visų jos vilčių žlugimas.

— Tu nori pasakyti, kad pagaliau nors kas pasirodė, bet ir tasai nebylys?

Nikas gūžtelėjo pečiais ir kaltai nusišypsojo.

— Na ką gi, — pratarė mergina, artėdama pro prekystalio tarpą, — tu neblogai atrodai. Vis šis tas, — ji paėmė jam už rankos, ir bemaž prisilietė savo krūtų kauburėliais. Nikas įkvėpė mažiausiai trijų įvairių kvepalų aromatą; bet ir pro jį prasimušė nemalonus jos prakaito kvapas.

— Mano vardas Džulija, — prisistatė mergina. — Džulija Lori. O tavo? — ji sukikeno. — Tu juk negali šito pasakyti, tiesa? Vargšelis, — ji pasislinko dar arčiau, ir jos krūtis slystelėjo Niko ranka. Jo kūnu pasklido šiluma. Kas per velnias, pamanė Nikas, juk ji dar visiškai vaikas.

Jis nuo jos atšlijo, išsitraukė iš kišenės bloknotą ir ėmė rašyti. Mergina pasilenkė virš jo peties, norėdama pamatyti, kas rašoma. Jokio liemenėlio. Jėzau Kristau. Na ir greitai ji atitoko nuo savo išgąsčio. Niko rašysena pasidarė šiek tiek nelygi.

— Oho! — šūktelėjo ji, sekdama judančią Niko ranką, tarsi šis būtų kokia nors beždžionėlė, gebanti atlikti sudėtingus triukus. Nikas žiūrėjo į savo bloknotą ir negalėjo skaityti iš jos lūpų, bet jautė šiltą kutenantį alsavimą.

„Mane vadina Niku Androsu. Esu kurčnebylis. Keliauju su žmogumi, vardu Tomas Kalenas, jis šiek tiek protiškai atsilikęs. Jis nemoka skaityti ir nesupranta daugelio dalykų, tik pačius paprasčiausius. Mudu vykstame į Nebraską, kadangi, manau, ten esama žmonių. Jeigu nori, keliauk su mumis“.

— Be abejo, — beregint atsakė mergina, bet, matyt, prisiminusi, kad jis kurčias, labai aiškiai tardama žodžius, paklausė: — Tu moki skaityti iš lūpų?

Nikas linktelėjo.

— Puiku, — tarė ji. — Aš tokia laiminga, matydama gyvus žmones, net jeigu tai kurčnebylis ir silpnaprotis. Nes čia kaip vaiduoklių pilyje. Man taip baisu naktimis, ypač po to, kai išjungė elektros energiją, kad aš visiškai negaliu miegoti, — jos veidą iškreipė liūdna grimasa, labiau būdinga muilo operos veikėjai negu realiam žmogui. — Mama su tėčiu numirė prieš pora savaičių. Numirė visi, išskyrus mane. Aš buvau tokia vieniša, — kūkčiodama ji puolė Nikui ant kaklo ir ėmė rangytis, nepadoriai parodijuodama kančią.

Kai pagaliau nuo jo atsiplėšė, jos akys buvo sausos ir blizgėjo.

— Eime, darykime tai, — paprašė mergina. — Tu toks gerutis.

Nikas apstulbęs spoksojo į ją. „Negaliu tuo patikėti“, — šmėstelėjo jo galvoje.

Bet visa tai buvo realu. Mergina jau krapštinėjo jo diržą.

— Eikš. Aš vartoju tabletes. Tai saugu, — akimirką ji nutilo. — Tu juk gali, tiesa? Noriu pasakyti, kad jeigu tu kurčnebylis, tai anaiptol nereiškia, kad negali...

Nikas ištiesė ranką, ketindamas apkabinti ją per pečius, bet jo ranka prisilietė jos krūties. Tai buvo bet kokio pasipriešinimo pabaiga, nors pradžioje jis ir vylėsi pasipriešinti. Nikas visiškai liovėsi bet ką suvokti. Jis paguldė merginą ant grindų ir ją paėmė.

*

Po kurio laiko Nikas, segdamasis diržą, prisiartino prie durų ir iškišo galvą gatvėn, tikrindamas, ar Tomas tebėra savo vietoje. Tasai, abejingas visam pasauliui, tysojo ant suolo. Vartaliodama rankoje naują kvepalų flakonėlį, prie Niko prisigretino ir Džulija.